O mano stuburkaulis
vis dar tvirtas,
neištižęs
ir nesugižęs,
vis dar taip pat traukiantis
muses
ir kitus n – kojus
bei smulkuolius,
o ypač
keturkojus drugelius – mutantus,
kurie niekaip manęs nepalieka
ir striksi lyg stirnos sparnuotos
niekaip nepakliūdamos
į aibę mano kilpų
ant padūmavusio stiklo
joms asmeniškai pribraižytų
mano darbščiuoju
ir nenuilstančiuoju
smiliumi.
O mano keturkojės
sparnuotosios stirnos
vis taip pat smagiai
nors ir nerangiai
po lango lankas liuoksi
tuo metu, kai aš
tiesiog be jokio saiko geriu
arbatą