Alfa Paurazas – boso gitara, elektronika, filmai; Raimundas Eimontas – elektrinė gitara, elektronika, juostinis magnetofonas, balsas. Kartu: Erika Drungytė – balsas, tekstai, Skardas – pultas. Savilaida, tiražas - 50 egz.
„Taigi Alfa + Raima = vaizdagarsio projekcijos. O kodėl vaizdagarsio projekcijos, jūs įsitikinsite tuoj pat neužilgo, mes tas šviesas neužilgo užgesinsime taip pat...“
Šiais Raimundo žodžiais prasideda įsimintino koncerto, įvykusio Vytauto Didžiojo Universiteto kavinėje „Laviltė“ 1997 m. spalio 18 d., pradžia.
Nuo pirmųjų Alfos bosinės gitaros akordų garsas įtraukia, skatina medituoti, intelektualiai bendrauti su aukštesnėmis sferomis, ieškoti garso paslapties. Kompozicija ir estetika muzika artima eksperimentinio roko frontui,primena vokiečių krautroko klasikų Ash Ra Tempel darbus. Tai nuoseklus ir išbaigtas darbas, kuriame muzikinė mintis lėtai ir kryptingai vystoma. Skamba sodri Alfos boso gitara ir Raimundo elektrinė gitara, paskaninta specialiais efektais ir rezonuojančiu aidu. Rodos, tarsi būtum bažnyčioje ar kokioje kitoje erdvioje, garsui ir rimčiai skirtoje buveinėje. Visą 50 minučių albumo trukmę skamba „namudinė“, ne kompiuterinė elektronika, kuriama paprastomis priemonėmis, juostiniu magnetofonu. Kulminacijos akimirkomis, maždaug koncertui įpusėjus, elektrines gitaras užgožia Stockhausen‘iška sustiprinta trumpųjų bangų, „baltojo“ arba „tuščiojo“ eterio kakofonija, kuri muzikai suteikia kosminio gylio ir darnos. 30-ąją minutę Raimundas praneša apie svečią, rituališkai suskamba varpeliai, pasigirsta įtaigus Erikos Drungytės balsas: „Labas vakaras, atsiprašau... Galima kalbėti ilgai ir be reikalo kalbėti, galima visai nekalbėti. Raimundai, ar jau galima kalbėti? Negirdžiu...“ Šį įžanginį žodį lydintis autorinis poetės tekstas sustabdo natūralią garso eigą, apverčia muzikinę kompoziciją. Gitarų duetas ir elektronika akompanuoja sodriai, metaforų kupinai poezijai, gyvai skaitoma įtaigaus poetės balso. 38-ąją minutę, poetei tebeskaitant poeziją, pasigirsta benediktinų vienuolių giesmės, kuriai savo balsu antrina Erika. 43-ąją minutę išgirstu sempluotą ritmą, mano galva, šioje kompozicijoje niekaip neįsipaišantį. Suirztu – mano, seno grūdinto melomano, epidermis pasišiaušia. Visa laimė, netikėtai pasirodęs ritmas lyg sugėdinęs autorius tučtuojau dingsta. Kompozicijos pabaigoje nedidelis, bet labai šiltas ir skaidrus Alfos bosinės gitaros solo, kurį netrukus papildo ir kūrinį užbaigia Raimundo elektrinė gitara.
Albumo viršeliui panaudotas nežinomo šio koncerto klausytojo grafikos darbas, vaizduojantis abu muzikus, panirusius į garso gelmes. Sakyčiau, dėsninga tai, kad šioje vietoje atsiranda žodis „nežinomas“ – ir Alfa, ir ypač Raimundas yra tos pačios „nežinomos“ kartos atstovai ir „tos [jų] šviesos užgeso taip pat“... Puikūs muzikai, savo srities specialistai, dalyvavę šimtuose šiuolaikinės eksperimentinės muzikos renginių, organizavę festivalius ir performansus, skaitę paskaitas ir vedę seminarus, lieka marginalinėje lietuvių šiuolaikinės kultūros erdvėje. Skaudu, bet dėsninga.
Kompaktiniu disku šis koncertas pasirodė lygiai po dešimtmečio, 2007 m. gruodį minint per anksti Anapilin pasitraukusio Alfo Paurazo mirties metines.