Pagaliau autobusas atpuškuoja. Dar keletas kvartalų - ir pasitinka Laisvė. Bet geriau - į šalį. Tyliom gatvelėm dūmiu link vietos, kur turi vykt festivalis. Pavasariški varvekliai blykstelna saulėje.Vangiai prisimenu, kur gi tas Neno Buržuziejus. Gal netiksliai pamenu pavadinimą? Bet tikiuos, prieisiu savaime.

Taip - jau matau ir negaliu neabstulbt, kiek daug žmonių traukia link nedidelių rūmų prieblandoje, abgaubtų sniego migla.

O buvau beveik atmetęs sumanymą važiuoti. Kaip ir kiekvieną syk, beje.

Užtai dabar - tarpduryje. Viduj – baltutėlis koridorius, ir pilnas jaunučių mergelių, o dar - keletas mielų porelių. Vienas iš tokios porelės staiga sveikinasi, įsikibęs saugiai į merginą. O šalia stoviniuoja bičiulis Saliamonas - be jokios ledi.

Iš tiesų tai man pasiseka, kad Saliamonas yra bendravimo meistras ir be didelių pastangų esu supažindinamas su Rai Mundo Belu - buvau jį sykį matęs, bet dabar visai naujas įspūdis – neįtikėtainai aukštas, garbanius, skriejantis, pamišęs.

“Faina, faina...” - Rai Mundo Belas geranoriškai bando įvesti mus į salę. Aš ištraukiu savo, tikriausiai menkai galiojantį pažymėjimą iš anų laikų žurnale “M”. Kartu tysiu Saliamoną, bet nelabai tvirtai jaučiamės, kiek muistomės, - nepanašūs mes į žurnalistus.

O kiek susirinkusiųjų ! Jaunosios mergelės sėdi dailiai išsirykiavę ant baltų kėdžių palei sienas. Prie durų spūstis, lyg troleibuse. Aš užstringu prieangyje. Matau, kaip visi kelia drabužius ant kabyklos, kol toji virsta, lėtai ir minkštai. Manau, kad neverta nusirengti.

Kol čia dar niekas labai neprasidėjo, Saliamonas staiga sumano atsitraukti ir nulėkti į baseiną. Kur? Tikrai ten, bet ne dėl vandens ar plaukymo, o dėl trumpo šuolio nuo aukšos pakopos, kas panašu į skrydį.

Tupiu ant grindų, slapukiškai žvelgdamas į sėdinčiuosius. Kai Saliamonas sugrįš, mes linksmai prisiminsim tą keistą “paieškos mechaniką”, veikiančią automatiškai, kai akies kraštai tampa lyg kameros, nenuilstančiai skenuoja ir fiksuoja aplinką.
- Paieška, kaip fenomenas, varantis iš proto,nesustabdomas
- Pati paieška, kaip tokia, kas per dalykas
- Taip, pats tas siekis, bendrai

Ir kaip ramu čia sėdėt. Ech, filosofiškas O-Kay City, laisvės miestas, kur tu – tikras svečias.

O šis fragmenas – tai jau lyg New York - šėšėlyje mergina drąsiai trumpai papešiotais plaukais, ir visai peršviečiamais juodais marškinėliais, ryškiai išsidažiusi, kaip ir draugė šalia - tik baltais marškiniais, ir plaukai kaip sniegas. Abi išblyškę, bet išdažytos, lyg iš glam rock laikų, dailu bet ir šaižu, kaip Velvet Underground.

Sutemsta. Scena maža, bet jauki. Apšviesta subtiliai. Visa galinė siena pridengta didžiuliu kartono lakštu. Ir baltas ekranas ant žemo stovo priešakyje.

- Gal galėtumei palaikyti mikrofoną ? - kažkas tamsoje kreipiasi į mane. Tai vienas iš lakstančių nerimaujančių dalyvių. O aš, pasirodo, atsidūriau visai arti scenos, sėdėdamas ant parketo. Jis teisia man ranką, laidas nutystą į tamsą, į nežinomybę. Taip, tai netgi garbinga. Taip ir laikyt !

Lyg šėšėliai, apie sceną sukas siluetai, išsisklaido ir sustingsta. Artistas, arčiausiai manęs, palengva atsigula ant nugaros. Tebesėdžiu su mikrofonu, tiesiog šaunu. Bet tik pasisuku ir matau, kad už manęs žaibiškai rykiuojasi eilės drąsiai sėdančių ant grindų... mhm, o gaila – aš taip gerai mačiausi pats vienas.

Aktorius šalia, tebeguli, apnuogintu torsu. Jis paprašo to mažo mikrofono iš manęs ir pasideda tiesiog ant krūtinės. Dabar išvystu - tolėliau, ant scenos guli dvi aktorės, ne apnuogintos. Ryškėja graži blausi šviesa, pasimato dar du vyrukai, išsitiesę ant grindų, su mikrofonais ant jų spartietiškų krūtinių.

Sustingę.

Pradeda palengva, iš lėto tipenti delnais, pliaukšėti per krūtinkaulius ir pilvą, derinti,
tik - tak, tum – tak, poliritmija. O aktorė braukia ranka, atbulai, pirštais per lakuotą grindų paviršių, išgaudama įtin bjaurų garsą.

Judesiai spartėja - laužyti, desperatiški, iškankinti. Viskas iš vidaus, viskas tikra. O taip, sunkus atsiskleidimas. Verčia šyptelt...bet gal tai ir gerai.

Scenos pakyloje - tik mušamųjų komplektai, du didžiuliai kongai. Iš už jų išdygsta šviesiaplaukis garbanius. Ir šokėjai, iki tol besidraikę, puola muzikuoti. Prisijungia Rai Mondo Belas. Didelis jų būrys susėda ratu ant scenos, visi su skudučiais. Lietuviškas “pakalbintas medis”, pasak Harry Parch'o.

Šalia scenos, šėšėlyje apsireiškia juodas šamaniškas bosistas. Jis tik brauko per stygas – brūkštelna ir chorus efektas pačiumpa jo natą kartoti be galo. Prie kepurės pritaisytas “lakūno” tipo mikrofonas dengia aukštaūgio boso meistro lūpas – tik dabar pastebiu, kad jis nežymiai niūniuoja, skleidžia vaiduokliškus garsus ir “foninius” aimanavimus, be to, nenutrūkstamai sukasi ritmo juosta su ambientiniais atgarsiais.

Viskas pynasi, mainosi, kol išryškėja mergina, dainuojanti sutartinę, lyg būtų burtais atmesta iš kaimo kiemelio – liūliuoja, bet jos balselį ima draikyti vis garsėjantis “noizas”, žemų dažnių griausmas, rupios mušamūjų perkrovos.

Nušvinta ekranas, pasirodo įvairiaspalvė srovė, lekia, krenta kaip krioklys ar upokšnis. Ir tai ne kompiuterinė grafika, o kas gi? Tikra kino juosta, turbūt buvus apšviesta ir vėliau išdažyta, užlieta spalvomis. Psichodeliniai atšvaistai mainosi, skrieja juodame fone, blykčioja horizontalūs “bėgantys” dryžiai - chaoso strėlės.

Aukštaūgė, aptemptom kelnėm, garbanotų (ir suveltų) plaukų blondinė nugriebia saksofną ir užšoka į patį scenos epicentrą. Įmantriai atsisėdusi ant kėdės, ji pradeda pūsti, pūsti iš visos sveikatos, - blow my mind... lyg tuoj neištvers ir, kaip toj humoreskoj, šūktels: “na
ne muzikantės mes”.

Galiausiai visi pasirodymo dalyviai sulipa į sceną. Mušamųjų garsų daugėja, įsijungia varpeliai, metalo juostelės, metalofonai, viskas, kas skamba.

Jie įsijaučia tiksėti cvaksėti, Steve Reich'o manieroje, tačiau nelabai ritmiškai. Kartais visai nusimušdami, bet nesustabdomam įsijautime, lyg vadinamųjų laukinių genties vaisingumo rituale, - dar, dar ir tatc, - turi baigtis. Bet nepavyksta – nors vadovas iškelia rankas, bet tik pats vienas ir sustoja. Tenka pakartoti, Rai Mundo Belas suirzta, kol pagaliau šiaip taip nubyra galas. Šviesos prigesta...ir jau kokį trečia kartą visi atsiduria tamsoje, visai mielai. Tuo tarpu, Mundo išsiteisia nusikalęs ant grindų ir, mano nustebimui, atviriausiu balsu šūktelna:
- Taigi sakiau, kai mosiu rankomis – baigiam!

Šaunu. Tiesa, tuo metu aš jau sėdėjau ant baltutėlės kėdės. Kažkas išėjo ir užleido man vietą. Žvilgtelnu atgal – auditorija glūdi, sėdi apmirusi. Norėjau pasiūlyti vienam bičiuliui išeit trumpam atsigerti, bet atsisukus tampa aišku, kad nelabai drįstume brautis pro taip įdėmiai sustingusius klausytojus. Neįtikėtina, bet kuriam kitam mieste to būtų neįmanoma įsisvaizduot – vėliau tai nekartą minėsiu, - kokia pasakiška auditorija.

Šalia manęs prisėda jauna žurnalistė, ar taip pat tik apsimetusi – trumpais šviesiais plaukais, paparaciškas fotoaparatas kybo užtaisytas ant krūtinės. Nerimąstingai stebi, tyliai. Taip be žodžių ji sugriebia krepšį iš po kėdės (kur guli ir manasis) ir op – išdidžiai pasitraukia - įžūliausiu būdu, kaip mes kartais sakom tokiu atveju.

Ir staiga išvystu, kaip palei salės užuolaidas slenka Merlinas, visai kitoje pusėja nuo manęs, užsuka už kampo, prie garsiakalbių.

Persimetęs į tą pusę, atsidūriu prieš pat maestro, nukeliantį savo skrybėlę ir sėdantį ant kėdės. Linksmai sveikindamiesi mes netyčia aprepiame iš abiejų pusių, per vidurį sėdinčią pasakiškai dailią mergaitę. Vienu metu mudu nusistebime ir turbūt taip išgasdiname tą jaunutį atklydėlį, kad ji dingsta, lyg prasmegtų skradžiai žemę. Kas gi čia dedasi, juk ne dėl merginų atėjome.

Mums bekalbant su Merlinu, scenoje vėl pasirodo saksofonistė, bandanti galų gale “užlaužti” savo instrumentą.

- O tos artistės krūtinė tai bent, - sako man į ausį maestro, tiksliau – šaukia, nes per triukšmą vos eina kalbėtis. Taip, išvaizdi, tuo labiau, kad ji buvo pasilenkusi. Nieko nepadarysi, atlikėjos imidžas neišvengiamai nustelbė muziką. Bet visumoje – nepalyginamai įspūdingiau už MTV.

Kai apsidairiau, - aplinka pesimainius, scena lyg ir išnykus, keli vaikinai junginėja ir maigo didžiulę ritmo mašiną, kažkas groja dar keliais, sunkiai atpažįstamais instrumentais – tamsa, vien blykčiojantis prožektorius, ir keli dalyviai bando šokti. Bet tai daryt nelengva, nes ritmas trūkčioja, šokinėja ir stypčioja – visiškai nenuspėjamu būdu. Tačiau bendras gaudesys drebina sienas, iš tamsiosios salės išeinu į koridorių, o dar už kambo – baras, pilnas, net neįmanoma įkišt galvos žvilgtelt. Linksmas triukšmas ten ne menkesnis už koncerto atgarsius. Merlinas jau atsidūręs ten.

Saliamonas stoviniuoja koridoriuje šnekučiuodamas su dailia liekna mergele, atskrido, vadinas nuo savo liepto. Sunku praeit atgal link salės durų – daugybė lankytojų netelpa ten užeiti. Bet viską aplink lieja nenumaldomi garsai. Kažkur koridoriaus gale stovi, kaip įbesta, paklaikusi administratorė.

Įeinu atgal į salę, link scenos, kur imame kalbėtis su Rai Mundo Belu. Lyg tarp kitko jis pajungia elektrinę gitarą, kurią duoda man, garso išbandymui. Kai atsisuku, ją užsikabinęs, brūkšteldamas pirmą akordą – tarytum šamano lazda būtų atsidūrus rankose. Tik dabar susivokiu, kad mus stebi neaprėpiama šėšėlinė grožio publika. Daugybė veidų, siluetų, susibūrusių, prisišliejusių kur tik įmanoma – tebešoka tik kelios ištvermingos poros, be jų – daugiau nėra nei vieno vaikino salėje. Kas per užburtas miestas, kur į avangardinės muzikos koncertą ir “eksperimentinius šokius” suleina šitiek deivių. Jos klauso kiekvieno pasažo ir laukia what's next.

Pagaliau, vadinamasis avangardas, kaip garso+vaizdo pasirodymas, gaunasi toks, kokia yra aplinka ir dalyviai – negali jo iš kaži kur nuleisti izoliuotai. Ir tai sekmė, jei ateis tiek daug norinčių kartu su tavimi sudaryti keistą garso bangą, išjudinti sienas, pralaužti siauras, nuomuotos rūmų salės ribas ir tapti sielos vėju.

Ir vėliau Kauno eksperimentinio meno festivaliai pasižymėjo svetingumu, nuošidumu bei atvira dvasia. O nuo to pirmojo apsilankymo buvo aišku, - sugrįšiu.