nauja:
Dovana tau buvau...
Muselė
Padovanok man, mama, vėžlį
Deganti varškėtinė bobutė
Čiaukštelėjęs dunkstelėjo...
Medinėm kojinėm betrepsėdamas...
Guliašas mano širdyje...
Ėmiau staugti, šaukti, trypti...
Sužadinęs kauptuko...
Dovana tau buvau buvau aš gimtadienio dovana bet tu pati turbūt nesupratai kur klimpsti никогда нипутишествоваити с мертвицом а ты путишествовала но я докожу что я силнее тебя и ты меня всеровно неузнаешь нестораися ето бесмислено хотя ты и самоя глубокоя и я очерован и чуствую страсть огромную силу ведьмы но черт то есть я как бы ты несторалось он всеровно неимеет предел как и символ жизни бесконечие и ты меня недогонишь как ахил недогнал черепахи ***** Deganti varškėtinė bobutė Aš stovėjau ir laukiau autobuso Šalia manęs sėdėjo bobutė Raudonu kailiniu paltuku Aš ją užkalbinau, Tačiau ji pradėjo ant manęs šaukti Ir grasinti policija, Tada aš jai įmečiau į jos raudonojo kailinio paltuko kišenę Ką tik darūkytą cigaretę Senutė nubėgo tekina, Pas policiją, kurią ji iškvietė, Policija paguldė mane ant žemės Ir uždėjo antrankius, Tačiau tai bobutės neišgelbėjo, Jinai užsidegė Ir liepsnoja iki šiol, Gal jai padės gaisrininkai? ***** Čiaukštelėjęs dunkstelėjo varinis gelbėjimosi ratas išmestas ant asfalto iš pravažiuojančio mobilaus troleibuso, kuris dar gali būti sėkmingai pritaikytas skutant bulves, iškrapštant giliai įaugusias jų akis, kurios dažnai mirksėdamos drėkina savo obuolius, kurie dar tik žydi, o nužydėję nukrenta Atlanto vandenynan, kur aš dabar laukiu besimataškuodamas, kad nenuskęsčiau, dryžuoto gelbėjimosi rato, tik jokiu būdu ne varinio, vandenynas tai juk neasfaltinis. ***** Medinėm kojinėm betrepsėdamas, apsimovęs trauklapiniais aulais, apsirišęs šilkinę skraistę ir su vėžlio kiautu ant galvos jis pažvelgė į mane, o jam pravėrus burną, iš jos pradėjo riedėti balti boulingo rituliai ir užklojo visą žemę kaip snaigės užkloja derlingus laukus, ir stojo tyla, tyla lyg prieš dainą. Daina, juk ja galima išmaitinti ne tik visą pasaulį, bet ir klajoklius indėnus, kuriuos vis dar tebevargina tie boulingo rituliai riedantys su medinėm kojinėm betrepsinčiojo pagalba ****** Guliašas mano širdyje Susidomėjęs juo aš baigiu stovėti ir mirksėti savo tarpupirštėmis Sustabdęs savo nosies gręžinio čiurkšlę sustabdau ir save Nesu nei pasiturintis nei nieko neturintis Todėl ir nuslenku į varškėčių parduotuvę Kur manęs jau laukia varškėtinė bobutė praskleistais skvernais Ir turi man pasiūlyti ne tik varškėčių su jų pagardais Bet ir bulviakasės ratus nusukus turi Kurių man nepasiūlyti tiesiog neišdrįsta Aš be abejo nesuprantu kam man tie ratai Tiek to varškėčius su savo pagardais paimsiu Bet ratų ne! Senutė nusviro link ratų Bandė dar man mirksėti akimi Bet jai pritrūko ašarinio skysčio Ir ji nesugebėjo man ne tik kad mirktelti Bet neatnešė nei varškėčių nei jų pagardų Negavau aš nei taip jos pirštų bulviakasės ratų Ką gi, ji nekalta, argi gali žmogus tau apskritai ką nors duoti ar atnešti Kai jo ašarų maišeliai tušti? Juk pats jų pripildyti negali Ir lieka varškėčiai
nenupirkti ***** Ėmiau staugti, šaukti, trypti pamatęs tave atsiritant nuo artimiausio ugnikalnio keteros, nors ugnikalnis ir tyli, bet kaip gera čia tave išvysti! Aš pakelės žvyro grūdelis Ir dovanoju tau gerą nuotaiką Traškėdamas, besitrinant į tavo batų padus ****** Sužadinęs kauptuko antgalį bei kotą spausdamas tarp žnyplių, kurios traiško krapų daigus ir fanatiškai baimindamasis neapsakomo tų pačių krapų dinamiškumo ir akrobatiško gebėjimo perlipti iš vienos lysvės į kitą, peršokuoti ant vienos kojos per kiemo asfaltą užlietą ledynų tirpsmo spalvinguoju, vaivorykštiniu upeliu.