Mano prisiminimams
kažko trūksta,
kad jie sukeltų
nepakeliamą
absoliučią nostalgiją,
į kurią norėtųsi
nuolatos sugrįžti
ir miegoti amžinai
užsiklojus jos pūkine kaldra,
nežinau kodėl,
bet visiškai nenoriu
to grįžimo,
net į tai mintimis
sugrįžti koktu.
Nusvirusi galva
kedena plaukus,
baigiančius kojas supinti,
susukti jas į mazgą,
o žvilgsnis beprasmiškai
laksto į visas puses,
ieškodamas nustebusių akių.
Dangus juk plokščias,
žemė neturi apimties,
oras, kurį šnervėmis įtraukiu
taip pat susideda
lyg kortų namelis -
iš begalybės besisukiojančių
plokštelių,
vienintelis atspindys
veidrodyje yra tikras
tūris ir turinys,
bet manęs
ten
dar
nebuvo