Vieną ankstyvo pavasario vakarą užgriaudėjo Adam And The Ants “afrikietiški” būgnai, kol aš kambaryje dailinau savo pank “uniformą”, - įskaitant naujutėlaičius mėlynus džinsus, skolintus iš kino studijos ( iš tiesų turėjau juos apnešioti ). Beje, aš juos pats susiaurinau. Išriečiau žvilgančios striukės kalnierių - žavaus “princo” Adomo - Prince Charming - viršelis padarė man neišdildomą įspūdį, žalingoji laukinių vakarų įtaka. Bet pasirodo, tų tikrų, indėniškų vakarų, su baltais kovos dryžiais, išpieštais ant veido ir herojais, pusiau piratų, pusiau Rusijos husarų kostiumais - taip atrodė Adam And The Ants. Kaip dainavo pats “skruzdė”Adam Ant - „jaučiu, kad po balta oda slypi raudonoji – iškankinta nuo šimtmečiais tęsiamo prijaukinimo“. Ir vieną dieną jie išsiveržė į laisvę, su indėniškais šūksniais, piratų vėliava, dekabristišku idealizmu ir šaižiom gitarom.

Dabar ir aš atsidūriau vienoje bangoje su jais. O ypač tą vakarą - juk turėjau patekti į pačią Visboro – ar tai turi būt “z”? - diskoteką. Galiausiai mes ją pavadinom Wiz-boro, todėl, kad taip ir nesuvokėme, kas gi tas programos Vedantysis.

Studentų šokių salė, nenuostabu, įrengta didžiuliuose rūmuose - sename vienuolyne, na, esu beveik tikras, kad tai buvęs vienuolynas, nes pastatas tiesiog grandiozinis. Ir niūriame prieblandos apgaubtam kieme man teko ilgokai pastipinėti, kol pavyko prasibrauti pro budinčiuosius prie aukštų durų, ir galiausiai - į vidų. Bet tai dėka pažįstamos Divos bei jos draugių, kurias, laimei, ir sutikau kieme. Diva, Leta, bei dar kažkoks vaikinas taip čiulbėjo budinčiam komjaunuoliui, tvirtinančiam, kad mes – ne studentai, kad jis galiausiai nusileido - tiesiog išmaldavome bilietus į tą pašėlusią ( bezdžionių ?) planetą. Gal būt sumokėjome tiesiai jam į rankas, bet tai mums nė iš tolo nerūpėjo, kai tamsiu koridoridiumi sėlinome link “blyksinčios” salės. Prieš akis atsivėrė mirganti šokių arena, didžiulis veidrodinis gaublys sukosi palubėse ir dosniai sklaidė atšvaistus po visą įkaitusią kosminę erdvę. Mes išsibarstėme tarp daugybės nepažįstamų veidų, aš galiausiai atsidūriau atokiame kampe, stebėdamas tikrą visatos pulsą - ne mažiau.

Vėliau pasirodė draugelis Uris, išdygo lyg iš po žemių, taip pat Neda, vėl prisijungė Diva ir mes visi prasibrovėme arčiau scenos. Ritmas drebino parketo grindis, virpteldavai su kiekvienu beat'u , tai nublokšdavo ir patį širdies ritmą. Salėje kraipėsi roleriai , kai kas praslinkdavo su AC/DC ženkliukais, o visai šalia manęs vienas po kito susibūrė “Niu-jorkeriai” ! Tokios grupuotės akyse nebuvau matęs. Nors, tai - tik keletas vyrukų, pašėlusių linksmuolių, daug vyresnių už mane, gal jau paskutiniuose aukštojo mokslo kursuose. Kiekvienas jų turėjo ka nors susietą su Niujorku – ženkliuką New York, užrašą ant palaidinės, ar firminį lipduką “ I love N.Y.”, kuriuos jie vienas kitam “pristatinėjo” keldami ovacijas, patosiškus šūksnius, bei visaip maivydamiesi.

Kol aš į juos žiopsojau, kažkokia gaivališka srovė nunešė mane visai šalia scenos. Diva su nedidele kompanija palengva išdarinėjo šokio judesius, kuriuos mes iš tiesų mėgdžiojome vieni nuo kitų, tuo tarpu aš, kurį momentą, atsidūriau prisišliejęs prie krašto, lyg prispaustas prie laivo borto. Priešais save išvydau garso kolonėlių stirtą, viena ant kitos, - o iš tų “urvų” vibracijos mušė tiesiog kiaurai manęs, bet viskas nurimdavo, įsiterpus disko žokėjo balsui. Boom ! Tuomet man ir stuktelėjo - Vedančiojo niekur nesimatė ! Scena buvo aklinai užstatyta garsiakalbiais, tikriausia garso siena, the wall. Nesimatė nei magnetofonų, ar nors kokios įrangos, nieko. Sodrus, sklandantis ore Vedančiojo balsas ėjo iš nežinios, iš niekur. Jis žaismingai mestelėjo keletą frazių apie šiandieninį gatvės gyvenimą, kažką apie “šviesos žmones”, kurių dar nesutiksi, “skeitbordus” - kuriuos lengvai pamatysi, apie amžinąjį slydinėjimą laike, o vėliau pristatė netikėtą garsiosios Alos interviu - tiesiog paleido įrašą, rusų kalba. Prarūkytas balsas sugriaudėjo kaip gyvas ir dėjo į šuns dienas visą sovietinį gyvenimą ! Tuo metu niekas nebešoko, visi klausėsi, lyg kokios paskaitos, stovėdamas šalia “Niujorkiečių” net pasimečiau, ar esu vis dar toje pat užkeiktoje šalyje, kuri driekiasi anapus salės sienų ! Čia tikrai kita planeta. Ala vapėjo, kad skraidė, kaip ragana ant šluotos savo koncerte, kuris tik dar labiau įkvėpė broliškos respublikos streikuotojus. Ji buvo nusiūsta taikos misijai į ten vykstantį oficijozinį vasaros festivalį. Čia tai bent !

“Niu-Jorkiečiai” tuoj pat pagaudavo ir garsiausiai skandavo visas pavardes, kurias tik paminėdavo Ala, - “Pach-mutova ! Pach-mutova ! Pach-ma, Pach-ma, Pachmutova !” - pridėdami spontaniškai dar ir nuo savęs - “Andy - Warhol ! Andy – Warhol! Pab-lo Pi- ca -sso !”

Po viso to šaunaus kreizo, aš tiesiog palengva “slydinėjau” parketu, kol išvydau tolėliau sėdinčias keletą įdomių mergelių. Viena buvo juodais, kaip anglis ilgais plaukais, rodos, pernelyg grėsmingai nusiteikus, bet kita, - trumpai apsikirpusi, dailių bruožų - tikra naujosios bangos mergaitė !

Dėl tos žavingos šukuosenos man ir pradėjo suktis galva. Bet toliau viskas dėjosi lyg David Bowie'io dainoje “Rebel Rebel” - „mama visai sumišus, ji nebežino, ar tu berniukas, ar mergaitė“ - You've got your mother in a whirl / She's not sure if you're a boy or a girl.

Stovėjau, bandydamas įsižiūrėti, - ji buvo apsirengusi šviesiu golfu, užsimetusi stilingą švarkelį (po kuriuo visiškai nesimatė, ar ten yra nepamainoma mergaitiška krūtinė), be to, ji gyvai mosikavo rankomis, kažką šnekėdama, laisvai ir atsainiai. Bet, po galais, ar ten tikrai ji ?

Nors ir su akiniais, bet neįstengiau įžiūrėti, išvysti tuos pagrindinius bruožus, ar tai kažką neapčiuopiamo, išskiriančio dailiąją lytį. Žinoma kliudė ir mirguliuojančios šviesos, triukšmas - diskoteka, kaip ne kaip. “Bet jei ji tikrai būtų mergina, būt šaunu, - nepanaši į jokią kitą, iš vis tokia nepanaši į mergaitę”, - maniau sau. - Turbūt jau ketini kažką iškviest, - šūktelėjo į ausį šalia atsiradęs Uris. Panašu, kad tą galima buvo suprasti, pažvelgus į mane. - Taip, gal ir neblogai būtų… - Tai pirmyn, drąsiau. - Yra toks mažas neaiškumas, - šaukiau jam, - nesu tikras, ar ten mergina. - Kaip tai ? - Ar ne vaikinas netyčia. Uris visai nenustebo, gal tai bylojo, kad keista stiliaus banga jau buvo pasiekusi mūsų mažytį kontinentą. O kas dar laukė priešakyje. Parodžiau jam atsargiai, kur tas “objektas”, bet Uris kažko neskubėjo atsakyti. - Žinai... - tarė galiausiai, - jeigu čia užburtas Wiz-boras ir tu nori kažką iškviesti, - tai ten greičiausiai bus mergina, - ir Uris akimirksniu pranyko tarp šokančiųjų. “Greičiausiai jis teisus”, - nenuleidau akių nuo neatpažįstamo „androgino“ ir rįžausi pajudėti artyn.

Savo padrąsinimui mintyse toliau “grojau” David Bowie'io dainelę viduje, nepaisydamas to, kas iš tikrųjų „kalė“ ritmą salėje. Supratau tuomet, kad ir čia, dėja, niekas neužgros tų tikrai gerų „underground'inių“ dainų. Kaip kad Adam Ant'o grupės, gal dėl to, kad jie kilę iš pankų judėjimo, skambesys - keistai „laukinis“, toks neįprastas, kad viena klasiokė, pamenu, išgirdus žioptelėjo: „kokie čia gruzinų chorai?“. Nepaisant Adam And The Ants žvilgančios sėkmės, mažai kas sugebėjo nors kiek suprasti jų muziką. O Ant'as aiškiai buvo paveiktas David Bowie'io, visa jų grupė tiesiog iškrito iš dangaus su tais fantasmagoriniais kostiumais ir ryškiu makijažu. Kaip ir David Bowie'io vadinama glam-rock išvaizda 1972-ais, taip ir Adam Ant 1980-aisias – makijažas neatrodė nors kiek ne vyrišku dalyku. Abstulbau, kai pamačiau Adam And The Ants antrojo albumo viršelį - kaip jiems pavyko apsireikšti taip lyg niekur nieko? Gal dėl to, kad ten slypi sveika dozė ironijos sau.

Abi mano stebimos merginos kiek atsitraukė į šalį, o ji lyg ir pastebėjo mane, palengva einantį artyn. Keisčiausia, kad priartėjus, man visvien nepavyko nei kiek aiškiau nustatyti tos mergaitės „tikrumo“. Likus keletui metrų iki dailiai stoviniuojančių figūrų aš pasimečiau dar labiau. Širdis jau plakėsi kaip padūkusi, o mano akys suglumę tyrinėjo žavingą trumpai akirptą galvelę.

Galiausiai atsikvėpiau ir žengiau į priekį. Let it be. Vos neužsimerkiau iš įtampos, tardamas, “ Gal galima Jus pakviesti šokiui ?”. Jos veidas išryškėjo rausvoje šviesoje, “Taip…”, ji nerūpestingai pasitraukė nuo draugės, ir mes išėjome “į sceną”. Taip, tai buvo ji , ačiū Dievui, gimė mergaite.

Sumojau, kad mane tiesiog pradėjo “nešti banga“, stebint jos šokį, - pasijaučiau taip laisvai, nors buvau net nenusimetęs savo trumpos odinės striukės. Ritmas buvo nenumaldomas, lyg prasiskverbė gilyn ir judino pačias lasteles, bet netrukus pasigirdo lėtas.

Visai šalia. Žvilgantys, lyg pasidabruoti plaukai - apkabinau, nustebęs, kaip palyginus tvirtai aš stoviu ant kosminio parketo šį vakarą. Greičiausiai tik todėl, kad buvau persmelktas įkvėpiančių garsų. Kaip ten bebūtų, mįslingas vedantysis leido „į eterį“ vien geriausias neo-romantines grupes.

Pagaliau, galėjau ištarti keletą frazių - ji atsakė, plonyčiu balseliu. Pasakė savo vardą, ir tai, kad mokosi Pedagogikos technikume (sic), - atsakinėjo į mano banalaus interviu klausimus.

Bet mielas dialogas truko neilgai, - suskambo dinamiški Human League „fanfarai“, įelektrinti virpesiai įsuko mane pilnai. Ir staiga, ji pasilenkė artyn, atsiprašydama, kad turi grįžti atgal pas draugę. Kelis kartus prieš tai jau buvo prišokusi prie savo kompanjonės, visą tą laiką sėdėjusios ant suoliuko netoliese, pasidalinti tik joms vienoms žinomoms paslaptimis.

Tiek to, turėjau ir pats kiek atsigauti, prisėdęs atokiam salės kampe. Nieks nepagros to, kas skamba tavo viduje, net ir geriausioje šokių salėje. Vis nepaleidau iš akių, tolumoje jausmingai besišnekučiuojančių mergelių. Kol jos netikėtai sugriebė savo brezentinius krepšius ir nėrė į salės gilumą. Pajudėjau paskui, - panašu, kad „sąjungininkės“ patraukė link išėjimo.

Prasibovęs pro šimtą tūkstančių šokėjų, vėl atsidūriau prie milžiniškų durų. Vos įžiūrėdamas, tamsiu koridoriumi sekiau miglotus siluetus ir nė pats nepastebėjau, kaip atsidūriau lauke. Atgal įeiti jau nesinorėjo, o nelabai būčiau ir galėjęs. Kažkoks būrelis stoviniavo prie įėjimo. Atsitokėjau, kad vėl kalbuosi su Uriu. Tuo metu pro duris „išskrido“ dvi mergelės, plevesuodamos švarkais, kaip gervės, nesidairydamos į šalis pralėkė pro kiemą ir išnyko tamsoje. Jos daili, laisva eisena, - paskutinis kadras, kurį išvydau, - gudri šypsena berniukiškos mergaitės profilyje.

Na, geriausios mūsų asmeninės istorijos aiškiai yra tos - neįvykę, ar beveik neprasidėję, - tik trumpa įžanga, pažinimo dienų fone.

Mano galvoje kaleidoskopiškai sukosi Adam Ant'o dainų nuotrupos, ta nesibaigianti vidinė „diskoteka“, - „Jei nori naujų įspūdžių, žvilgtelk į šią nebrangią fantazijos eilutę“, kol kažkur „zvimbia kulka su tavo vardu, išgraviruotų ant jos“, „kas rašo krauju, nenori kad jį tiesiog skaitytų, nori – kad išmoktų mintinai“, ir dar -
„apsimetėliai uoliais meno globėjais dedas,
o man įdomiausia tai – ko mes nematome
kol meistrai kybo ant sienų trunydami
ir angelai valgo vynuoges,
aš stebiu Picasso, vykstantį į Bezdžionių planetą,
taip, Pablo Picasso
atvyksta į Bezdžionių planetą.”

( Picasso Visita El Planeta De Los Simios - Adam And The Ants )