Šuo

Niekas iš visų kalėjimo sargybinių neprisiminė, kaip ir kada prie kalėjimo vartų atsirado šuo. Rudakailis šunėkas, rodos, visada sukinėjosi prie aukštų kalėjimo sienų. Būdavo, kai šunėkas per arti prislinkdavo, kalėjimo sargybiniai nepiktai jį pavarydavo šalin, mesdavo kokį pagalį ar stipriau užsimodavo ranka. Bet pamažu sargybiniai pamėgo šunėką, netgi numesdavo maisto likučių, nepiktai paerzindavo. Šuo nepyko ir suprato žmones – jų darbas sunkus. Saugoti milžinišką kalėjimą, kuriame tūnojo mirtininkai, pasmerktieji, nuteistieji – tikrai nelengva. Sargybiniai ir nuteistieji yra kaip viena šeima, nedaloma visuma, vieni priklauso nuo kitų. Šunėkas užjautė žmones ir prie kalėjimo kampo pakeldavo koją.
Kartą vartai per lėtai užsidarė, ir šunėkas įbėgo į kalėjimo vidų. Sargybiniai kiek pasijuokė, lyg žaisdami jį išvarė, bet kai šuo įbėgo antrą kartą, jo nebeišmetė – ką gali padaryti mažas baikštus šunelis, kai aplinkui daugybė ginkluotų sargybinių, aukštos sienos, apraizgytos spygliuota viela, sunkūs neišverčiami vartai. Šunėkas ilgai neužsibuvo kiemo teritorijoje, vėl išbėgo laukan. Nuo tada šuo kiekvieną dieną skverbėsi į kalėjimą vis giliau. Įbėgdavo, uostinėdamas lakstydavo, kur galėdavo, paskui išbėgdavo. Po savaitės jis jau prabėgo pro antrus vartus, po kitos savaitės – pro trečius, o po mėnesio jis jau lakstė kieme, kur išeidavo pasivaikščioti nuteistieji. Ir vėlgi tuo niekas nesistebėjo: balandžiai, žiurkės, tarakonai – neišvengiami kalėjimo pagalbininkai. Pasirodo, šuo irgi. Rudakailis šunėkas šuniškai toliau tyrinėjo kalėjimą – susikaupęs apšlapindavo kiekvieną kampą, tuo sukeldavo sargybinių juoką ir mažindamas jų budrumą. Po šešių savaičių jis lakstė tarp nuteistųjų vienučių, ten, kur gulėjo grandinėmis sukaustyti, prikalti prie sienų, tamsoje ir šiltoje drėgmėje tūnantys kaliniai. Ko ieško šuo? To nė vienas sargybinis nepaklausė. Nė vienam iš jų nekilo toks klausimas. Žmonės, saugantys kalėjimą, nemanė, kad šuo gali sąmoningai kažko ieškoti.
Pasibaigus antram mėnesiui, šuo vis dažniau sukinėdavosi prie vienos kalėjimo kameros, kurioje visam gyvenimui buvo nuteistas kalinys R., nužudęs savo žmoną. Niekas nežinojo, kad šuo ir kalinys buvo geri bičiuliai. Anksčiau jie gyveno kartu, abu džiaugėsi laisve, saule, paukščiais, beribiais toliais, upe, pievomis, mišku. Tada žmogus gyveno vienas ir šuo buvo jo vienintelis draugas. Bet netrukus žmogus susipažino su moterimi, ją vedė, buvo laimingas. Šuo nesuprato painių žmonių santykių, tik stebėjosi, kad jo žmogus vis mažiau kreipdavo dėmesio į jį, nepatikliai stebėjo, kai jo žmogaus moteris bėgdavo už upės vingio susitikti su kitu žmogumi, dvokiančiu žuvimi ir alumi. Šuns tai visai nedomino, bet jam suskaudo širdį, kai jo žmogus visai jį pamiršo. O šuo žmogaus niekada nepamiršo, jis matė, kai jo žmogus garsiai rėkė ant grįžusios savo moters, paskui užsimojo ir trenkė jai sunkiu daiktu. Šuo pribėgo prie savo žmogaus, bandė amsėdamas glaustytis, ir vėlgi buvo nustebintas, kai šis paspyrė jį koja. Ne, jis nesupyko, suprato, kad jo žmogui kažkas negerai. Šuo matė, kaip atėjo daug ginkluotų žmonių ir išsivedė jo žmogų, sekė jį iki miesto, iki teismo, lydėjo iki pat kalėjimo.
Šiandien, kai kalinį R. išvedė pasivaikščioti, šuo įsmuko į nuteistojo vienutę.
Niekas nesistebėjo, kai popiet, atsidarius vartams, iš kalėjimo išbėgo šuo, niekas nematė, kad šuo elgėsi kiek kitaip nei buvo įpratęs, kad jis bėgo pakampėmis, tarsi bijodamas žmonių, sargybinių, aukštų plikų sienų.
Kitą rytą, kai atėjo laikas išvesti R. pasivaikščioti, kalėjimo vienutėje jo nebuvo – ten gulėjo tik rudakailis šuo.

 

Ešafotas

Kai sunkus, kaustytas batas pasiekė pirmąjį ešafoto laiptelį, tapo keistai ramu, atlėgo skausmas, dingo baimė. Pasaulis nušvito nauja spalva, tarsi žvakės vaškas tirpo slogi įtampa. Pasmerktasis apsidairė.
– Kas aš esu ir kuo būsiu po lemtingos akimirkos?
Laikmetis, gyvenimas, idėjų kova neteko jokios prasmės. Pasmerktasis jautėsi laisvas, jis skubėjo į paskutinį tašką, užbraukiantį kvailą gyvenimą, ieškojimus, klaidas.
– Ar jūs atsižadate neteisingų pažiūrų? – mandagiai pasiteiravo inkvizitorius.
Pasmerktasis pažvelgė pareigūnui į veidą. Kankintojo akys spindėjo pergalės džiaugsmu, bet keleivis nejuto jokio pykčio ar paniekos.
– Kokių pažiūrų? – nustebo pasmerktasis.
Užlipus ant lygios ešafoto aikštelės, neliko jokios istorinės epochos, civilizacijos pažanga ar regresas neteko prasmės, o mažytis egzistencijos taškelis bus greitai ištrintas iš begalinio kosmoso žemėlapio. Neliks jokių koordinačių, jokių pėdsakų.
– Budeli, paskubėkite, – ragino egzekutorius, bijodamas išgirsti naują, šiurpią ereziją.
Sušvilpė sunkus kirvis. Sudrebėjo malka. Riktelėjo varnas. Padangių muzika, lengva, rami. Kelionė tik prasidėjo. Žiūrovai nekantriai laukė savo eilės. Skristi.

 

Knyga

Jaunuolis laukė merginos parke. Pavargęs žvilgsnis užkliuvo už tylaus suolelio. Jis prisėdo, apsidairė, tuščia, aplinkui nieko, nors žydėjo medžiai, kurių vardų jis nežinojo ir, matyt, nenorėjo sužinoti. Kam? Kokia prasmė žinoti augalų pavadinimus? Jaunuolis nusijuokė, sunku laukti merginos, troleibuso, darbo pabaigos. Apskritai sunku kažko laukti. Būtų gerai, nuostabu, jei laukti niekada nereikėtų.
– Gyvenimas be laukimo, koks jis? – keistai susimąstė jaunuolis, pašiurpęs nuo neįprasto klausimo.
Jis apsidairė, peizažas lyg nepasikeitė, tik ant suolelio jis pastebėjo kažkieno numestą knygą.
– Kažkoks žioplys paliko, nemėgstu skaityti, geriau DVD kasetės, bet dabar vis vien nėra ką veikti.
Jaunuolis atsainiai paėmė knygą į rankas, neatkreipęs jokio dėmesio nei į autorių, nei į pavadinimą. Koks skirtumas.
– Niekada nemaniau, kad skaityti taip įdomu, – apsidžiaugė jaunuolis.
Rankose tirpo puslapiai. Skriejo vaizdai – linksmi, liūdni, kerintys, intriguojantys, stulbinantys.
– Tai bent, – susižavėjo skaitytojas, užvertęs paskutinį puslapį.
Jaunuolis dar kartą apsidairė. Peizažas buvo kitas – liauni medžiai tapo aukšti, kažkodėl trūko oro, gražios bažnyčios varpinės – vos įžiūrimos. Neįtikėtina. Jaunuolis skėstelėjo rankomis ir pasijuto keistai senas. Ir išties jis buvo visiškai sukriošęs. Naujasis senukas piktai sviedė knygą į šalį.
– Prakeikimas!
Tarsi atsiliepdami į jo riksmą išdygo du žaliūkai, tvirti augaloti sanitarai.
– Vėl pabėgai, seni, pakaks kvailioti, mūsų kantrybė gali greitai trūkti!
– Aš laukiu merginos, – skundėsi netikras jaunuolis.
Sanitarai ėmė juoktis.
– Eime, tavęs pensionate laukia daug šaunių merginų!
Senukas bejėgiškai pakluso.

 

Vynas

Tik viską praradęs verslininkas pagaliau pripažino, kad jis alkoholikas. O reikėjo būti darboholiku. Pavojingai supainiotos sąvokos, neteisinga judėjimo kryptis ir neišvengiamas žlugimas. Liko tik vieno kambario butas Justiniškėse, kurį pamiršo parduoti, kai verslas klestėjo ir nebuvo kada domėtis smulkmenomis. Dabar šis mažytis kambarėlis tapo išsvajota sala, į kurią išlipo žymus verslininkas, sudužus didžiuliam biznio laivui. Baisu? Nykiai tuščia, bankrotas, bet visai nesinori nusišauti ar šokti nuo Europos dangoraižio.
Nuopuolis prasidėjo nuo nekalto kokteilio, bokalo alaus, viskio taurelės. Gera buvo naikinti darbinį stresą, išgyventi euforiją ir vis labiau norėjosi, kad pakili, apsvaigusi būsena tęstųsi amžinai. Blaivybė tapo skaudi, nepakeliama. Iš pradžių viskas buvo O.K. Gyvenimas pražydo firminių gėrimų spalvomis. Verslininkas buvo tikrai laimingas.
Žlugimas prasidėjo nejučia, it pasalūnė kobra į jo verslą ir gyvenimą įšliaužė nuodinga žalioji gyvatę. Visa laimė, neliko niekam skolingas, todėl išvengė teismų ir kalėjimo. Jis buvo laisvas, nuskurdęs ir beviltiškai prasigėręs.
Verslininkas galvojo tik apie pagirias, tik alkoholis galėjo padėti užsimiršti, daugiau niekas. Bet kur gauti pinigų? Kišenė tuščia – nė cento. Biznierius apie tokį skurdą nesapnavo net baisiausiame sapne. Kur gauti pinigų? Atsakymo nebuvo. Verslininkas nugriuvo ant sofos, vienintelio baldo, ir pravirko. Niekas nepastebės jo silpnumo. Staiga jis prisiminė seną striukę, kurią paliko drabužių spintoje, nes tądien lauke buvo karšta. Striukę pamiršo, nes buvo turtingas ir nesidomėjo skudurais. Kaip nuostabu. Dabar galima bent akies kampučiu pažvelgti į šlovingą praeitį, tiksliau, į jos trupinius. Verslininkas žaibiškai pašoko nuo sofos, atvėrė drabužių spintą. O Dieve, striukė kabojo! Jis skubiai išvertė kišenes, nieko, tuščia, iš nevilties jis pradėjo staugti, bet staiga drebanti ranka užčiuopė kažkokį popieriuką. 100 dolerių! Tai bent! Jėga! Tegyvuoja šlovinga verslo praeitis!
          Well, well, well, gurkšnojant firminį vyną galima bus pamąstyti apie verslo restauraciją, naują finansinį šuolį, solidų kreditą, patikimą investiciją, Europos sąjungos paramą. Verslininkas skubėjo į „Norfą”, trokšdamas kuo greičiau paskęsti girtose biznio svajonėse, bent apsvaigusią akimirką paguosti save, išvengti niūrių sąžinės priekaištų.
Prekybos centre visada smagu. Beveik kaip muziejuje, tik žymiai geriau. Kraupiai pagiringą verslininko žvilgsnį patraukė spalvinga etiketė, besišypsantis veidas tarsi jį kvietę, kažką žadėjo, siūlė. Biznierius skubiai čiupo butelį. Kalifornijos vynas, didžiulė retenybė, bet kaina tikrai įkandama – 16 litų.
– Perku, – džiūgavo verslininkas.
Vynas buvo keisto, bet švelnaus skonio, tokio tikrai niekada jis neragavo. Greitai išgėrė butelį. Gera, tikrai gera, bet, deja, nebuvo jokio kablio, noro atkimšti alaus ar degtinės butelį. Verslininkas palaimingai išsitiesė ant sofos ir greitai užmigo. Jis sapnavo didžiulę sraunią upę, burinius laivus, debesis. Pabudo žvalus, pagirių nė žymės. Jis atidarė duris ir išslinko į balkoną, lengva kaip niekada. Panašiai jis jausdavosi, kai buvo gimnazistas. Prabėgo savaitė, verslininkas neišgėrė nė lašo alkoholio – degtinės butelį ir kelias skardines alaus atidavė kolegoms, amžinai stovintiems prie metalinio kioskelio. Biznierius pasijuto laisvas – jokios priklausomybės. Fantastika! Ir kas jį išgydė? Verslininkas prisiminė stebuklingą vyno butelį. Skubiai nubėgo į prekybos centrą. Tokio vyno nebuvo, administratorius paaiškino, kad Kalifornijos vyno gavo tik vieną dėžę, daugiau nėra ir tikrai nebus.
Verslininko protas energingai dirbo. Šis vynas – tikras laimikis, galima prasukti puikų biznį ir padėti nelaimingiems žmonėms (dabar jis atjautė likimo brolius). Reikėjo veikti greitai, nedelsiant, kol konkurentai dar nesuuodė pelningo biznio. Verslininkas apdairiai, nesukeldamas komercinio intereso, sužinojo (pravertė seni verslo įgūdžiai), kad tokio vyno niekada Lietuvoje nebuvo, šiuo produktu niekas nesidomi ir nesiruošia prekiauti.
Beliko tik vienas kelias – tiesiai į Valstijas. Verslininkas nedvejojo, išlipęs iš duobės jis pajuto naują bangą ir neketino trauktis. Pats likimas siūlė sėkmę į rankas. Kokia laimė, kad jis turėjo vizą 10 metų. Nuostabu! Dabar jis tikrai negautų vizos. Kelionei reikia lėšų, verslininkas pardavė butą ir gavo solidžią sumelę, nes nekilnojamas turtas ypač pabrango. Amerikoje netrūks lėšų, o atgal jis sugrįš kitu žmogumi – turtingu, įtakingu. Sumokės visi už panieką ir pažeminimus.
Biznierius atsargiai pamerkė butelį į vandenį, kad saugiai atmirktų etiketė, ant kurios firmos adresas ir besišypsantis paslaptingojo geradario, matyt, savininko portretas. Po savaitės lėktuvas pakilo į orą, Lietuvoje liko tik neaktualus ir nugalėtas bankrotas.
Pagaliau tikslas pasiektas. Atlantas perkirstas, Niujorkas surastas. Erdviame ofise paslaptingasis nepažįstamasis sėdėjo už sunkaus rašomojo stalo, pasiryžęs atidžiai išklausyti verslininko kalbos, vienintelio ir svarbiausio savo gyvenimo pranešimo.
– Nėra jokios firmos, aš negaminu vyno, – šypsojosi ofiso direktorius.
– Čia juk jūsų portretas, aš gėriau jūsų vyną, – biznierius atsargiai ant stalo padėjo etiketę.
Firmos savininkas labai atidžiai apžiūrėjo vyno etiketė, o paskui linksmai šyptelėjo:
– Mano firma, teisingai, bet portretas tikrai ne mano, o jūsų.
Verslininkas apstulbo, nes išties etiketėje šypsojosi jo veidas.
– Jūs fokusininkas, iliuzijų specialistas?
– Ne, aš tik specialistas.
Verslininkas ilgai tylėjo, po to nedrąsiai papasakojo savo nelaimingą gyvenimą Lietuvoje, reikšmingai pabrėždamas, kad kelionė į Niujorką sužlugdė jo visas santaupas.
– Bet aš išgelbėjau jūsų gyvybę, jūs niekada nebūsite daugiau priklausomas nuo alkoholio, argi to maža?
– Aš tikėjausi prasukti biznį, užsidirbti pinigų, – sutriko verslininkas.
Firmos direktorius šypsojosi, jo veidas nusviestas saulės spindulių paslaptingai švietė. Verslininkas pašiurpo, bet nejuto jokios baimės.
– Jūs turite naują etiketę, pagaminkite tik vieną dėžę vyno ir ją parduokite Lietuvoje.
– Gamybai reikia lėšų, – nepasidavė verslininkas.
– Patikėkite, jūsų reikalai klostysis kuo puikiausiai, jei įvykdysite dar vieną mano reikalavimą.
– Kokį? – susidomėjo verslininkas.
– Štai 100000 dolerių čekis. Pinigus protingai panaudokite verslui, jie greitai sugrįš ir atneš pelną. Lygiai po penkių metų  pas jus ateis mano pasiųstas žmogus, jūs grąžinsite jam naują vyno etiketę ir 100000 dolerių. Ar sutinkate?
– Sutinku, – beveik nudžiugo biznierius.
– Sudie, – tarė savininkas.
– Dar vienas klausimas?
– Prašau!
– Dabar aš esu meistras?
– Profesionalas, – linksmai šyptelėjo firmos direktorius, – džiaugiuosi, kad jūs tai supratote.

 

Įkvėpimas

K. sunkiai pakėlė galvą nuo kilimo. Bereikšmėmis akimis apsižvalgė aplinkui. Kur jis? Kambaryje. Kieno? Savo. Kodėl guli ant grindų? Jis to nežinojo. Galva bejėgiškai nukrito ant kilimo. Jis užsimerkė ir vėl atsimerkė. Prisiminė. Guli ant kilimo, nes vakar naktį lovos nepasiekė. Buvo per daug išgėręs. Jis pasičiupinėjo nosį. Kažkas negerai. Sunkiai atsikėlė, apsidairė, kur veidrodis? Štai jis. Vaizdas stiklinėje plokštumoje neatrodė patenkinamas, visiškai ne. Nosis buvo nubrozdinta, lengvai kraujavo. Atidaręs mažytes dureles vonios kambaryje K. susirado medicininio pleistro, virpančiomis rankomis atsikirpo gabalą ir užklijavo nosį. Neblogai, padrąsino save K. Bet koks tikslas slapstytis, klijuoti antidepresinius pleistrus, jei užduotis neįvykdyta – įkvėpimo kaip nėra, taip nėra. Nepadeda gėrimas, nepadeda įmantrūs kokteiliai, tai tik pinigų švaistymas, kurių K. visai nebeturi. Nepadeda įžymių asmenybių gyvenimo studijos, jokio šanso nesuteikia televizija, radijas, spauda. Niekas. Nors trenk kam nors į veidą, niekas nepasikeis. K. sunkiai sudribo į minkštą krėslą. Reikia alaus, pamanė jis. Bet iki šaldytuvo – kaip iki mėnulio. Kelias tolimas ir pavojingas. Neįveiks. O gal? Gal dabar jau galima paimti įrankius ir pradėti?
Lygus stalas. Daiktai. Drebanti dešinė. Du trys prakaito lašai. Jokių minčių, jokio įkvėpimo. K. užsimerkė ir palietė nosį – pro pleistrą prasisunkė kraujas. Vardan savęs, šmėstelėjo drąsi mintis. Odekolonas čia pat. Nelaukęs nė sekundės ilgiau, K. atsuko kamštį ir nurijo kelis koktaus skysčio gurkšnius. Iškart užėmė kvapą, į galvą trenkė pigaus spirito smarvė. K. supykdė. Jis nubloškė krėslą ir nulėkė į vonią. Krito ant unitazo, visa laimė, spėjo dangtį atidaryti. Atpylė trumpai ir efektingai. Ištuštinus skrandį pajuto palengvėjimą. Štai kokia sunki pradžia... Nusiplauti rankas, veidą. Laikas pasitikėti likimo žvaigžde.
K. sunkiai atsistojo, susirinko santechnikos įrankius ir paskambino į kaimynės duris.

 

Politikas

Stalčius lūžo nuo aktualių planų, tikslų. Politikas neramiai truktelėjo rankeną, norėdamas į dienos šviesą ištraukti ekonomikos reformavimo idėjas. Bet naujos progresyvios mintys užstrigo medinėje baldų rimtyje. Politikas nepasidavė, iš visų jėgų timptelėjo stalčių. Skilo konservatyvus medis, bet nesujudėjo – įstrigo politiniuose apmąstymuose. Ką daryti? Nuo ko pradėti? Žūtbūt reikia išleisti naujos partijos programą. Dar vienas bandymas. Rankose liko žalvarinė rankena, išdavikiškai į šalį riedėjo mankurtiški medvarščiai. Politikas piktai sviedė žalvarinę rankeną ant seno, stagnacinio kilimo. Žiauru, neteisinga slėpti reformas nuo nuskurdusios visuomenės. Politikas neabejojo savo politinės platformos svarba. Reikia išlaisvinti stalčiuje įstrigusias reformas. Nedelsiant! Praturtės visi, o pirmiausia jis – pažangus politikas.
Tada griebė lengvą turistinį kirvelį. Kodėl ne šakes, mėšlinas, aštrias, teisingas? Kodėl ne sunkų akmenskaldžio kirtiklį, tiesų metalinį laužtumą, įkaitusį kalvio kūjį ar dvasingą dievadirbio kaltą?
Smogė tiesiai stalčiui į kaktą. Geras! Sunkus, sąstingio periodo stalas lengvai nepasidavė, matyt, nenorėjo ūkinių reformų, progreso. Bet politikas nesitraukė iš mūšio lauko. Smūgiavo tol, kol stalas krito negyvas ant nekruvino, skiedromis nusėto tranzitinio grindų paviršiaus. Tikslas pasiektas. Begėdiškai atvira politinė programa voliojosi ant slidaus demokratiško parketo. Pakerėtas beveik pornografinio vaizdelio, politikas itin kruopščiai surinko neįkainojamus, stambiomis, įtikinamomis Times New Roman šrifto raidėmis išmargintus lapus. Šedevras! Naujas reformų statutas! Dabar atėjo laikas ryžtis ieškoti lobistų, mecenatų, fondų valdytojų, filantropų paramos. Deja, politikas nerado nė vieno milijonieriaus, norinčio paremti progresyvią nacionalinę programą. Koks siaubas! Kur dėti nelaimingą, atstumtą programą – medinis stalčius buvo negailestingai ir visai be jokio tikslo sulaužytas. Politikas numetė programą ant drabužių spintos, tegul dulka, atgailauja. Bet nugrimzti į depresijos liūną sukliudė kuklus skelbimas, kurį politikas perskaitė nemokamame bulvariniame laikraštyje: „Fondas remia naujus, progresyvius politinius judėjimus.” Ir viskas. Trumpai, drūtai. Pagaliau! Nebuvo jokio telefono, tik adresas. Keista. Bet svarstyti nėra kada. Reikia veikti!
Fondo adresas buvo keistas ir bauginantis – Bedugnės 13. Gatvė buvo miesto pakraštyje, šalia mėsos kombinato, nuo kurio sklido klaiki smarvė, bet nemalonus dvokas neatbaidė politiko. „Niekad nemaniau, kad politika taip dvokia, reikia priprasti, dėl tautos, krašto gerovės, karjeros.” Potencialusis seimūnas drąsiai artėjo prie lemtingo namo, pajuodusio nuo suodžių, persunkto nuodingu, mirtinu oru. Nevalyti langai alsavo dulkėta tamsa. Pūstelėjo vimdantis skersas vėjas, subraškėjo čerpės, suskambo pražūties muzika, mirtini moliniai akordai, bet politikas neišsigando, nepabėgo nuo chimeriško statinio. Ateities seimūnas drąsiai pažvelgė į surūdijusią metalinę lentelę, besipuikuojančią vieninteliu galingu žodžiu – Fondas. Parama be autoriaus, be pasaulėžiūros, be logotipo.
Politikas itin sunkiai pravėrė girgždančias duris ir pateko į visiškai tamsų prieškambarį. Žengęs kelis nedrąsius žingsnelius paslydo užlipęs ant kažkokio slidaus daikto – gal banano žievės, gal muilo gabaliuko, o gal ant nustipusios žiurkės, ir skaudžiai susimušė kelį. Valandėlę raitėsi atsirėmęs į purviną sieną, bet iš kovos lauko nepasitraukė. Sunki politinė ekspedicija tęsėsi toliau. Staiga suskambo kraupus riksmas ir itin nemalonus sąnarių traškesys. Politikas pastėro, kraujas sustingo gyslose. Pagaliau išgirdo ilgą ir gailų vaitojimą. Kaip baisu, kaip šiurpu ieškoti galingų rėmėjų. Bet sužeistas skausmo ir garso politikas nesitraukė. Kai akys apsiprato prie skaudžios tamsos, būsimas parlamentaras pamatė duris. Laikas ryžtis – dabar arba niekada. Dabar!
Melodingai ir sklandžiai atsivėrė Fondo durys. Politikas įžengė į didžiulį nenusakomų matmenų kambarį. Nesimatė nei sienų, nei lubų, tik parketas, amžinas, slidus, abejingas kojų skausmui. Interesantas negalėjo deramai įvertinti filantropo kabineto interjero. Jis matė tik didžiulį stalą ir senyvą vyriškį, vilkintį tamsiai rudą languotą kostiumą.
– Laba diena, – mandagiai pasisveikino prašytojas.
– Labą nelabą, – atsakė Fondo savininkas. – Ko pageidausite?
Tik dabar politikas pastebėjo, kad pastalėje sunkiai alsavo didžiulis rudas šuo. Raudonos gyvūno akys piktai blizgėjo, bet nespėjo politikas net išsigąsti, o šuo pavirto didžiule šiukšlių dėže, supinta iš metalinių strypų. Dėžėje dūlėjo šūsnys papkių su vienodais užrašais – „Programa“.
„Aišku, politinė, kokia gi daugiau? Atmestos programos? Tik ne mano, aš gausiu paramą, nepasiduosiu, laimėsiu”, – nusprendė prašytojas ir jau garsiai pridūrė:
– Skaičiau skelbimą. Atėjau paramos. Štai tobula politinė programa. Pasižadu išpildyti visas sąlygas, nenoriu, kad mano kilnus sumanymas atsidurtų šuns, atsiprašau, šiukšlių dėžėje…
Politikas nutilo, jis pasakė viską. Nenuleisdamas akių Fondo valdytojas taip pat tylėjo, matyt, svarstė. Lauke snigo, o gal lijo, bet saulė nešvietė tikrai. Taip pat nebuvo mėnulio – nei apvalaus, nei siauro. Sukluso naktimi virtusi diena, gamta laukė lemiamo sprendimo.
– Aš jau perskaičiau jūsų programą, pritariu humaniškomis pažiūromis ir pasiruošęs jus remti…
– Dėkoju už įvertinimą, – atsakė politikas ir išsigando: kada galėjo Fondo valdytojas susipažinti su jo politine programa net neskaitęs jos. Košmaras!
– Taigi jums teks pasirašyti kontraktą, gausite visišką finansinę paramą, ir jeigu įvykdysite visus, pabrėžiu – visus programos punktus, – galėsite gyventi ilgai ir laimingai…
– Kam gi aš rašiau programą, – pasipiktino politikas, – ar manote, kad aš apgavikas, sukčius?
– Nemanau, – liūdnai atsakė Fondo valdytojas, – štai kontraktas, malonėkite pasirašyti. Parašas – tai paminklas sveikatai, garsių pažadų obeliskas, vilčių stela. Parašas – tai kelias į politinės sėkmės kapines, takelis į pripažinimo mauzoliejų, koridorius į šlovės palatą ir pagaliau – skaudi fizinė trauma, reanimacija. Pasirašykite!
Politikas nusijuokė. Parašo tribūna, parašo retorika, kaligrafinė tiesa. Paramos prašytojas griebė metalinį parkerį.
– Parašas visada sukausto, įkalina, pavergia ir niekada neišlaisvina, – samprotavo Fondo valdytojas. – Pasirašęs sutartį politikas privalo nedelsiant atsistatydinti ir amžinai palikti parlamentinę kovą. Pasirašius sutartį negailestinga tikrovė visada paskelbia apkaltą ar interpeliaciją.
Paėmęs sunkų parkerį politikas pajuto skausmą. Rašiklis buvo nuodingas, agresyvus, sprogstantis ir lengvai galėjo į smulkius, sunkiai identifikuojamus gabaliukus suplėšyti ideologiškai vientisą politiko kūną.
– Pasirašykite, – nenustygo Fondo turėtojas.
Be parašo nebus tonizuojančios finansinės injekcijos, šlovingas politiko kūnas nesnūduriuos Seime užklotas žalsvu dolerio šešėliu, šiltoje eurų stirtoje neaugs į Konvento aukštumas, purvinų litų vonioje neišgis nuo korupcijos užkrato, neišplaus nafta smirdinčių rublių, neišgyvens nė vienos kadencijos.
– Kasdien reikia kvėpuoti pinigais, – nemokamai instruktavo Fondo šulas, – jeigu nori gyvas pasiekti politinės šlovės viršūnes!
Parašo pasažas, parašo vitražas, parašo peizažas. Politikas pasirašė ir nenumirė, argi nenuostabu. Bet politikas pamiršo, kad sutartyje visada yra skaudus punktas, mirtina pastraipa.
Prabėgo karšta rinkimų savaitė ir niekam nežinomas politikas jau Seimo narys. Spėriai augo trokštama gerovė – kotedžai, automobiliai, jachtos. Išaugo spalvingas malonumų spektras – striptizo šokėjos, tikras viskis, lengvi medicininiai narkotikai. Bėgo negailestingai smagus laikas. Vakarykštė tobulėjimo programa pavirto sunkiomis pagiriomis, o atviras veidas – medine kauke. Stiklinės akys matė tik auksą.
Amžina godumo ideologija. Stop! Tikrovei pakaks ryžto sapnus paversti pelenais, o prabangą bevertėmis šukėmis. Žaibiškai prabėgo svaigi Seimo kadencija. Prie geltonų Seimo rūmų politiko laukė juodas automobilis. Ant durelių puikavosi spindintis užrašas – Fondas. Politikas apalpo – atėjo laikas tesėti rinkiminius pažadus.

 

Sugrįžimas

– Mane aplenkė greitas gyvenimas. Nesugebėjau svetur pavyti sėkmės. Sugrįžau namo ieškoti laimės, – atsiduso repatriantas.
Jis atsivežė žalius dolerius, žalią kortą ir žalią kepurę su užrašu „Las Vegas“. Ir viskas. Kas jo laukė gimtoje žemėje? Tetos namelis, kurį netikėtai paveldėjo. Ramybės būstinė buvo tik nutriušusi troba Šnipiškių rajone, visai šalia spėriai augančių dangoraižių. Kas bus, kai baigsis doleriai? Nykiai pasitiko vargana tėvynė. Liko tik 2 milijonai žmonių. „Daugiau nei latvių ar estų”, – guodė save klajūnas. Repatriantą kamavo jausmas, kad jis kažką svarbaus pražiopsojo, netapo nei turtingu, nei originaliu žmogumi, asmenybe. Nestumtelėjo savęs į priekį. Sunku būti silpnam, nors kišenės pilnos dolerių. Bėgo dienos. Nyku, bet į Los Andželą grįžti nesinorėjo. Kol kas. Reikia palaukti stebuklo. Bet repatriantas sulaukė tik katastrofos. Vakare grįžęs iš Europos prekybos centro jis rado liepsnojančią savo lūšnelę. Nespėjo ištraukti nė mobilaus telefono, kai kažkoks tipas griebė už rankos.
– Nešdinkis, amerikone, kol gyvas, antraip sudegsi pragare!
Prie repatrianto prisėlino dar du kraupios išvaizdos subjektai.
– Aš paveldėjau šį namą! – suriko lūšnos savininkas.
– Ar tikrai?
– Turiu dokumentus, bet jie dega!
– Štai dublikatas, kuriame juodu ant balto parašyta, kad pardavei lūšną už tūkstantį litų. Neblogas sandėris.
– O žemė?
– Žemė priklauso savivaldybei. Štai raštas.
Repatriantas pažvelgė į popierius. Viskas teisingai. Firminiai blankai, atspaudai, parašai.
– Imk pinigus ir nešdinkis!
Repatriantui greitai apsispręsti padėjo itin skaudis smūgis tiesiai į saulės rezginį.
– Gerai, duokit pinigus. Išvažiuoju!
– Nešdinkis, prakeiktas janki! – paragino smogikas.
Laukdamas lėktuvo repatriantas krūpčiojo išsigandęs net vaiko žvilgsnio. Nurimo, tik kai lėktuvas pakilo į orą.
– Ačiū, Dievui! Koks aš kvailys, daugiau niekada čia negrįšiu.
Liežuvis neapsivertė net Lietuvos vardą ištarti.

 

Nevykėlis

Jam nesisekė nuo pat gimimo. Darželyje buvo visų stumdomas, mokykloje iš jo visi juokėsi, apdalindavo sprigtais, „kriaušėmis“. Mokytojai užjausdavo, bet nevengdavo pašiepti. Universitetą baigė šiaip ne taip, dėstytojai iš gailesčio jam kiek pakeldavo pažymius. Juk ne debilas, ne niekšas, tik vargšas nevykėlis. Kaip jis sugebėjo rasti pačią – visiems aplinkiniams buvo didelis klausimas. Tik ne jam. Jis manė, kad viskas klostosi gerai. Jei eidamas parklupo, jei ant juodo bato užmynė kitas keleivis, jei užsipylė arbatos, padažo ant kelnių ar nusiplėšė naujų marškinių rankovę – vadinasi, taip ir turi būti.
Visi bendradarbiai tyliai juokėsi iš nevykėlio. Niekas jam nepavydėjo, niekam jis nekėlė jokios pagarbos nė kokio kito tauraus jausmo. Su juo apsiprato, žinojo, ką jam galima patikėti, ko – ne. Todėl darbe jis buvo beveik saugus.
Tačiau į kontorą, kurioje jis dirbo, atėjo naujas darbuotojas. Šmaikštuolis, pokštininkas, humoristas. Naujokas iš karto tapo pažiba. Tą patį savaitgalį naujoko garbei buvo suorganizuotas balius. Jis juokino, šokdino, meilinosi merginoms, įversdavo konjako, skaldė kietus anekdotus su vyrais, išmanė sportą, žūklę, automobilius. Vienu žodžiu, niekam neliko abejonių – atėjūnas yra lyderis. Šmaikštuolis nesijuokė iš nevykėlio, kuris tą vakarą netyčia nuo stalo numetė tortą, maitindamas žuveles sudaužė akvariumą, čiaudėdamas apšnerkštė kitus. Jokios prasmės juoktis iš tikro klouno. Neįdomu. Įdomu būtent priešingai – įrodyti, kad nevykėlis yra genialus. Šiam tikslui naujokui teko gerokai padirbėti. Reikėjo nemažos išmonės kolektyvui įrodyti, kad sugadintas spausdintuvas – tai didelio organizuotumo rezultatas, praskelta galva – galingo mąstymo, vėlavimasis į darbą – altruistinės dvasinės veiklos pasekmė, visiška nenuovoka visuose, net gamtiniuose reikaluose – milžiniškos erudicijos šaltinis (nevykėlis kai kada neatsargiai apšlapindavo kairę kelnių klešnę). Palaipsniui iš nevykėlio nustojo juoktis. Pradėjo žiūrėti kaip į normalų, talento pažymėtą žmogų. Visi turi keistų įpročių ir charakterio nesklandumų, tačiau genijai visus pranoksta.
Šmaikštuoliui net ir to nepakako. Jis nutarė įrodyti, kad nevykėlis yra supermenas, visada aukštesnis už vidutinybę, kurių, deja, kontoroje netrūko. Pokštininkui pavyko. Netrukus iš nevykėlio pradėjo mokintis – štai taip reikia atsitrenkti į spintos duris, štai toks gumbas turi papuošti kaktą, štai taip ir ne kitaip reikia išsitiesti ant viršininko kilimo. Taip, ir jokių būdu ne kitaip reikia leptelti mielą nesąmonę per gamybinį posėdį. Staiga šmaikštuolio užhipnotizuota visa kontora tapo nevykėlių sambūriu. Nuolat gedo durų spynos, dužo langai, plyšo kilimai, skilinėjo telefonai, beviltiškai tylėjo mobilieji, kasdien degė kompiuteriai.
Žinoma, tokia kontora ilgai negalėjo egzistuoti. Ji bankrutavo. Visi atsidūrė gatvėje. Tada jie praregėjo. Ne to reikėjo mokytis. Tik nevykėlis jautėsi gerai. Jis skubiai buvo priimtas į kitą, žymiai prestižiškesnę darbovietę, kur nesunkiai prigijo. Klouną rekomendavo šmaikštuolis, kuris kartu įsidarbino į tą pačią kontorą. Jiedu tapo draugai. Šmaikštuolis viršininku, o nevykėlis - jo patarėju. Departamentas klestėjo, apie bankrotą nebuvo nė kalbos, nes tai ne privati, o valstybinė įstaiga.

 

Reporteris

Stanislovas Dėlė, bulvarinio dienraščio reporteris, bėgo iš sostinės, visai nepavargęs nuo skandalų, paskalų, apkalbų ar šmeižto. Dėlė šiurpiai, tiesiog žiauriai susikirto su vyriausiuoju redaktoriumi visai dėl smulkmenos, kažkokio bereikšmio žemės lopinėlio, ne Mėnulyje ar Marse, o nykiame, šunų apdegtame Žvėryne. Visai negarbus valdininkas virtuoziškai pasiglemžė svetimą, kažkokio nereikšmingo žmogelio žemės sklypą, sudegino jo medinę pirkią, primušė jo žmoną (o galėjo išprievartauti!), vengdamas atsakomybės papirko girtuoklį sūnų, suveikė žalią kortą jo dukrai. Ir pagaliau taip nugirdė patį šeimininką, kad nusekusi senio širdis neišlaikė. Puiki istorija, skaityk ir džiaukis. Bet tądien šefas, matyt, buvo praradęs humoro jausmą:
– Pakaks tau, siurbėle, gerti žmonių kraują! – rėkė šefas.
– Pakaks malti niekus, – juokėsi Dėlė.
– Pakaks malti šūdą, tai tu pagarsinai garbaus valdininko Jono Užutekio pavardę, kilo skandalas!
– Na ir puiku, tiražas garantuotas!
– Lauk! – suriko vyr. redaktorius. – Gali rašyti pareiškimą, sugriovei savo gyvenimą, užkasei tvarto mėšle! Dink iš mano akių!
Dėlė susirietęs iš juoko išsmuko iš kabineto kol šefas neišmetė pro langą, ne juokai – ketvirtas aukštas, asfaltas. Ar jaudinosi skandalų meistras dėl ateities? Ar jam grėsė bedarbystė ir skurdas? Vargu, žiniasklaidos liūtas viešpatavo kriminaliniame eteryje, niekas negalėjo Dėlės suraityti. Į ką tik Dėlė įsisiurbdavo – skandalas garantuotas. Ar bijojo Dėlė šefo? Nė kiek! Ar bijojo mirties, smurto, susidorojimo? Nė lašo, kraują lieja kiti, jis tik siurbia, nebaudžiamas, nepagaunamas, nemirtingas visagalis bulvaro liūtas. Mirtis tyko tik silpno, padoraus ar saikingai prasigėrusio piliečio. Trumpiau kalbant, mirtis visiems – tik ne jam, bet kitam, išjuoktam, kvailam žmogeliui, galbūt aukštam valdininkui, politikui, politologui, verslininkui.
– Na, o reporteriui ar gresia bespalvė, neskoninga mirtis? – susimąstė Dėlė. – Važiuoju atostogauti, Nidoje pasiganysiu (visą laiką galvoju tik apie seksą, tik kai miegu – negalvoju, nes sapnuoju seksą), cha, cha, štai taip, gerbiami kolegos žurnalistai, pagersiu, pailsėsiu, patingėsiu. Nenoriu būti darboholiku, nenoriu būti alkoholiku. Kuo aš noriu būti?
Dėlė prisiminė stulbinantį reportažą apie Anuprą Girdenį, fenomenalų tipą, nuo pat mažens, t. y. nuo septintos klasės, troškusį tapti alkoholiku profesionalu. Bet Anuprui nesisekė, nors tėvai buvo turtingi. Baltosios karštligės alpinistas daug keliavo, gėrė įvairiausius gėrimus skirtingose šalyse ir jokio rezultato, jokios priklausomybės nuo svaigalų. Tūlo Girdenio nekankino net pagirios. Švelnus troškulys, ir viskas.
– Kad taip man nuskiltų, – atsiduso Dėlė, – kai prisisiurbiu, tai ilgai sergu, kiaurą dieną kenčiu, bet nepagirioju, bijau rizikuoti, nenoriu tapti priklausomas nuo alaus, burbono, konteinerių, darbo biržos, noriu būti priklausomas tik nuo sekso. Bet ir ši priklausomybė yra pavojinga mano laisvei. Noriu būti laisvas! Tikrai. Ir nė kiek neabejoju savo noru. Šis noras tikras, jis plaukia iš mano esaties (koks kvailas žodis!), iš ten, iš kur plaukia laisvės troškimas. Velniop mistiką.
Dėlė prisiminė reportažą apie šarlataną ekstrasensą Pilypą Kanapę. Ne, geriau primityvus melas, jokios samprotavimų rizikos, jokios painiavos, nevartokime nežinomų sąvokų, išsivaduokime iš komplikuoto mąstymo, taigi – į Nidą, tai į Nidą.
Nida nedidelė, bet pagaliau miestas prie jūros, ne kontinente, o saloje. Dėlė pasijuto britu.
– Aš pradedu atostogas be apgavystės, be klastos, be sumauto ezoterinio leksikono. Vis mažiau reikia pastangų meluoti, gal išmesti mobilųjį telefoną. Nidoje galima gyventi be saiko. Antrine žaliava pavirsta protas, klesti jausmai, pirminis jūros periodo parko gausmas. Žinau, kokiu žingsniu reikia artėti prie sėkmės barjero, ribos. Redakcijos skandalas neišgėrė visų galimybių. Jaučiu, kad šefo konkurentas kviečia į naują bulvarą, į naują redakciją. Skrendu į geresnį darbą. Žvelgiu į amžinus eurus ir tiesiu rankas, kopiu aukštyn, nepailstamai, nesugrąžinamai. Ką kolegos mano apie šį naują mano gyvenimo posūkį? Įdomu, ką pasakytų sunkių straipsnių autoriai apie mano tremtį? Pagirtų už principingumą ir įžiūrėtų mano poelgyje daug, labai daug patriotinių spalvų, pustonių, niuansų. Ar aš patriotas, rezistentas, karys, bebaimis keršytojas? Valio, sugalvojau kuo noriu būti! Reikia paanalizuoti šią temą. Taigi aš karys, rezistentas. Įdomu. Vilkiu naują, žvilgantį, smetoninį frenčių. Dabar atkeršysiu visiems sužalojusiems atgimstantį kraštą! Šešiolika metų destrukcijos! Negaliu daugiau tylėti!
Blizga sagos, blizga akys. Reporteris įžengė į nedorą stagnacinį barą.
– Pasiduoti ar atsipalaiduoti? – provokavo priekvailis sovietinio kirpimo barmenas.
– Deja, relaksacija ne mano profilis, aš atėjau pasiūlyti tamstai kelialapį į kitą, neabejotinai geresnį pasaulį, kur bus tinkamai įvertinti jūsų alkoholinės kolektyvizacijos, melioracijos ir tuščių butelių logistikos nuopelnai.
Dėlės rankoje sublizgėjo amerikoniškas… (deja, neįspėjote) doleris. Žurnalistas nepajuto, kad pralėkė raudoną šviesą. Stop. Jokio smurto. Bet negalima pasitraukti nebaigus darbo. Negarbinga. Reikia duoti priešui šansą ir nukauti džentelmeniškai.
– Jums pasisekė, aš tik karys, bet ne keršytojas. Atneškite alaus ir gyvenkite!
Ir, be abejo, nuostabi pabaiga. Dar nebaigus pirmojo bokalo, barmenas išsitraukė iš stalčiaus dulkėtą koltą ir nusitaikė. Vesterno skrydis. Taiklus šūvis, teisybės ištroškęs žurnalistas krito gatavas, bet negirtas.
– Neblogai. Visai gerai. Man patiko. O kas toliau? – susimąstė baro metras. – Nereikia nusiminti, tuoj įvirs dar vienas skalpas. Į sąstingio lankas lekia balti žirgai. Blaivi medžioklė tęsiasi. Amžinai. Niekas nepasikeis dar šešiolika metų.

Kontrolierė

Troleibusas buvo sausakimšas. Įlipęs keleivis pasimuistė, bet nė žingsnio nepajudėjo iš vietos. Ką darysi, reikia važiuoti, negalima vėluoti į darbą. Monotoniška kelionė švelniai migdė, keleivis nejučia užsnūdo. Jį pažadino kažkokia moteris, papurčiusi už peties:
– Keleivi, pabuskite, transporto kontrolė.
Keleivis pašiurpo:
– Atleiskit, aš nespėjau pažymėti talono, tokia spūstis, negalėjau prasibrauti iki žymeklio…
– Man nereikia bilieto, – atsakė moteris, – aš noriu patikrinti jūsų širdį.
Ledinė kontrolierės ranka atsegė švarką, marškinius, patikrino pulsą, spustelėjo krūtinės ląstą.
– Puiku, pulso nėra, širdis stovi, galite keliauti!
– Aš negyvas? Turbūt juokaujate! Ir visai nejuokingai. Manote, galite šaipytis iš pagauto zuikio? Neišdegs, gerbiama pareigūne!
– Visų pirma, jūs važiuojate ne troleibusu, o katafalku. Ir ne į darbą, bet į kapines, – griežtai atsakė paslaptinga kontrolierė, – neišsigąskite, galiu jus nuraminti, kapinės nėra kelionės tikslas, tik nereikšminga maršruto stotelė, jūs važiuojate žymiai toliau. Na, o pulsą ir širdį patikrinau tik norėdama įsitikinti, ar jūs pasiruošęs kelionei.
Keleivis kraupiai suriko, bet jo balso neišgirdo nei giminės, nei draugai, nei žmona, nei vaikai, nei juodai vilkintis pastorius. Visi buvo labai rimti, galvojo apie sumuštinius kitame kambaryje ir į jo riksmą nekreipė jokio dėmesio.

 

Žaidėjas

Žaidėjas nenužudė nė vieno žmogaus, nors ekrane nudėjo tūkstančius.
– Kodėl gi man negalima žudyti? Tik mirties supratimas gali paspartinti mano kelionę į ateitį, į tikrovę. Mane apdovanos medaliu. Kietas vyrukas, kalbės žmonės. Štai ko man reikia. Tebūnie prakeiktas ekranas! Noriu realaus gyvenimo! – garsiai mąstė žaidėjas.
Ritmingai pulsavo vingrūs elektriniai siužetai, virpėjo įkaitę elektros laidai. Žaidėjas stebėjo grafinius vaizdus, spalvotus ginklų blyksnius. Anksčiau kompiuteriniai žaidimai buvo velniškai tikri ir nekėlė jokių abejonių, nes ekranas noriai pataikavo jo jausmams. Ekrane slypėjo svariausias žaidėjo egzistencijos tikslas. Žaidėją kūrė virtuali realybė. Be ekrano jis vienišas ir pasigailėtinas, tačiau kažkuo ir didingas, sufleravo išblukusi sąžinė.
Žaidėjas pavargo, jo kakta blizgėjo nuo prakaito. Mąstymas darėsi vis ryškesnis.
– Reikia sustabdyti žaidimą! Gal išjungti elektros srovę? – idiotiškai sąžiningai mąstė žaidėjas ir spaudė save. – Galvok, sustok, antraip mane sunaikins ekranas. Šleikštūs skystų kristalų prisiminimai. Aš įpratau vienu mygtuko spustelėjimu nugalabyti žmogų, stabdyti ir nukreipti bet kokius įvykius bet kokia linkme. Ir kam? Kad pasiekčiau naują pakopą?
Staiga pradėjo tirtėti vaizdai ir ekraną aptraukė balta migla. Žaidėjas sustingo. Po trijų minučių migla išsiblaivė.
– Žmogus – tai dangaus ekranas, – nušvito žaidėjas.
Jis sunkiai atsiplėšė nuo monitoriaus ir vargais negalais nusigavo prie lango. Nuo įtampos kūnas apsipylė lipniu prakaitu. Žaidėjas atsisagstė marškinius. Vakarėjo. Debesys danguje ištirpo. Lango stikluose atsi­spindėjo purpurinis saulėlydis. Bet nieko neįvyko. Žaidėjas užsimerkė. Prieš akis stovėjo perregimais audiniais apsitraukusios įvairiausių žaidimo figūrų anatominės detalės, šiurpios pabaisų grimasos. Praėjo noras žiūrėti užsimerkus.
– Dabar jau viskas baigta, nors nieko nesupratau… Kažkokia šizofrenija! Anekdotas!
Ir staiga žaidėją užplūdo išdidumo banga. Juk tai atradimas. Ko daugiau reikia?

 

Pensininkas

Po lova atversti ryškūs sapnų delnai. Ant tuščios sienos mėnulis rašo pakrantės žodžius. Žaibuoja šokoladiniai langai, alkanas duris graužia varlės, temsta dangus.
Inžinierius pabudo, kai nutilo seklūs žaibų žingsniai, kai apako pilki debesys ir medžių rankos pražydo šalta nuostabos spalva. Be garso, be spalvų skilo vertikali siena, į lubas smigo apvalūs jaunystės troškimai, bėgantis vanduo užrašė baltas eiles. Trošku. Senatvės migla trokšta gaivaus vėjo.
Prabėgo aiškus laikas. Sunku pavyti kvadratinius langus, išseko parketo žingsniai. Saugi elektros lemputė išjungė prabangų sietyną. Ant stalo neuždegta žvakė piešia liepsnos veidą. Koridoriuje dega batai. Kur eiti? Lauke sninga vandeniu, aštriu vasaros žvyru, dulkėmis. Gyvenimas beveik baigėsi.

 

Pakaruoklis

Jis kabojo neilgai. Atėjo du nepažįstami žmonės ir atidžiai pažiūrėjo į jo veidą.
– Ką jūs matote? – pašiurpo pakaruoklis.
– Spalvą, – atsakė ilgšis.
– Kontūrus, – patikslino dručkis.
Pakaruoklis pastėro, svečiai neturėjo akių, jų veiduose juodavo tuščios akiduobės. Nepažįstamieji išrovė jam akis, kiekvienas pasiėmė po vieną.
– Aš nieko nematau! – rėkė savižudis.
– Bet mes dabar matome, – vienu balsu atsakė ilgšis ir dručkis, – todėl galime tave išlaisvinti.
Nepažįstamieji nupjovė virvę. Pakaruoklis stovėjo ant žemės. Jis nematė naujo pasaulio, tik girdėjo varpus. Gausmas vis stiprėjo, kol savižudis pavirto švariu garsu.

 

Laiko Buveinė

Visada troškau būti dvasingu ir tobulu žmogumi, todėl nedvejodamas atvykau į Laiko Buveinę. Dar nė vienas piligrimas neišpeikė Laiko buveinės, nė vienas negrįžo prie narkotikų, alkoholio, nė vienas nenusivylė nauju, paslaptingu religiniu judėjimu. Spauda tylėjo, nes nebuvo jokios diskredituojančios informacijos, skandalingų faktų. Tik sklido nedrąsūs gandai, kad Laiko Buveinės specialistai išrado laiko mašiną. Šiais prasimanymais niekas netikėjo. Netikėjau ir aš.
Taigi atvykau ir, berods, nepasigailėjau. Laiko Buveinė buvo įsikūrusi miško gūdumoje, Labanoro girioje. Jokios civilizacijos, jokio didmiesčių šurmulio, jokios kritusio pasaulio tuštybės. Bet mane pribloškė ne Laiko Buveinės hermetiškumas, ne tauri dvasinė izoliacija, bet personalo ypatingas paslaugumas, dėmesingumas. Jaučiausi lyg karalius. Pirtis, baseinas, brangūs drabužiai, soti vakarienė. Buvau apsvaigęs iš laimės ir, matyt, todėl nepastebėjau nė vieno buveinės gyventojo, visur sutikdavau tik jautrius ir itin gailestingus Laiko Buveinės pareigūnus. Bet labiausiai mane slėgė mintis, kad aš nesugebėsiu būti toks gailestingas, atlaidus ir nusižeminęs, kad niekada nepasieksiu tokio aukšto dvasingumo. Man tapo gėda dėl savo egoizmo, netobulumo, nemokšiškumo. Nutariau, pasiguosti Pirmajam, aukščiausiam Laiko Buveinės pareigūnui. Mane priėmė itin maloniai, prabangiame ir, matyt, itin dvasingame kabinete. Pirmasis mandagiai pasiteiravo:
– Pasakykite tiesiai, kas jus slegia, neduoda ramybės. Kalbėkite be užuolankų, tik čia ir tik dabar bus išspręstos visos Tamstos problemos.
– Kodėl aš toks užkietėjęs bedvasis materialistas, kodėl geidžiu tik garbės, pinigų ir malonumų? Kokia mano netobulumo priežastis? – išdrįsau paklausti Pirmojo.
– Jūs įkalintas laike ir niekaip negalite išsiveržti iš taimerinių spąstų. Esate uždarytas laike kaip laukinis žvėris narve, kad negalėtumėte išsiveržti į begalinį laiko kontinuumą ir gyventi amžinai. Jūs esate vargšas kalinys, pasmerktasis ir todėl turite kalėti tam tikrą laiką, Likimo paskirtą tam tikroje erdvėje.
– Ar galima pabėgti iš kalėjimo? – pasiteiravau sutrikęs.
– Mūsų slaptoji draugija organizuoja saugius pabėgimus iš laiko kalėjimo. Ar jūs norite ištrūkti į laisvę? – švelniai pasiteiravo Pirmasis.
– Reikia pagalvoti, – bandžiau diplomatiškai išsisukti.
– Nėra laiko apmąstymams, reikia veikti ryžtingai!
– Kada pabėgimas?
– Dabar!
Vyriausiasis sektantas ištiesė baltą apvalią tabletę.
– Kas tai?
– Kalio cianidas. Drąsiau, imkite tabletę. Jums labai pasisekė, paspruksite iš kalėjimo nemokamai, – kukliai ragino pabėgimo specialistas.
– Gal vėliau, aš nevertas laimės, – bandžiau išsisukti.
– Jūs vertas, verti visi, nevertų nėra, aš ne rasistas. Skubėkite apsispręsti!
Svetainėje pasirodė du augaloti inteligentiški žaliūkai.
– Ne! – surikau paklaikęs.
– Taip! Taip! Taip! – linksmai antrino Pirmasis.
Žaliūkai mane labai kultūringai sugriebė už rankų. Aš rėkiau lyg mažas vaikas. Pirmasis į pražiotą burną švelniai, neskausmingai įgrūdo baltą, apvalią tabletę. Ir kai iš mano burnos išsiveržė putos, mandagiai patikslino:
– Užsigerti nebūtina. Noriu palinkėti saugios kelionės amžinu laiku!

Lunatikas

Šaltas žolės stiebas aštrus lyg vinis, įkalta į ryto karstą. Į juodą asfaltą užkasta diena, pabunda naktis naujam skrydžiui į mėnulį. Miestą slegia beribė tamsa. Vienintelė išeitis pabusti naktį ir lipti ant stogo, dainuoti vėjo dainas ir skristi tolyn į miesto miglą, aksomine skrybėle semti grybus, augančius ant aukštų čerpių, saugoti klibančias tvoras, suvynioti perforuotą šaligatvio kilimą ir juo užkimšti atvirus kanalizacijos šulinius.
Svaras mėnulio spindulių kelia reikalingą triukšmą, kad pabustų snaudžianti lunatiko akis. Mediniai protezai slepia metalinę tvoros šypseną, užrakinti varteliai ne kliūtis laimei. Gintarinė aušra kaip vakar išgertas alus, kaip sausa duonos pluta, kaip įskilęs aklas cigaras. Mėnulio spinduliai suteikia kojoms lankstumo, lengvai spyruokliuoja radikulito pažeistas skeletas. Lengva kvėpuoti. Naktis saugo žolės kvapus, ištirpusius šaligatvio plytelių mozaikoje.
Sunku suvokti, kaip sensta diena, kaip lūžta kreivos senamiesčio gatvelės, ištroškusios sidabrinio nakties balzamo. Nakties labui seni namai slenka į tuščias futbolo aikšteles ir žaidžia beisbolą, smūgis metaline žibinto lazda reikšmingesnis nei nuo elektros lemputės apakęs žodis. Diena sugeba pavogti gerą nuotaiką, privatizuoti laisvalaikį. Sunku pastebėti, kaip ateina vasara, nes pavargęs žvilgsnis nemato nakties ir nežiūri į žvaigždes. Naktis gydo nuo suodžių pavargusius namus. Tikra kančia pabusti ryte, labai sunku rasti laimės taką, kai ryškiai šviečia saulė, sunku augti be sapno, sunku atversti išplėštus knygos puslapius.
Onutė stebėjosi, piktinosi, šiurpo, bet tylėjo. Jos vyras Jonas, kažkur naktimis dingdavo, grįždavo purvinas ir suvargęs. Gal Jonas bėga pas meilužę apakintas išdavikiškos aistros? Niekšas! Bet kodėl vyras grįžta purvinas, dvokiantis, nejaugi jis mylisi sąvartyne? Neįtikėtina. Onutė nutarė pasekti.
Jonas cirko akrobato žingsniu bėgo aukšta mūrine tvora, šoktelėjo ant čerpių stogo ir kaip laukinis katinas skuodė blizgančiu skardos taku palei pat stogo kraštą. Stabtelėjo, apsidairė ir gracingai stryktelėjo ant kito namo stogo. Vytis buvo beprasmiška. Bet Onutė nenuleido rankų, ji energingai apskuodė visą kvartalą, žvalgydamasi į sienas, tvoras, stogus. Pagaliau pamatė savo vyrą. Jonas stovėjo šalia didžiulės medinės dėžės, atidarė dangtį, išėmė šluotą, kibirą, kastuvą, po to užsivilko šafrano spalvos liemenę, kurias dėvėjo nušvitimo siekiantys vienuoliai, girti kiemsargiai, Amerikos kalėjimų mirtininkai ir troleibusų vairuotojai (labai nenoriai ir tik ant kairio peties), kai taisydavo nukritusius ūsus. Onutė neteko žado. Visko per daug, jėgų suteikė tik tas faktas, kad vyras jai ištikimas ir nelaksto pas mergas. Jonas energingai šlavė purviną, apvemtą tarpuvartę, apspjaudytą šaligatvį, rinko sudužusių butelių šukes, skardines, polietileninius maišelius, tuščias picų dėžes ir krovė į didžiulį kibirą, kurį išpildavo į surūdijusį metalinį konteinerį. Onute prisėlino arčiau. O Dieve, Jonas darbavosi užsimerkęs, jis miegojo ir net nebuvo pabudęs. „Mano vyras lunatikas!” – pašiurpo Onutė.
– Jonai! – suriko Onutė, nors žinojo, kad lunatikų negalima žadinti, jie turi patys sugrįžti namo.
Jonas susverdėjo ir krito aukštielninkas ant šiukšlių krūvos. Lūžo šluotos kotas, nukrito kibiro dangtis. Jonas pabudo.
– Jonai, Joneli, Jonukai, – verkė Onutė, – sakyk, kas atsitiko, nieko neslėpk!
Jonas tylėjo. Jis atrodė labai prislėgtas ir nelaimingas. Pagaliau prabilo:
– Kai pirmą kartą pabudau nakčia, sutrikau, šaltis surakino akis, niekaip negalėjau atsimerkti. Surikau! O Viešpatie, nejaugi mirsiu aklas? O stebukle, pradėjau matyti neatmerkęs akių. Žiūrėjau trečia akimi esančia kaktoje, apie kurią buvau pamiršęs, jaučiausi pamišėliu. Bet tikrovė neleido ignoruoti akivaizdžių faktų. Bet, deja, už viską reikia mokėti. Dabar turiu dirbti, sumokėti už naują akį, už prasmingą gyvenimą nakčia, už saugius stogus, už lengvas tvoras, už amžiną pusiausvyrą, už nugalėtą aukščio baimę. Onute, tu neįsivaizduoji kokia plati mėnulio technologija, kiek daug laisvos vietos palikta minčiai. Žemiškas gyvenimas subyra į smulkius gabalėlius kaip obuolių pyragas ar varškės sūris. Tik vienas trūkumas – naktį negaunu laiškų, niekas nerašo, gyvenu be pašto, telefono, interneto. Bet tai smulkmena. Mėnulis sugrąžino prasmingą gyvenimą ir viltį pavertė tikrove. Naktį miega trivialus pasaulis ir pabunda lunatikas – darbui, kūrybai, meilei. Tik pabudęs nakčia aš galiu išspręsti savo gyvenimo problemas. Nauja akis žvelgia į naują tikrovę, – kantriai aiškino Jonas.
– Reikia išdurti, išlupti ir užkasti trečią akį, – verkė Onutė, – metas sugrįžti į įprastą pasaulį ir gyventi kaip visi žmonės. Reikia gyventi be magijos, be burtų.
– Jeigu tai ne burtai, o raktas į sėkmę? Tikiu, kad turtingi verslininkai ir apsukrūs politikai yra lunatikai. Kitaip nepaaiškinsi jų sėkmės. Aš jau radau naujus draugus. Visi turtingi ir įtakingi žmonės – verslininkai, politikai, kariškiai. Niekaip nesiryžtu prakalbinti kolegų, bet teks. Noriu paramos, kredito, pagalbos.
– Aš beveik rami, nes įsitikinau, kad tu mane myli ir nebėgioji naktį pas mergas. Ačiū tau, Joneli, bet ar tikrai gali naktį, sodriai šviečiant mėnuliui prasiskinti kelią į elito pasaulį, šeimai reikia pinigų… Man nepatinka, kad naktį dirbi nekvalifikuotą darbą, esi inžinierius…
– Brangioji, mes visi skolingi Mėnuliui ir turime padirbėti… Politikai valo miškus, upes ir ežerus nuo šiukšlių, verslininkai gesina gaisrus, želdina miškus, kariškiai apsimetę vaiduokliais gąsdina kontrabandininkus ir nusikaltėlius… darbo turime visi… tikro, reikalingo darbo, be mūsų pražūtų šalis… mes vienintelė atrama…
Onutė apkabino Jonuką ir pravirko. Kodėl gyvenimas toks sunkus? Ir kodėl dėl tėvynės aukotis turi jos vargšas Jonukas?

 

Kaukė

Kasdien politikas jautėsi vis blogiau. Medicininiai tyrimai atlikti privačioje klinikoje nerodė jokių ligos požymių. Beliko kreiptis tik į psichoanalitiką, bet politikas nedrįso, bijojo žiniasklaidos. „Žymų politiką kankina paranoja” – tokia antraštė amžiams sužlugdytų parlamentaro karjerą. Beliko tik inkognito kreiptis pas ekstrasensą, gal padės netradicinės medicinos specialistai.
– Jūsų veidą slegia sunki tariamo teisuolio kaukė, todėl ašaroja skvarbios akys, pamėlo demokratiškas pakaušis, pagelto plėšrūs dantys. Aš nuplėšiu nuodingą kaukę ir jūs būsite sveikas, – nesunkiai ligos priežastį konstatavo mažai žinomas, bet neabejotinai tikras, nesuklastotas provincijos ekstrasensas.
– Jokiu būdu! – suriko politikas. – Nelieskite kaukės, šalyje viešpatauja melas ir korupcija, mane suvalgys gyvą, be druskos!
– Bet mūsų šalis, Europos sąjungos narė, nesugrąžinamai žengia demokratijos ir pažangos keliu, – bandė atsargiai prieštarauti ekstrasensas.
– Nustokite juokauti, – nemandagiai nutraukė politikas, – pagydykite mane, aš nenoriu klausytis demagoginių išvedžiojimų, kuriuos kasdieną girdžiu Seime. Gerbiamasis, atsitokėkite, rinkimai baigėsi!
Ekstrasensas susimąstė ir po ilgos pauzės lėtai pabilo:
– Jeigu nepadarysite išvadų ir nepakeisite gyvenimo būdo, jus labai greitai aplankys sunki liga. Padėkite sau, tada ir aš padėsiu jums…
– Gana! Pakaks nesąmonių! Jūs visi šarlatanai! Negausi nė cento honoraro! – įsiutęs politikas piktai trenkė durimis.
Po pusmečio žymus politikas mirė. Jį greitai visi pamiršo ir niekada daugiau neprisiminė.

 

Vokelis

Penktadienis. Trylikta valanda. Ant stalo daug tuščių vokelių į kuriuos bus įdėti pinigai, atlyginimas už darbą. Dokumentuose – tik minimalus atlyginimas, nuslėpti mokesčiai valstybei, darbuotojai pasmerkti elgetiškai pensijai. Žavu. Miklūs verslininko pirštai mikliai skaičiavo slidžius banknotus – neduok, Dieve, apsirikti. Niekam biznierius negalėjo patikėti šio ypatingo darbo. Neramiai sučirškė telefonas. Kelti? Nekelti? O vis dėlto?
– Klausau! – sugriaudėjo verslininkas.
– Aš laukiu tavęs, katinėli, – suskambo saldus meilužės balselis.
– Lekiu, katyte, tuoj baigsiu nedidelį darbelį, – džiugiai pritarė biznierius.
Dar neužbaigęs piratinės apskaitos verslininkas, išgirdo antrą skambutį ir truputį susierzino. Jokių reikalų, jo laukia dama. Bet vis dėlto pakėlė ragą. Ir ne be reikalo. Skambino solidus valdininkas iš ministerijos, pranešė, kad jo projektas bus patvirtintas ir jis gaus Europos Sąjungos paramą, jeigu, aišku, bus pakankamai verslus ir protingas. Praktinio proto verslininkui pakako, netgi buvo perdaug Darvino atseikėta. Pagirtini evoliucijos tempai neaplenkė energingo verslininko. Biznierius paėmė tuščią vokelį ir be galo švelniai įdėjo 10 banknotų. Kiekvieno vertė 500 eurų –  solidu, rimta, garbinga. Vos tik jis sukrovė brangius popierėlius, skirtus aukštam ministerijos biurokratui, vėl suskambo prakeiktas telefonas. Biznierius pyktelėjo, dabar jau ne juokais, ir neatsiliepė, užteks dirbti, laikas pagalvoti apie save. Mostelėjo pluoštą vokelių į stalčių, kad sekretorė galėtų išdalinti nedėkingam personalui, ir į vidinę švarko kišenę įdėjo svarbiausią vokelį, skirtą įtakingam ministerijos klerkui. Štai ir viskas. Trumpas vizitas į ministeriją, ir jis keliaus į vilą pailsėti po sunkios verslo savaitės. Deja, skubėdamas jis pačiupo ne tą voką, neaiškus skambutis pakišo koją, atliko meškos paslaugą. Apsukri buhalterija kirto saugias pelno ribas. Artėjo kraupi nesėkmių zona. Verslininkas buvo pavargęs, jis bėgo nuo piktos žmonos, biznio, biurokratų savivalės į laimės oazę.
Visagalis biurokratas jo nekantriai laukė. Tarsi plėšrūnas čiupo baltą voką ir žaibiškai paslėpė bedugnėje belgiško švarko vidinėje kišenėje.
– Atleiskite, aš labai skubu, savaitgalis… – teisinosi verslininkas.
– Gero poilsio, – magnato tonu palinkėjo biurokratas.
Kaip lengvas geltonas kopūstinis drugelis biznierius skrido į palaimos oazę. Pagaliau baigėsi sunki darbo savaitė. Nedelsdamas nė sekundės versininkas numalšino pirmąją aistros bangą ir ketino mostelti taurelę lengvo itališko vyno, kai vėl suskambo mobilus telefonas.
– Koks įžūlumas! – terminatoriau balsu griaudėjo biurokratas net nepasisveikinęs.
– Nesupratau, – bailokai kostelėjo verslininkas.
– Tuoj suprasi, – ministerijos bosas numetė ragą.
Verslininkas pakraupo, kas vyksta ministerijoje? Nejaugi mažai davė? Tai neišpasakytas valdininkų godumas! Biznierius necenzūriškai nusikeikė, užgeso lemiama aistros banga. Dabar nepadės ir viagra.
– Kas atsitiko, katinėli? – švelniu aksominiu balsu paklausė undinė, ką tik išlipusi iš kvapios vonios.
– Darbas, problemos, turiu bėgti, – liūdnai atsakė verslininkas, – grįšiu naktį…
Verslininkas lėkė į kontorą kaip išprotėjęs, ties perėja pertrenkė kažkokį neatsargų pėstįjį, nesustojo. Argi svarbi kažkokia ropojanti smulkmė, kai žlunga verslas? Kaip viesulas įskrido į biurą. Sekretorė jau buvo išdalinusi vokelius. Verslininkas lyg maitvanagis apsidairė, dusliai, negirdimai panosėje bubendamas:
– Ir kam atiteko lemtingas vokas? Visi darbuotojai tylūs, darbštūs, negyvi, vargu ar jie gavo gaivinančią finansinę injekciją. Tik vyriausiasis specialistas įtartinas. Įžūli makbetiška šypsena, išsprogusios teisuolio akys. Išpuikėlis baigė koledžą Dubline, sumautas repatriantas išdrįso ketinti tapti mano biznio partneriu. Neišdegs! Lietuvoje niekam nereikia tavo vakarietiškų žinių. Minimali alga plius vokelis su 1000 litų kaip visiems darbuotojams. Turi užtekti! Bet jis visada įžūlus, todėl turi alibi! Niekšelis! Ko gero, vokas pateko į ministerijos ryklio nasrus. Bet kodėl valdininkas nepatenkintas? Mažai? Turi užtekti, godumui nėra ribų. Panerš dieną kitą ir pasirašys paraišką, niekur nesidės. Negali jis kąsti į ranką, kuri jį maitina.
Verslininkas beveik nusiramino ir grįžo į vilą. Jo potencija buvo stulbinanti, nedidelis stresas, adrenalino banga stimuliavo senstantį verslininką geriau nei pabodusi viagra. Smagiai prabėgo karštas savaitgalis. Bet pirmadienis demonstravo Holivudo siaubo filmuką. Užtemo verslo dangus. Smogė žemiau juostos visi, kas tik netingėjo. Negailestinga Mokesčių inspekcija, Sodra, Darbo inspekcija, nežinia iš kur išdygusi Profsąjunga (pirmininkas – vyr. specialistas iš Dublino!), įniršusi žmona. Biznierius nespėjo nė atsitokėti, pasiruošti puolimui, kai šovė mirtina teismų serija. Totalus pralaimėjimas. Kraugeriški antstoliai. Verslininkas akimirksniu pavirto skurdžiu gatvės valkata, visuomenės atmata, girtuokliu, parazitu. Tik surogatinis alkoholis, ypač langų valiklis suplaktas su pigia kokakola grąžindavo pusdieniui optimizmą, norą svaigintis ir kuistis šiukšlių dėžėse.
Prabėgo „Verslo žinių” neužfiksuotas laiko tarpsnis. Buvęs verslininkas šiukšlių konteineryje pastebėjo naują, švarią picos dėžutę, atidarė dangtelį ir rado ketvirtadalį picos. Pauostė – šviežia, kvepia grybais, sūriu. Nuostabu! Plastikinį stipraus alaus butelį jis jau buvo nusipirkęs. Karališki pietūs, ne kasdien. Staiga prie valkatos pavojingai artėjo kažkoks džentelmenas. Nepanašu, kad nori atimti grobį, ne ta kasta. Bet ko jis slenka, ko jam reikia iš nelaimingo tobulai bankrutavusio biznieriaus? Pagaliau valkata pažino vyr. specialistą.
– Laba diena, norėčiau jums grąžinti vokelį, jis ne mano, – jaunuolis ištiesė ranką, – imkite, tai jūsų nuosavybė, svetimo man nereikia.
Biznierius stvėrė voką ir neramiai atplėšė. 5000 eurų. Tie patys nelaimingi banknotai.
– Jei toks teisingas, kodėl negrąžinai voko iš karto? – pyktelėjo verslininkas.
– Būčiau gražinęs, bet tądien aš net nežvilgtelėjau į voką, mane siutino neteisėta darbo apmokėjimo forma. Namuose aš jį kažkur padėjau ir neradau. Tik šiandien remontuodamas kambarį nuo sienos atitraukiau sofą ir suradau užkritusį voką. Pažvelgęs į turinį aš supratau jūsų nelaimių priežastį. Paimkite pinigus, jie jūsų ir tikrai bus naudingi šioje kritinėje situacijoje.
Jaunuolis mandagiai atsisveikino. Verslininkas įdėjo brangų voką į vidinę purvinos striukės kišenę (prie širdies) ir spruko šalin. Jis pradės naują gyvenimą – europinį, civilizuotą. Ir bus negailestingai teisingas sau ir kitiems.

 

Moralistas

Ponas H.didžiavosi savo charakteriu – pedantas, švaruolis, pakantus, mylintis teisybę, užjaučiantis kitus, mandagus, išsiauklėjęs... Vardinti būtų galima be galo, be krašto. Jokių blogų savybių, jokio nusižengimo moralės normoms, ką ten normomis – tobulas pagal aukščiausius etikos reikalavimus.
Tačiau vieną dieną įvyko keistas dalykas. Niekas nepranašavo blogos naujienos – nei rytinis laikraščių skaitymas, nei įprasta, nesudėtinga darbo diena, nei ramus tylus grįžimas pėsčiomis namo. Kažkas patraukė pono H. dėmesį, ir jis įėjo į naujai atidarytą parduotuvę. Pasigrožėjęs vitrinomis ir blizgančiais stelažais, išklausęs per garsiakalbius sklindančius reklaminius palinkėjimus bei parduotuvės magnatų pagyras ponas H. pasuko prie kasų. Nieko nepirkęs jis ketino praeiti pro nesišypsančią pardavėją, bet kažkodėl pačiupo kažkokį menkniekį nuo lentynėlės, įsikišo į kišenę ir žengė pro kasas. Erzinančiai sužviegė sirena, užsižiebė lempos. Ponas H. net krūptelėjo, kai jį už rankos sučiupo apsauginis.
– Malonėkite paėjėti su manimi.
– Kas? Kodėl? Kas įvyko? – sunerimo ponas H.
– Mes tai netrukus išsiaiškinsime, – atsiliepė apsauginis.
Specialiame kambaryje keli vyrukai iškraustė pono H. kišenes ir padėjo ant stalo menkniekį, kuris pasirodė besąs prezervatyvų pakelis.
– Tamsta ketinai nemokamai pasidulkinti? – nusijuokė vienas vyriškis.
– Jūs neturite teisės taip su manimi elgtis, – užsigavo ponas H.
– Turime. Tamsta norėjai nesusimokėjęs išeiti su nedidele parduotuvės nuosavybe.
– Melas, aš tobulas žmogus, galite paskambinti į mano darbovietę.
– Tą ir padarysime.
Vaikinai netrukus išsiaiškino, kad ponas H. iš tikro pedantiškas ir gerbiamas žmogus, todėl šį kartą jį paleido net nesurašę būtino tokiais atvejais protokolo. Juk visko pasitaiko. Kažkoks prezervatyvų pakelis. Gal tikrai pats įkrito keistuoliui į kišenę.
Ponas H. po šio įvykio pasijuto keistai, tarsi psichiškai ūgtelėjęs, sustiprėjęs. Jį kiek slėgė padidėjęs bendradarbių dėmesys, bet džiugino artėjančios permainos gyvenime. Jis nė neketino nuleisti rankų. Kitą sykį iš parduotuvės jis nudžiovė butelį vyno, kurio niekas nepasigedo. Eidamas pro šalį iš vargšo benamio paėmė keliolika centų, kažką pikto leptelėjo klūpinčiai prie bažnyčios senai davatkai, garsiai įžeidė solidų vyriškį, nuo kurio, kaip nusprendė ponas H., sklido moteriškos parfumerijos kvapas. Kai jis panoro pamokyti per anksti rūkyti pradėjusius paauglius, buvo nubaustas smūgiu į šoną. Netikėdamas savo pojūčiais ponas H. sviedė jaunimui piktą repliką, už ką buvo apdovanotas stipriu smūgiu į galvą. Pabudo ponas H. ligoninėje. Atėjusiam jo sveikatos patikrinti gydytojui ponas H. pasiskundė:
– Kur ritasi pasaulis? Aš nieko gyvenime nenuskriaudęs žmogus, tobulai besilaikantis dekalogo ir žmogiškosios moralės principų, buvau neteisingai ir žiauriai sumuštas. Ko verta moralė, ko vertas žmogus....
Krištolinė ašara nusirito pono H. skruostu. Tačiau netrukus jis kreivai šyptelėjo – sugalvojo, kaip atsiteis jį sumušusiems jaunuoliams.

 

Nida

– Atvykome! – Algirdą pažadino senyvas vairuotojas.
– Atleiskite, kietai miegojau!
Išlipęs iš greitojo autobuso Algirdas gūžtelėjo pečiais. Kelionės tarsi nebuvo, jis miegojo beveik penkias valandas. Truputį pailsėjo, nes Vilniuje kankino sekinanti nemiga, slogūs prisiminimai.
Išlipęs iš autobuso Algirdas pažvelgė į siaurą ir tamsų bagažo skyrių. Nieko neužmiršo, puiku. Jį apakino visai žemai sklandančios žuvėdros. Šviesu, gaivu. Baltas saulės betonas driekėsi iki pat kuklios prieplaukos, o to­lėliau, vakaruose, virš kopų ošė žalios miško bangos.
– Gal žinote, kur yra poilsio namai „Juodoji žuvėdra”? – paklausė vairuotoją, kraunantį keleivių bagažą.
– Eikite tiesiai į jūros pusę. Už naujos bažnyčios pasukite į dešinę. Rasite nesunkiai, prie kelio yra rodyklė.
– Ačiū, – padėkojo Algirdas ir mintyse suburbėjo: „Jei būčiau atvažiavęs senu „Chrysler’iu”, netektų klaidžioti… Bet nėra automobilio, nėra šeimos… Žmona ir dvi dukros žuvo kraupioje avarijoje. Tik aš stebuklingai likau gyvas. Ir kam? Kodėl? Ir ko čia atvykau? Parašyti reportažą apie Nidą. Apie Kuršių neriją? Aš jau nedirbu redakcijoje. Esu niekas. Nida patinka tiems, kurie daug svajoja arba daug uždirba… Visi tešneka apie pinigus! Tai vienintelė rimta tema, štai kuo dabar domisi civilizuotas pasaulis!”
Nida – puikus miestelis. Nuo Vilniaus tik 360 kilometrų. Vietiniai kuršiai beveik išnykę, liko tik kelios dešimtys mohikanų. Kuršių nerija buvo beveik užmiršta, viskas pasikeitė, kai šalis įstojo į Europos Sąjungą. Anksčiau žmones traukė kopos, miškai, jūra, marios, o turčiams, berods, gamta nerūpi. Kraštas žvėriškai kolonizuojamas. Dabar į šį nuošaliausią Lietuvos kampelį plūsta ne tik užsienio turistai, bet kranai ir krovininiai sunkvežimiai. Vyksta statybos, visos nelegalios, neteisėtos, na, o valdžia negali, tiksliau, nenori nieko daryti. Valdininkus domina tik privačios vilos, barai, restoranai.
„Galiu nueiti į restoraną, dabar ilsiuosi tik prie stiklo viskio... Taip, girtam man gera, galite neabejoti, – tęsė tylų monologą Algirdas besižvalgydamas į tirštą poilsiautojų minią, – man įdomu, ko jūs ieškote, gerbiami ponai, aišku, tai jūsų reikalas. Ar užsisakėte viešbutį? Galbūt ieškote taksi, skubate į paplūdimį. Jei ne, grįžkite čionai prie užterštų marių. Po pusvalandžio burlaivio reisas į Rusnę. Nenorite? Puiku! Tikiuosi, kad nereikės jūsų varginti liūdnais monologais. Man tai vienas malonumas. Nerijoje dar niekas neaptiko aukso, retųjų metalų ir deimantų tel­kinių. Ačiū Dievui! Nors neskubėkite dėkoti, visai šalia naftos telkiniai, į jūrą brenda metalinės platformos. Tiesa, Rusijos teritorijoje. Bet jūra viena! O ar gyvenimas vienas? Nejaugi aš gyvenu paskutinį kartą.“
Po slogių sapnų, po ilgų pokalbių su mirusia žmona ir dukromis Algirdas ėmė tikėti reinkarnacija.
„Juodoji žuvėdra”, ko gero, pats didžiausias, prabangiausias neegzistuojančios Vietinės pramonės viešbutis. Dabar geriausiu atveju tik trečiarūšis. Stagnacijos metais čia apsistodavo Vilniaus valdininkai arba svečiai iš Maskvos.
Hole jauna administratorė paprašė Algirdo užpildyti kortelę. Kambarys buvo beveik prabangus – vo­nia, telefonas, šaldytuvas, erdvus balkonas.
Algirdas žvilgtelėjo į laikrodį – pusė keturių. Iki vakarienės galima pasižvalgyti aplink viešbutį. Atvykęs į svetimą miestą mėg­davo tuoj pat pasinerti į jo atmosferą. Po keleto valandų bus vėlu, nes pripras prie aplinkos ir įspūdžiai nebe­bus nauji.
Jūra čia pat, gera stebėti bangas. Ypač prie baro. Paplūdimyje stoviniavo šiaudiniu stogu pasipuošęs medinis baras. Alus, degtinė, vynas. Puiku! Viena taurelė nepakenks. Dvi taurelės jau gali užkabinti.
„Tik ne mane, – pri­dūrė jis su naiviu pasididžiavimu. – Man reikia keturių!”
Algirdas išgėrė gurkšnelį. Degtinė buvo šalta, bet nude­gino gerklę. Jis staiga pasijuto ramesnis ir linksmesnis. Prie baro prisėlino aukštas, liesas vyriškis.
– Skeletas! – burbtelėjo Algirdas.
– Įspėjote, – atsakė džiūsna.
– Neįspėjau, nemėgstu lažintis, lošti…
– Todėl nuolat ginčijatės su savimi, – atrėžė nepažįstamasis, – rekomenduoju žingsniuoti į vandenį ir bartis su jūra, bet ne su manimi.
– Ir kodėl, leiskite paklausti? – pyktelėjo Algirdas.
Vyriškis nieko neatsakė, energingai mostelėjo taurę ir neatsisveikinęs pasišalino. Algirdas norėjo riebiai nusikeikti. Nejučia gerklę užspaudė graudus degtinės gurkšnis. Jis ėmė kosėti, bet springo vis labiau. Degtinė tapo sūri, dingo baras, tik tolumoje aukštose bangose suposi krantas.
Ryte gelbėtojai rado bangų išmestą kūną. „Paskendo girtas reporteris”, – šaltai konstatavo bejausmė spauda.

 

Bespalvė

Negera ant širdies, švininė ašara, kiaura ranka, nebežinau, kur esu, kodėl taip garsiai groja muzika, ar tai muzika, kodėl ji groja, nespalvotos fotografijos, niekuma, beribė tuštuma, burnoje vėl kartu, nors negeriu, negeriu jau pusvalandis, supratau, kad girdžiu kažką, manau, tai muzika, nesu tikras, nesu tikras, kad klausau, nežinau, ar esu netikras, vėl apsiliejau, šios kelnės niekam tikusios, štai, sūris nukrito ant žemės, šaukia ant manęs, kodėl jis toks slidus, bėga nuo manęs, susirėmiau su kolonėle, garsiakalbis pasimovė ant piršto, juntu, kaip juda visa ranka, laidai skaudžiai kanda, bet kodėl taip garsiai rėkia ši spinta, kur garso rankenėlė, pasiutęs balkonas, užgriuvo mane, negaliu jo nusimesti, durys prispaudė mane prie sienos, esu parketas, esu didelis purvinas sūrio gabalas, šlapia dėmė, nuorūka, pagaliau šilta, šlapia dėmė persikelia į kelnes, gal išgelbėsiu gaiduką, ne, temsta, kodėl taip greitai temsta, nesuprantu...

 

Darbininkas

Prabangioje ritualinių paslaugų kontoroje Rapolas Grabauskas mėgavosi lakuotu karstu.
– Gražu, nuostabu! – džiūgavo Rapolas. – Bet ko aš čia atėjau, niekada nemėgau lankytis Anapilio agentūrose.
Keistas mintis nutraukė du augaloti darbuotojai. Jie čiupo Rapolą, paguldė ant stalo ir ėmė nurenginėti. Negirdėtas įžūlumas, iškrypimas, siaubas. Štai TV naktinių laidų rezultatas. Deja, Grabauskas gulėjo lyg lavonas ir negalėjo net simboliškai pasipriešinti. Netrukus auka buvo aprengta tamsiai mėlynais spec. rūbais, gerokai didesniu statybininko kombinezonu ir paguldyta į karstą. Nespėjus net apmąstyti siaubo spektaklio siužeto, į salę įėjo itin pažįstama moteris ir labai matytas jaunuolis. Viskas aišku. Žmona ir sūnus. Ko jie čia atėjo? Išgelbėti mane? Turbūt! Didžiai Rapolo nuostabai žmona nubraukė ašarą ir liūdnai pasiteiravo:
– Kodėl velionis aprengtas ne kostiumu?
– Ponas Grabauskas dirbo mūrininku, ne diplomatu ir pagal naują Seimo nutarimą turi būti aprengtas socialinę padėtį atitinkančiais drabužiais, – šaltai, bet ganėtinai mandagiai paaiškino pareigūnas.

 

Ekstremalas

Kazys vaikystėje rašė dienoraštį, nes neabejojo, kad jo gyvenimas yra ypatingas, išskirtinis. Bet ūgtelėjęs jis suprato, kad žiauriai klydo. Vaikystėje rašė kiekvieną dieną baltas eiles, sugadino daug švarių sąsiuvinio lapų, o jaunystėje ieškodamas gyvenimo prasmės su draugais išgėrė upę rašalo. Kolegijos diskotekoje lengvai kauštelėjęs ieškojo „Žvaigždžių karų” princesės. Deja, nerado. Mąstė apie kelionę į Saremos salą, intuicija sufleravo, kad ten jo laukia širdies dama. Kelionei nebuvo lėšų, nebuvo ir respektabilaus darbo. Verslo kolegija be verslo pažinčių – nulis, apvalus, lėkštas, bevertis, visai nepanašus į tuos nuliukus, kurie puošia turčių vaikelių draudimo sumas ar indėlius.
Kartą sustojęs prie banko Kazys siurbė skardinę alaus. Nenaudinga spoksoti į atviras svetimų santaupų duris, beviltiška auginti tolimus verslo planus, geriau užsikloti juodu polietileno maišu. Atsijungti, negalvoti. Kažin. Nepadės nevykusiai suvaidinta tamsa, neišgelbės gotika, eteryje skamba tranki, industrinė muzika, bet jos negirdi gyvenimo ištroškusi ausis. Negirdi mobilaus ryšio, TV lėkščių, antenų monologo, ausis negirdi nieko reikšmingo. Tai faktas. Klaidos netenka prasmės ir visai nesinori grįžti į praeitį, vidinę tuštumą užpildo alus, bet neilgam. Egzistuoja žymiai aštresnė trauka. Kažkoks sunkiai nusakomas, mistiškas darbas. Bet kur?
Kazys nutarė veikti. Kasdien jis ieškojo sunkaus darbo, mažai apmokamo, rizikingo. Traukė kenksmingos darbo sąlygos, neapmokami viršvalandžiai, grubūs darbdaviai. Kazys žavėjosi socialine neteisybe, nes tai pakankamai ekstremali terpė, siaubo aplinka nuotykiams, veiksmui. Pagaliau jis pateko į tikrą pragarą, darbdavys buvo šiurpus savivaldybės demonas, šiuolaikinis blogiukas, tikras velnias. Kazys valė dangoraižių langus, neturėdamas nei tinkamos įrangos, nei reikiamų priemonių. Su kvaila statybininkų etažere jis kabojo po storais langais. Dangoraižio išorėje nėra vidaus, nėra kelio į saugias klerkų patalpas, nėra stebuklingo raktelio, nėra gelbėjimo rato, nėra parašiuto, tik sintetinis šepetys ir kibiras pilnas aitraus valiklio. Geras!
Šuolis į apačią būtų neabejotinai skaudesnis nei į pakelės dilgėles. Jei krisi, negelbės nei kiečiausi anekdotai. Apačioje laukia asfaltas, ištiesęs paslaugias letenas. Pagaus, priglaus, gali neabejoti. Kai nukrisi apačion, nereikės net minimalaus atlyginimo, nieko nereikės. Kazys nepanoro rizikuoti. Pakilo iki pat pastato viršaus ir užlipo ant stogo. Ramu. Kažkoks tipas rengėsi šokti apačion. Savižudis. Idiotas. Kazys panoro šnekėti apie gyvenimo prasmę, kurios, tiesa, ir pats nežinojo. Bet šnekėjo. Nepadėjo jokie argumentai. Kvalifikacijos stoka? Neišprusimas? Kažin! Tik dabar Kazys suvokė – tikrasis ekstremalas ne jis, o šis paranojikas. Kazys kreivai šyptelėjo – niekam nepavyks jo apstatyti. Niekam!
Nustūmęs gyvenimo niekintoją ir triskart nusispjovęs per kairį petį Kazys virtuoziškai šoko apačion. Na štai, pergalė jo rankose. Galima padėti tašką – galvą ant asfalto. Viskas. Aš nugalėjau!

 

Mirtis

Po baltomis lubomis kaupiasi dulkės, slenka neįdomi, netinkamai įvertinta, diskvalifikuota kasdienybė. Kažkodėl laimingas gyvenimas tapatinamas su sklidina, reklamine vyno taure, cunamio nusiaubtais pietų kurortais, pripučiamomis lovomis, karštais bikinių paradais. Beviltiškai pamirštama, kad duslioje vyno taurėje plūduriuoja skystas veidas, drumzlinoje sietyno šviesoje noksta graudūs, nepasiekiamai nutolę jaunystės prisiminimai.
Arnas pakankamai jaukioje svetainėje mostelėjo prisiminimų sklidiną taurę. Sekmadienis. Kartus vynas, karčios jaunystės klaidos… bet kaip gera būtų jas vėl ir vėl be atvangos amžinai kartoti. Lengvai ištirpo sunki taurė. Baisi tyla. Kas toliau? Antra taurė, trečia, ketvirta, švelni priklausomybė nuo vyno. Buitinis alkoholizmas.
Itin nemaloniai sučirškė laidinis telefonas. Kodėl ne mobilus? Atleiskite, vakar pamečiau, buvau girtas, nemalonu prisipažinti, net pačiam sau. Arnas pakėlė sunkų nešiuolaikinį ragelį.
– Ne aš! Klausau!
– Klausyk, tėvai, vakar numirė Artas, – paskambino vaikystės draugas Bertas.
Arnas paspringo seilėmis, ėmė kosėti. Jis duso, nematoma, bet itin juntama ranka smaugė, traiškė gerklę, kaklą, nutirpo pečiai, skausmingai geso akys. Ragelis iškrito iš rankų ir kaip švytuoklė siūbavo, raudonas spyruoklinis laidas tvirtai rėmėsi į stalo pakraštį. Iš ragelio aidėjo nesuprantami žodžiai, kažkokia nežinoma, negirdėta kalba. Arnas pabandė atsikelti nuo fotelio, bet veltui. Nesuprantama jėga spaudė jo krūtinę, švelniai pykino, bet Arnas nevėmė, tik žiopčiojo it žuvis išmestą į krantą.
– Nebijok, mes numirsime visi ir tokiu būdu įsiviešpataus teisingumas. Jei mes gyventume amžinai, būtų nuskriausti mūsų protėviai… – pagaliau lietuviškai prabilo telefono ragas. Arnas pažino balsą, tai buvo Artas.
– Artai, kur tu?
– Ką matai?
– Matau už lango pagelto beržai, o ką pamatysiu numiręs? – paklausė Arnas.
– Tavęs turi visai nejaudinti kas bus po mirties, tai ne tavo reikalas, ne tavo problema, – atsakė vaikystės draugas.
– Kieno tai problema? – paklaiko Arnas.
– Tai kūno problema, – atsakė Artas ir nutilo. Iš ragelio ėmė sklisti radijo trukdžiai, eterio triukšmas.
Arnas pagavo svyruojantį telefono ragelį ir jį padėjo ant aparato. Pats tiesus nuėjo į vonią, prileido ją šalto vandens ir atsigulė į skystą karstą. Atvėsti.

 

Padugnė

Pagaliau penktadienis, prabėgo nervinga, įtempta verslo savaitė. Vaidotas atėjo į kavinę pavalgyti, išgerti alaus, viskio, pailsėti, pagerti, pakabinti merginą nakčiai. Žaibiškai prisistatė oficiantas. Vaidotas nustebo, puiki, kultinė kavinė, o darbuotojas tikrai nespindėjo, nedvelkė aukšta aptarnavimo kultūra. Oficiantas vilkėjo purviną megztinį, nutrintus džinsus, avėjo senus, suplyšusius pusbačius, grubios, neplautos rankos laikė sutrintą bloknotą ir nulaužtą šratinuką.
– Ko pageidausite, sere? – kreipėsi nevalyvas darbuotojas.
Vaidotas apstulbo, nejaugi tai nauja mada, naujas stilius, dizainas.
– Ko pageidausite, misteri? – beveik surėkė oficiantas.
– Atneškite alaus. Paskubėkite, – pyktelėjo Vaidotas. Jis nutarė skubiai atsigaivinti ir palikti itin originalią kavinę ir daugiau čia niekada nesilankyti.
– Troškina, šachta dega, pagirios, – ironizavo oficiantas, – iš karto supratau, esate girtuoklis, beveik alkoholikas… negalite palaukti, išgerti stiklą vandens, po to dietinės kolos, vėliau nealkoholinės kavos. Neduosiu alaus! Užteks drumsti ramybę! Negausi svaigalų, latre!
– Nutilkite! Tučtuojau pakvieskite administratorių! – nejuokais supyko Vaidotas.
– O policijos nenori? – šūktelėjo oficiantas. – Tu man panašus į gatvės valkatą. Neleisiu girtuokliauti viešoje vietoje, drumsti klientų ramybę.
Vaidotas skubiai pašoko. Dar niekas su juo taip nekalbėjo. Bet nesuspėjo perspektyvus verslininkas žengti nė vieno laisvo, garbingo žingsnio, o purvinos oficianto letenos jį vėl nustūmė prie itin nemalonaus kavinės stalelio.
– Atėjai girtauti, metei žmoną, vaikus, neišdegs. Nuo šiandien daugiau nė lašo. Pažadėk du metus negerti, – nuožmusis kavinės darbuotojas užsimojo sunkiu, suodinu kumščiu, – pažadėk, antraip išarsiu fizionomija. Nei motina, nei tėvas nepažins!
Vaidotas ne juokais išsigando.
– Pažadu, prisiekiu, – dievagojosi verslininkas ir nejučia pravirko prisiminęs pamestą žmoną, vaikus.
Belgiško švarko alkūne jis nusivalė sunkias ašaras ir norėjo dar kartą patvirtinti savo pažadą, bet didžiai jo nuostabai šalia stovėjo nepriekaištingai apsirengęs oficiantas, jo veidas paslaugiai šypsojosi.
– Ko pageidausite?
– Dietinės kolos, – pralemeno Vaidotas.
– Ko dar?
– Arbatos, sumuštinių, šokolado…
– Ir tai viskas?
– Ačiū, daugiau nieko nereikia.
Oficiantas keistai nusišypsojo. Vaidotui kraujas sustingo gyslose. Jis prisiekė niekada daugiau negerti, grįžti pas žmoną ir vaikus.

 

Alaus baras

Tą dieną alaus gerbėjų buvo kaip įprasta daug. Tačiau po pietų veržlus srautas ėmė kelti rūpesčius – ar užteks vietos, ar užteks alaus, ar vikriai suksis trys šaunios merginos, aptarnaujančios neblaivią publiką. Darbas sunkus ir varginantis, įkaušę vyrai nesivaržydami žnaibė padavėjoms šlaunis, laidė nešvankias gremėzdiškas replikas, laistė alų ant stalo ir pašnekovų galvų. Tačiau barmenas Rapolas visada valdė padėtį. Jis tvirtas vyras, su ryškiai išsišokusiais tricepsais, ant kurių matėsi blyškoka tatuiruotė. Tatuiruotė sena, likusi nuo armijos laikų, ir skelbė, jog alaus bokalas draugą paverčią broliu. Gera paskata!
Popiet Rapolas buvo pakviestas pas buhalterį ir finansų tvarkytoją Juozapą, kuris jam pakišo kažkokį dokumentą. Barmeno nuotaika pastebimai krito. Grįžęs į salę jis rado šėlstančią publiką.
– Rapolai! – šūktelėjo senas klientas Gintaras. – Už senąjį baltų tikėjimą, už atgimstančią tikrąją mūsų senolių religiją, už baltų dievų panteoną!
Tostas aiškus – Gintarui reikia dar šešių bokalų alaus, po du už kiekvieną šūkį. Nesunku įpilti alų, bet šis tobulai įvaldytas gestas barmenui kažkodėl sukėlė skausmą. Jo kaktą subjaurojo gili raukšlė. Nieko nepastebėjusios merginos bėgte nunešė baltų religijos specialistui alaus. O tada Rapolas nebeištvėrė:
– Dėmesio! – suriko barmenas. Triukšmas pritilo. – Prašau tylos! – dar garsiau užriko Rapolas.
Štai dabar tabako dūmuose paskendusi salė priminė ramiai dreifuojantį laivą.
– Nuo šiandien alaus bokalas brangsta penkiasdešimt centų.
Salė nuščiuvo. Tyliai nusileido vienas bokalas, garsiai trinktelėjo kitas, pasigirdo prancūziškas „pardon“. Bet tai truko tik kelias akimirkas.
– Už pagonybę, už Romuvos idealus, už Perkūną, laumes ir aitvarus! – sušuko gerbiamas pagonybės specialistas, nekreipdamas jokio dėmesio į naują alaus kainą ir tyliai sau pridūrė: - Baltų kultūra nebijo nei infliacijos, nei devalvacijos. Baltų kultūra amžina...
Visi suskato rėkti, šaukti, trypti kojomis, nes išsigandę pamanė, jog jiems alaus nebeliks.

 

Skyriaus viršininkas

Anicetas Kelelis pažvelgė į laikrodį. Lygiai dvylika. Laikas pietauti. Ant savo darbo kabineto durų, šalia bronzinės lentelės, skelbiančios, jog už durų sėdi Darbo biržos įdarbinimo skyriaus viršininkas, jis pakabino kitą lentelę su užrašu: „Pietūs“.
Tą dieną jam skaudėjo skrandį, ėdė rėmuo, todėl jis pasuko ne į piceriją, kurioje paprastai pietaudavo, bet į sveikos mitybos centrą, esantį kiek toliau. Ten užsisakė stiklą mineralinio vandens ir lengvas daržovines salotas. Paskui išgėrė vaisių, berods, pomidorų, sulčių. Pasijuto kiek geriau, todėl padavėjai paliko visą litą arbatpinigių. Iki darbo pradžios dar buvo likę kiek laiko, todėl jis į darbą neskubėdamas ėjo lanku. Skyriaus viršininką sudomino ant kelio parmuštas balandis ir kiek toliau gulintis pervažiuotas katinas.
– Iš pradžių pervažiavo balandį, juo susidomėjo katinas, kurį partrenkė kitas automobilis. Taip, ir niekaip kitaip, – kiek didžiuodamasis savo dedukciniu mąstymu pusbalsiu tarė sau Anicetas. – O jei atvirkščiai? Jei pirmą partrenkė katiną, o tik paskui balandį, kuris atėjo pasižiūrėjo priešmirtinių amžino priešo traukulių? O jei juos partrenkė kartu tas pats automobilis? O gal juos partrenkė tuo pačiu metu du skirtingi automobiliai? Tačiau balandį galėjo pašauti išdykę vaikai, o katiną galėjo numesti šalia slėpdami savo nusikaltimą. Irgi logiška, bet iš esmės absurdiška...
Štai tokių minčių kamuojamas Anicetas priėjo savo kabineto duris. Čia jo laukė staigmena – didelė žmonių minia.
– Praleiskite! – šūktelėjo ponas Kelelis. – Aš einu į savo darbo vietą.
– Į eilę, gerbiamasis! – atšovė jam senyva moterėlė, matyt, perspektyvi pensininke. – Visi laukiame savo darbo vietos.
– Laikykitės eilės, nesigrūskite, nesistumdykite, visi pateksite pas viršininką! – šūktelėjo kažkoks klerkas ir skubiai pasišalino iš bedarbių mitingo.
– Aš viršininkas! – atsiliepė Anicetas. – Aš jau seniai esu viršininkas.
– Ne tu vienas, tėvai, – atsiliepė įžūlus, pagal paskutinę madą apšepęs jaunuolis, čiulpiantis cigaretę, visa laimė, nepridegtą. – Ir aš buvau viršininkas, kol nebankrutavau.
– Ir aš buvau tiekimo skyriaus viršininkas, tiesa, trumpai! – pritarė jam apkūnus pliktelėjęs vyriškis. – O dabar štai laukiu eilėje ir tikiuosi susirasti kokį nors darbą.
– Bet aš čia dirbu, – jau suirzo Anicetas. Jam visai nepatiko tokie pokalbiai prie savo kabineto durų. – Aš esu Įdarbinimo skyriaus viršininkas. Praleiskite mane! Jūs visi laukiate priėmimo pas mane!
Suskambo linksmas juokas.
– Tau, tėvai, stogas važiuoja, – įžūliai žvengė apšepęs jaunuolis. – Stovėk eilėje ir lauk, kol pakvies!
– Kas pakvies? Aš turėsiu kviesti save? Juk tai nesąmonė. Aš negaliu savęs įdarbinti, nes jau dirbu.
– Jei dirbi, tai ko čia atsivilkai? – jaunuolis peržengė visas mandagumo ribas. – Keliauk iš čia ir nesipainiok kitiems po kojų.
Keisčiausia, kad įžūlėlio niekas nesudrausmino. Anicetas Kelelis pasijuto nejaukiai, vėl aštriai nudiegė vidurius, jis garsiai atsiriaugėjo.
– Tik pažiūrėkite, paklydęs ponas po sočių pietų dar apsivems! – smogė nuorūką įsikandęs jaunuolis.
– Prašyčiau būti mandagiu ir išlaikyti taktą. Aš nesiveržiu be eilės, o tik noriu patekti į savo darbo vietą.
– O kur tavo darbo vieta? – susidomėjo moteriškė su ramentais.
– Juk sakiau, esu šio skyriaus viršininkas.
Juokas suskambo dar garsiau. Įžūliausiai žvengė apšepėlis. Jaunuolis staiga susimąstė, išspjovė nuorūką ant grindų ir pakaitindamas atmosferą riktelėjo:
– Taigi, ponuli, kokia tavo pavardė?
– Kelelis. Anicetas Kelelis. Taip parašyta ant durų, štai skaitykite, – atgavęs kvapą Anicetas pirštu dūrė durų link. – Skaitykite, netikintieji! Skaitykite, eretikai!
– Vincentas Kelis, – perskaitė stovintis arčiausiai durų.
– Melas! – sustaugė Anicetas. – Tai baisus melas! Kaip jūs drįstate?!
Arčiausiai prie durų stovėję kiti asmenys susirinko prie užrašo ir beveik choru perskaitė:
– Vincentas Kelis.
– Matėte?! – sušuko jaunuolis. – Štai kokie sukčiai ir apgavikai nori atimti iš mūsų darbo vietas, štai, pasigrožėkite šiuo apgaviku...
Anicetas Kelelis pajuto pirmą smūgį į skaudamą pilvą, antrą į galvą, paskui prarado sąmonę. Atsibudo traumatologiniame ir niekaip negalėjo prisiminti savo vardo.

 

Veidrodis

Domas atvėrė spintos duris. Ant senų batų krūvos voliojosi senas paltas. Jis išmetė batus ir paltą tiesiai ant grindų, bet skubėdamas užkliuvo už seno bato, pasviro, beveik atsitrenkė į veidrodį ir vos suspėjo rankom atsiremti į sieną.
– Po velnių! – nepiktai nusikeikė Domas.
Veidrodis buvo tuščias – jokio veido, nieko, tik siena kitoje koridoriaus pusėje. Domas pastėro. Kur jis? Dingo? Ne, tai veidrodis senas, niekam tikęs. Jo žvilgsnis užkliuvo už seno palto. Į galvą šovė beprotiška mintis – reikia ant pečių užsimesti paltą ir tada pažvelgti į veidrodį. Paltas kvepėjo naftalinu, alumi, duona, pelėsiais ir dar kažkuo. Domas pažvelgė į veidrodį ir lengviau atsiduso. Viskas gerai. Džiugiai nusišypsojo ir tuoj pat pastėro, veidrodinį veidą iškreipė šiurpi grimasa, o iš akių ėmė byrėti seno palto sagos.
Domas skubiai atvėrė šaldytuvą, alus vienintelis gali išsklaidyti šiurpų miražą, ne dykumoje, ne kopose, ne aludėje, bet namie. Sunku būti girtam, sunku būti blaivam. Lengva įkaušusiam. Alaus skardinė šliaužia vis artyn, vis artyn. Čia pat realybė – metalinė, skardinė, nenugalima. Vienas gurkšnis, du, trys… ir jau gatavas. Ne, negatavas! Koks siaubas, veidrodis vėl tuščias. Nėra jokio išsigelbėjimo. Galbūt tekila gali padėti? Nežinia, gyvenimas labai nuodingas. Pakaks gerti! Jokių astrologinių asmenybės projektų!
– Ar aš noriu prarasti veidrodines pozicijas? Ar siekiu būti nematomas, pamirštas, neįvertintas? Ar noriu, kad priešai džiūgautų? Ar noriu degraduoti? Nusigerti? Prie metalinio konteinerio šnekėti nesąmones? Niekas nenori tapti griuvena! Bet lūžta, nes veidrodinė plokštuma tampa vis tamsesnė, maratono trasa prailginama trimis myliomis. Panaikinamas bet koks proto aiškumas! Priešai tik ir laukia kada krisiu ant kieto, negailestingo veidrodžio ir pamatysiu savo tikrąjį veidą.
Šioje beviltiškoje situacijoje Domas nutarė domėtis daile. Bet kur ieškoti tobulų kūrinių, gigantiškų drobių? Virtuvėje lyja akvarelinis alus, tįsta kruvinas laiptų guašas, teka tirštas pagyrių aliejus, banguoja randus maskuojantis tušas. Nereikia panikuoti – infarktas negresia linksmiems vaiduokliams.
Tolo patyrusių peizažistų nutapyti ežerai, miškai ir slėniai. Pagaliau Domas atmetė gotikinių iliuzijų siaubą ir grįžo į virtuvę. Ore pleveno matiniai alaus varpai, skambindami veidrodiniam pasauliui laidotuvių maršą. Domas paskendo poetinėje alus gelmėje. Pamiršo visus rūpesčius – tikrus ir menamus. Bet alaus transas negalėjo tęstis amžinai. Jis pavargo, todėl nutarė pasivaikščioti. Nuo sienos nukabino sunkų teleskopinį jūrinį žiūroną. Malonu stebėti žuvėdras, gulbes ir gerves senamiesčio kieme. Nespėjo Domas pakankamai susikaupti, kažkas energingai pabeldė į duris.
Dabar jis jau niekuo nesistebėjo, laukė dar keistesnių įvykių. Beldimas nutilo, stojo ilga tyla, skirianti vieną kliedesį nuo kito, beprotybę nuo paranojos, šmėklas nuo vaiduoklių, namus nuo kapinių. Matyt, atėjo energingų veiksmų laikai. Neišvengiamai artėjo veidrodinių pokyčių pasaulis.
– Tekila! – tarė siena.
– Tekila! Tekyla! – rimavo Domas.
– Tekila! Tekyla į dangų! – eiliavo sienos.
Domas be sąmonės krito ant sunkių medinių grindų. Šalia stovėjo tuščias agurkų losjono buteliukas.

 

Poetas

Sunku kurti, kai vėjas draiko vienišas mintis, kai pušys dreba, laukdamas audros, kai sunkūs batai mindo šlapią grindinį.
Poetą Norvydą kamavo pagirios. Jam suko vidurius ir pusiau plėšė galvą. Tačiau visa tai niekis, palyginus su pačia didžiausia nelaime – dingo įkvėpimas. Pegasas pabėgo (žinoma, ne vakar), nepranešęs apie tai ir nesužvengęs nė karto, kada sugrįš. Įkvėpimo nejuto, kol šeimos gyvenimas buvo darnus, kol turėjo darbą, kol buvo reikalingas žmonai, sūnui. Bet kai jį atleido iš sargo pareigų, kai brangiausioji žmona tapo irzli ir nuolat prikaišiojo, jog bute vis dar nebaigtas remontas, nepakeista vonia ir unitazas, nesutvarkytas balkonas, Norvydas nebegalėjo tarsi siena atsiskirti nuo nykios buities ir aristokratiškai mestelti: „Atstokite nuo manęs, aš kuriu, mane aplankė įkvėpimas.“
Žmonai išėjus į darbą, o sūnui į mokslus, poetas sunkiai pakilo nuo įdubusios lovos, drebančiomis rankomis patikrino džinsų kišenes ir įsitikino, kad žmona susirinko visus likusius skatikus. Skaudančia galva Norvydas prisiminė, kad vienoje iš daugybės jo poezijos knygų yra paslėptas 50 litų banknotas. Po neilgos ekskursijos į nuosavos poezijos lankas Norvydas surado pasislėpusį banknotą.
Iki pietų nieko neįvyko, poetas sėdėjo pigioje knaipėje ir gėrė patį pigiausią alų. Jo nuotaika kilo su kiekvienu bokalu, kurį prieš išgerdamas jis kruopščiai apžiūrėdavo prieš blausią kavinės lempą.
– O kam gerti brangų? – tarsi atsakydamas į neužduotą klausimą garsiai ištarė poetas. – Vis vien viskas išteka. Daugiau alaus, daugiau tikrovės. O gal alus suklastotas, todėl neatskuba ilgai lauktas įkvėpimas?
Popiet jo nuotaika krito, mobiliuoju telefonu jis pabandė pasiskambinti draugams, pažįstamiems, kolegoms. Niekas su juo nepanoro susitikti, bendražygius išgąsdino neblaivus Norvydo balsas, pakili, beveik herojiška balso intonacija ir savaime suprantama nenumatyti beprotiški žygiai, kuriais visada pasibaigdavo poetinės išgertuvės.
Pajutęs, kad artėja milžiniška depresijos banga, Norvydas pažvelgė į du likusius banknotus po dvidešimt litų ir atsidusęs pakilo. Kur eiti? Ką daryti? Su kuo pasikalbėti, pasidalinti slogiomis mintimis?
Staiga jis pamatė būrelį benamių, kurie konteineriuose tingiai vartė šiukšles.
– Štai kur mano tikrieji pašnekovai! Juk tai tikras gyvenimas, šie žmonės – ne snobai, ne išprotėję nuo turtų ir šlovės verslininkai, ne korumpuoti politikai. Tik su jais aš galėsiu iš širdies pasikalbėti. Galbūt jie man atsakys į esminius būties klausimus.
Nežymiai svirduliuodamas poetas priėjo prie valkatų ir beveik išrėkė:
– Statau visiems po butelį alaus, jei kalbėsitės su manimi!
Trys benamiai ištraukė galvas iš konteinerių, persimetė žvilgsniais, du iš jų vienu metu nusispjovė, o trečiasis abejingai tarė:
– Gerai.
Puikiai įvaldytu bajorišku gestu Norvydas nupirko tris pigius alaus butelius, įteikė valkatoms ir išgėręs savąjį tarė:
– Ką gerbiami ponai mano apie meną, apie kūrybą, apie slapčiausias vidines kūrėjo versmes. Štai aš...
– Jei ponas nori tyčiotis iš mūsų, vargšų, mes išeisime... prie kitų konteinerių.
– Nesupratau? – išvertė akis poetas.
– Mes ne ponai. Aš Zbignevas, štai tas be ausies – Motiejus, o mažiukas šlubis – Valera. Jei norite kalbėti, kalbėkite, mums netrukdote.
– Bet mes tarėmės, kad mes kartu kalbėsimės, jūs atsakysite į mano klausimus...
– Tikrai? – įžūliai nusijuokė Zbignevas. – Tai, pone, nupirk dar alaus.
Visi trys valkatos šiurkščiai nusijuokė, rodydami išpuvusius dantis, iškirmijusias dantenas, spjaudė po kojomis ir kvailai vartė akis. Nuo jų dvokė rūgusiu šlapimu, puvėsiais, prakaitu.
– Jokių problemų. Štai alus, – Norvydas valkatoms tučtuojau įteikė norimus alaus indus. – Pradėkime. Kokia gyvenimo prasmė?
– Ar ponas durnaropių prisirijęs? Ką tu čia mali niekus? – Norvydą atvirai pradėjo tujinti Zbignevas.
– Ponas greičiausiai baigęs universitetą? – kaip didžiausią sąmojį trenkė Motiejus ir instinktyviai griebėsi už nesančios kairės ausies, tuo pabrėždamas savo juoko gilumą.
Valkatos žvengė, spjaudė ant purvinus žemės, o Valera, kiaurus metus avintis žieminiais batais, spyrė į konteinerį. Iš ten pasigirdo nešvankūs keiksmai ir išlindo susivėlusi moteriškės galva.
– Kas yra? Kas čia darosi? – pasiteiravo moteriškė.
– Ei, Jadvyga, išlįsk, čia ponulis vaišina visus alumi.
– Ne šiaip vaišina, o užduoda klausimus, – pamėgino perimti į savo rankas pokalbį Norvydas.
– Už alaus butelį, ne, už tris, ponuliui galiu suteikti kūninį malonumą, – Jadvyga išsiropštė iš konteinerio ir taisėsi kažkada visai neblogai atrodžiusi megztinį.
– Tamsta ne mano skonio, – pabandė juokais atsikirsti poetas. – O butelį alaus – prašom. – Jis beveik džentelmeniškai įteikė butelį.
– Na, na, nereikia čia labai vaizdintis, – suirzo Jadvyga.
Norvydas suprato, kad jei dabar nepradės taip geidžiamo pokalbio, tai viskas nueis šuniui ant uodegos.
– Taigi kokia gyvenimo prasmė?
– Gyvenimo prasmė yra ryte išgerti alaus, per pietus butelį losjono, vakare šiukšlių dėžėje rasti kokių nors vertingų dalykų, kuriuos galima parduoti, kiek maisto ir pernakvoti globos namuose, – atpyškino Jadvyga.
– Ir išvengti muštynių, ir apvogti kokį kioskelį, turgelio prekeivius ir pabėgti nuo farų, gerai prisigerti vakare, išdulkinti Jadvygą, ir būtinai ryte turėti alaus, nes nuo odekolono visada pykina, ir numirti be sąmonės... – jau vienas per kitą rėkavo apgirtę benamiai.
– O ką manote apie politiką?
– Politika visiškas šūdas. Niekas nesirūpina benamiais, eik tu...
– O ekonomika, mokslas?
– Tas pats šūdas. Kas leis benamiams daryti biznį? Pinigams suskaičiuoti nereikia jokio mokslo.
– O menas, ar reikalingas menas?
– Menas? – nustebo Zbignevas. – Kai važiuoju troleibusu, kai kada pasižiūriu teliką.
– Ne, televizija nėra menas. Aš turiu omenyje paveikslus...
– Ponas kalbi apie reklaminius bukletus? O taip, man jie labai gražūs, tik šiknai valyti netinka, slysta, – įsiterpė Jadvyga.
Vėl vėrėsi burnos, gargaliuodamos nesuprantamus garsus.
– Ne, aš ne apie tai. Aš apie muziejus, galerijas, kur rodomi seni klasikiniai paveikslai, drobės, kurioms daugybė šimtų metų, kalbu apie kino sales, kur rodomi meniniai filmai. Ar skaitote knygas, ar jums suprantama poezija? Ar žinote, kas yra įkvėpimas?
– Įkvėpimas? – Zbignevas garsiai įkvėpė ir dar garsiai nusiperdė. – Ar apie tai ponas kalba?
– Primityvai! Padugnės! Šiukšlės! – neišlaikęs pasipiktino Norvydas. – Nejaugi nesate perskaitę knygos, filosofinio traktato ar poezijos posmo, kad nesuprantate apie ką aš kalbu?!
– Ponui vis reikia priminti, kad nupirktų alaus, – atsiliepė Zbignevas.
– Gerai, einu.
Traukdamas iš kišenės smulkius pinigus Norvydas išmetė dvidešimt litų banknotą. Valkatų akys sublizgėjo.
– O kas pats būsi? – susidomėjo Valera.
– Ar aš? Poetas.
– Aha, štai kaip, turtingas poetas, kuris tarp šiukšlių ieško įkvėpimo, – keistai tarstelėjo Zbignevas ir kreivai mirktelėjo sėbrams. Beausis ir šlubis atsistojo poetui už nugaros, o Jadvyga ištiesė ranką.
– Gal ponas tegul nesivargina, mes patys apsirūpinsime gėrimais.
Poetas sunkiai nurijo seiles. Jis staiga pasijuto visai girtas, todėl apie sėkmingas muštynes net nevertėjo galvoti.
– Norvydai! Norvydai! – pasigirdo tolimas šūksnis. – Greičiau namo, latre tu nelaimingas!
Poetas krūptelėjo. Juk tai jo žmonos, jo brangiausiosios Lauros balsas.
– Lekiu, – pamėgino išrėkti poetas, bet iš susijaudinimo staiga užkimęs tik nerišliai sušnypštė. Tada atsikosėjo, nusispjovė ir dabar jau garsiai ir linksmai suriko. – Skubu!
Valkatos nenoromis praleido skubantį pas mylimąją poetą, bet netrukus, įsigilinę į begalines konteinerių erdves, pamiršo jį. Tą dieną jų krepšiuose buvo gerokai daugiau tuščių alaus butelių.

 

Durys

Pro seną apgriuvusį namą Titas praeidavo kasdien. Kiekvieną giedrą ar apsiniaukusią dieną, krentant sniegui ar siaučiant liūčiai jis mesdavo žvilgsnį į keistas storas medines duris, kurios visą laiką buvo užrakintos. Bėgo dienos, mėnesiai, metai, o durys vis stovėjo kaip stovėję – niūrios, įkyrios, nevarstomos.
Šiandien prie šių durų Titą kažkodėl supykino. Jis skubėjo popiet į darbą, bet, matyt, kaltas buvo netikęs maistas. O ko daugiau iš McDonalds‘o ir galėjai tikėtis. Gerai, kad atsipirko lengva šliaukele, viskas galėjo pasibaigti daug sudėtingiau. Taigi ir vėl tos pačios durys. Ko laukia amžinai užrakintos durys? Argi jos trokšta būti atvertos, argi mąstančio praeivio pareiga – bet kokia kaina įsiveržti į slaptą erdvę, esančią už durų? Kas žino...
Titas nusprendė veikti. Užteks durų arogancijos. Po darbo Titas statybų aikštelėje surado sunkų laužtuvą ir palaukęs kol sutems atėjo įsilaužti. Jis užsimojo ir trenkė. Kokia nemaloni atatranka, sugėlė rankų riešus, Titas nepatenkintas garsiai įkvėpė. Niekis, vis vien peržengs supuvusį slenkstį. Įsilaužėlis buvo ramus – dėl visa pikta dėvėjo mėlynu kombinezonu, taip pat pasiskolintu iš statybininkų, ant nugaros spindėjo užrašas „Dangoraižių remontas“. Galvą dengė tvirtos plastmasės šalmas su užrašu „Lux“. Pasitaisęs šalmą ir piktai timptelėjęs kietas medžiagines pirštines Titas trenkė antrą kartą, trečią, dešimtą. Pagaliau durys nukrito tiesiai ant juodos žemės. Lipnus prakaitas sumišęs su dulkėmis slopino smalsų žvilgsnį. Kai po akimirkos griovėjas atsimerkė, išvydo užmūrytą sieną. Kelio atgal nebuvo. Nejau jis pasiduos vien dėl sienos išdaigų? Ne. Jei krito sunkios durys, ko gali tikėtis plytinė siena? Tačiau kam apleistame name reikalingos užmūrytos durys?
Po geros valandos Titas išrinko sieną ir įžengė į slaptą patalpą. Tamsu, bet jis surado, tiksliau, nosimi atsitrenkė į senovinį elektros jungiklį. Argi ne nuostabu – elektra yra!
Įsibrovėlis apsižvalgė ir nustebęs šūktelėjo – tai buvo jo jaunystės kambarys. Trys sienos buvo nukabintos pop ir roko žvaigždžių plakatais, o ketvirtoji, kurioje buvo durys, – įvairiausiomis lentelėmis, gatvių pavadinimais, tarnybiniais užrašais ir perspėjimais. Prie vienos sienos stovėjo staliukas, ant kurio ilsėjosi senas sovietinis plokštelių grotuvas „Elektronika“, stiprintuvas ir akustinės kolonėlės. Spintelė buvo pilna vinilo plokštelių. Titas puolė prie diskų, rankose virpėjo nauji blizgantys The Cure, Psychedelic Furs, Wire, Fad Gadget, This Heat albumai.
– Titai! Titai! Kur tu dingai? Aš jau seniai šaukiu tave! – namą perskrodė garsus balsas. Titas krūptelėjo, tačiau neišsigando. Jis galėjo prisiekti, kad balsas jo brangiosios mamos. Bet ji seniai mirusi...
– Aš čia! – instinktyviai atsiliepė Titas. Tik tada jis suprato, kad apleistame vaiduoklių name bendrauja su mirusiaisiais.
– Greitai ateik pas mane! – vėl pasigirdo reiklus šūksnis.
– Ne! – suriko Titas. – Aš pabėgau nuo savo praeities, sunaikinau savo buvusį gyvenimą, likvidavau jaunystę.
Deja, nepavyko pabėgti, durys, pro kurias jis neseniai įėjo, vėl buvo aklinai užmūrytos.
– Titai, kodėl neini į parduotuvę? Kiek aš galiu laukti? Ar vėl klausai savo silpnaprotišką muziką! Marš į lauką, greitai! Tai vaikai, gryna nelaimė. Auginau, rūpinausi, o jie nė maisto negali atnešti. Tomai, Mantai, Titai – kuo greičiau atneškite pieno, duonos, sviesto, aš negaliu baigti gaminti pietų! – po visą namą aidėjo motinos balsas.
Titas puolė prie kitos sienos, kurioje – grynas stebuklas! – atsirado durys. Tai buvo išėjimas į svetainę.
– Titai, nueik į parduotuvę, aš negaliu, – atsiliepė nematomas brolis Mantas. – Be to, šiandien tavo eilė.
Titas garsiai suriko, tada išgirdo naują motinos prakeiksmų seriją, idiotišką brolių žvengimą. Jis įbėgo į virtuvę, griebė tinklelį su tuščiais pieno buteliais, trirublę ir spruko laukan. Gatve lėtai šliaužė antikvariniai žiguliukai, moskvičiai, zapukai, akį rėžė didžiuliai plakatai – „Su mažiausiomis sąnaudomis – didžiausius rezultatus“, „Lenino mintys amžinai gyvos“, „Ekonomika turi būti ekonomiška“, „Tegyvuoja tautų draugystė“. Titą vėl supykdė. Bloga, velniškai bloga. Nusivalęs tįstančias seiles, jis susimąstė. Ką daryti, kur bėgti?
– Nenoriu tokio gyvenimo! – piktai suriko Titas ir trenkė butelius į sieną.
– Ir aš nenoriu. Eime, išgersime rašalo, – atsiliepė gerokai pažįstamas balsas. Šalia stovėjo jaunystės draugas Algis.
– Eime, vėl susibariau su motina, – liūdnai ištarė Titas.
Tik vidurnaktį Titas grįžo namo. Girtas, vos laikėsi ant kojų. Siuto, pyko, verkė motina, tyčiojosi broliai, įvykiai, balsai, priekaištai kosminiu greičiu skriejo ovalinėmis planetų orbitomis. Titas krito į savo lovą ir užsimerkė. Nebuvo jokio greito šuolio į laimingą ateitį, reikėjo visą amžinybę laukti, dirbti, kentėti.

 

Tiltas

Tomas ėjo prie tilto, kuris tolo ir tirpo rūke. Upės vanduo garavo, skleidė keistą šilumą.
„Nejaugi aš niekada nepasieksiu tilto, nepereisiu į kitą pusę?“ – apniktas niūrių minčių žingsniavo Tomas. Tiltas vis tolo. Jis ėmė bėgti. Upės pakrantė tapo nelygi, gausėjo akmenų, duobių, sunkių rastų, kelmų.
Staiga Tomo koja užkliuvo už ilgos šakos, jis krito ant pakrantės žvyro, galva atsitrenkė į aštrų akmenį. Upės vanduo nusidažė ryškiai raudona spalva. Sukaupęs paskutines jėgas Tomas pakilo nuo žemės ir pažvelgė į tiltą. Paslaptingas tiltas dabar ne tolo, bet artėjo prie jo, kol sustojo visai šalia. Svirduliuodamas ir susiėmęs už kraujuojančios galvos jis užsiropštė ant tilto. Buvo išties laimingas, skausmas nė motais. Pasijutęs sveikas ir žvalus žengė tiltu į kitą upės pusę. Dar neįpusėjęs kelio, jis sutiko seną moteriškę, panašią į jo močiutę. O gal tai ir buvo ji?
– Sūneli, kur eini? – paklausė moteriškė.
– Į kitą pusę.
– Iš kur žinai, kad eini teisingai?
– Juk pradėjau iš anos pusės, – Tomas mostelėjo ranka ten, kur ūkanose skendo neįžvelgiamas krantas.
– Nėra šios, nėra kitos pusės, nėra nei upės, nei tilto...
– Bet aš esu, – paklaikęs atsakė Tomas. – Ir tu esi...
– Nėra nei manęs, nei tavęs, – atsakė močiutė.
– Tavęs gal ir nėra, galbūt ir pasaulio nėra, bet aš tikrai esu!
– Tu esi tuščias, amžinai tuščias indas...
– Tuščias butelis, kurį išgėrė Dievas... – rūgščiai nusijuokė Tomas.
Močiutė keistai pralinksmėjo, ėmė kvatoti, tapo balta žuvėdra ir nuskrido Tomui virš galvos.
– Mano močiutė pavirto žuvėdra, o kuo tapsiu aš?
Apniktas niūrių minčių Tomas grįžo namo. Jo gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. Jį atleido iš darbo, paliko žmona, jo vengė vaikai, draugai, giminės. Kasdien vienišas Tomas slankiojo upės pakrantėm ieškodamas tuščių butelių. Suradęs tuščią alaus tarą, įmesdavo į polietileninį maišelį ir suburbėdavo panosėje:
– Dievas geria, žmogus renka...

 

Žudikas

Paskutinis vasaros mėnuo išprausė gelstančius lapus šiltu gaiviu lietumi. Po sunkiu stalu slypėjo tingios dulkės. Ištirpo ilgas kiauras tvoros šešėlis, alsuojantis slogiu įtemptos dienos karščiu. Užgeso chuliganiškos nuorūkos uždegta žolė, tiesiai į upę nuriedėjo drėgnas akmuo.
Gintaras išskleidė pigų kinišką skėtį. Saugu. Bent nuo karščio. Galbūt ir radiacijos. Skurdi, nepritekliais kimšta praeitis nuplaukė į kitą Neries pusę, kurioje neliko vaikystės sodų, saldžių obuolių, nukritusių ant kietos, retais žolės kuokštais išdabintos žemės.
Vienišas vaikinas stebėjo rudens lietų saugiai atsitvėręs dioptrijomis pakrautu stiklu. Bevardė gatvė nei tolo, nei artėjo. Reti praeiviai objektyvo fokuse netapo iškilūs, garsūs respublikos piliečiais. Net Konstitucijos prospektas negalėjo panaikinti dvasinės vergijos. Bejėgė buvo milžiniška naujo knygyno vitrina, priglaudusi spalvotais viršeliais pasipuošusius bestselerius. Prabangių knygų nugarėlės kvėpavo nesuvokiama rimtimi. Vaikinas gaudė šviesias akimirkas, nukritusias tiesiai iš atminties arsenalo, kvėpavo ankstyvo rudens ilgesiu, svajojo apie brangų ir retą namų jaukumą. Kreivos gatvės paklydusiems mieste piliečiams rašė šifruotus vardus, kvietė spręsti rebusus, bet Gintaras nepanoro spėlioti pavadinimų. Jis troško pakeisti, perrašyti savo gyvenimą iš naujo. Kokia prasmė perskaityti gatvės pavadinimą, jei joje nėra tavo namo...
Apsvaigęs nuo savo minčių Gintaras susverdėjo – vietoj patenkinamų atsakymų į galvą smogė vėjo gūsiai. Lietus patvirtino neegzistuojančią dvasinę paramą. Gintaras pasijuto šiukšle, ne, net joms geriau – jos gali tikėtis pratęsti savo gyvenimą, atgimti, reinkarnuoti.
Kažkas palietė Gintaro alkūnę – šalia stovėjo čigonė ir gudriai šypsojosi.
– Už vieną litą, vaikeli, galiu tau išburti ateitį.
– Gerai, – staiga sutiko Gintaras.
Ateities diagnozė čia pat, už kelių sekundžių bus nustatyta pagal viešus delno parodymus.
– Tu būsi žudikas, samdomas žudikas, – susirūpinusi konstatavo ateities žinovė pažvelgusi į kairio delno vingius.
– Nesąmonė! Aš nė musės negaliu užmušti, – paikai nusijuokė Gintaras.
– Tau nereikės rūpinkis aukų gyvybėmis, jos pačios ateis ir mirs prie tavęs... – miglotai nutęsė čigonė.
Sužinojęs savo kraupią ateitį Gintaras nejaukiai apsidairė. Galbūt jo niekas nepamatė, galbūt nesaugi visuomenė dar nežino, kad turi saugotis negailestingo žudiko. Jeigu likimas siūlo pažaisti, kodėl nepaėmus kortų į savo rankas... Nė nepasinaudojęs spauda ar internetu Gintaras čia pat ant seno namo sienos plytgaliu užrašė: „Dirbu vienas. Užsakymus priimu čia bet kuriuo paros metu. Garantuoju darbo efektyvumą ir kokybę.“ Parašęs išmetė plytgalį į šiukšlių dėžę ir perėjo į kitą gatvės pusę. Vis tik įdomu, kas nutiks!
Po kelių ilgų valandų, jau sutemus prie sienos sustojo modernus „Lexus“ džipas. Iš jo lėtai išlipo kostiumuotas vyriškis ir užsirūkė. Palaukęs kelias minutes po to, kai vyriškis numetė nuorūką ir vis dar neskubėjo atgal į karietą, Gintaras priėjo prie jo.
– Dirbi vienas? – paklausė vyriškis.
– Taip.
– Profesionalas?
– Aukščiausios rūšies, – nesigėdindamas skiedė Gintaras.
– Kiek prašai?
Gintaras susimąstė. Norėdamas visiems laikams atbaidyti klientą, jis nutarė pasakyti beprotiškai didelę, apvalią sumą.
– Pusės milijono, – pagaliau tarė jis. Pamatęs, kad vyriškis tyli ir tarsi mąsto, jis pridūrė: – Negi prašysi ketvirčio!
– Teisybė, – pritarė vyriškis. – Už tokį darbą pusė milijono, ir nė skatiko mažiau. Štai honoraras – pusė sumos ir nuotrauka. Darbas neskubus, bet ilgiau poros savaičių netempk. Kai atliksi, kitą dieną lygiai vidurnaktį lauksiu tavęs su likusia suma. Sutarėm?
– Sutarėm! – paklaikęs atsakė Gintaras, paėmė neskaičiavęs pinigus ir su vyriškiu stipriai sukirto rankomis.
Paėmęs nuotrauką, kurios kitoje pusėje buvo aukos vardas, pavardė ir adresas, Gintaras susirūpinęs kiūtino Neries pakrante. Kažkokiame viešbutyje gerai išmiegojęs ir papusryčiavęs, jau kitą rytą pasijuto kitu žmogumi. Kaip vaikas apsidžiaugęs iš dangaus nukritusiais pinigais, Gintaras lėbavo visą savaitę, paskui išsinuomojo dviejų kambarių butą Gedimino prospekte ir vieną vakarą visai atsitiktinai įsijungęs televizorių per žinias išgirdo, kad jo auka žuvo autoįvykio metu.
Sutartą vidurnaktį jis laukė atvykstant vyriškiui. Net juodą naktį žvilgantis džipas vėlavosi vos kelias minutes. Išlipęs vyriškis nė nepasisveikinęs ištiesė lagaminą.
– Čia likusi suma. Mes patenkinti jūsų darbu. Štai naujas klientas. Suma ta pati?
– Taip, – jau tvirtai atsakė Gintaras.
– Šį kartą darbą prašome atlikti greitai. Ne vėliau kaip per tris dienas. Aišku? Po atlikto darbo susitiksime kitos dienos vidurnaktį.
Vyriškis įlipo į automobilį ir išvyko. Paskendęs mintyse Gintaras žingsniavo pakrante. Po kelių dienų žiūrėdamas žinias išgirdo, kad jo auka paskendo baseine. Kaip buvo sutarta, kitą vidurnaktį jis laukė užsakovo.
Šį kartą iš automobilio išlipo ne tik pažįstamas vyriškis, bet ir plikas dėdulė su žila barzda ir lazdele paauksuotu galu. Vyriškis padėjo senukui išlipti ir pirštu pamojo Gintarui prieiti.
– Čia mūsų bosas, Antanas.
– Labas, Gintarai. Aš sužavėtas tavo darbu. Tiesą sakant, jau seniai taip skaniai nesijuokiau. Kai nukepei aukštą pasienio pareigūną, buvau patenkintas. Tačiau autoavarija – dalykas paprastas, palyginti su tuo, kaip tu paskandinai politiką savo baseine. Cha cha cha, negaliu susilaikyti. Nepaisant sargybos, aukštos tvoros, vaizdo kamerų... o cho cho... tai bent, – senukas nosine susivalė prakaitą.  – Puikus darbas. Beje, kaip tau tai pavyko?
Staiga užkluptas Gintaras tik kostelėjo į saują:
– Profesinė paslaptis...
– Štai kaip. Na suprantu, suprantu, tavo darbas, tavo pinigai. Štai atlyginimas. Turiu į patį prašymą – noriu, kad pamokintum mano sūnėną savo darbo paslapčių. Sutinki?
– Gerai, – iš karto atsakė Gintaras ir tik tada išsigando savo atsakymo. – Bet...
– Jokių bet... – nutraukė bosas. – Vaikiną ryt atsiųsiu pas tave.
Gintaras gailiai atsiduso. Automobilis nukūrė į tamsą.
Kitą rytą į jo kambarį užėjo aukštas laibas jaunuolis. „Tik jo man ir betrūko!“ – piktai pamanė žudikas. Kaip įprasta jis vėl nieko neveikė, visas dienas bindzinėjo po Vilniaus centrą, senamiestį, linksmai leido laiką kinuose, baruose, pramogų centruose. Vaikinukas nuo jo neatsiliko nė per žingsnį. Atėjo naujo darbo laikas.
– Bosas reikalauja, kad šį kartą į darbą pasiimtum ir Liudą, – griežtai tarė vyriškis, atvykęs su puse sumos ir nuotrauka.
– Ne, – instinktyviai atsikirto Gintaras. – Tai neįmanoma.
– Neįmanoma? – sutriko vyriškis. – Kodėl?
– Jau sakiau, tai profesinė paslaptis...
– Baik juokus. Tai boso įsakymas, – vyriškis atgavo savitvardą ir į drebančias Gintaro rankas įbruko lagaminą. – Šalta? – pasidomėjo, pamatęs virpančias žudiko galūnes.
– Vakar padauginau, – skiedė profesionalus žudikas.
– Na, šiandien galėsi nusipirkti pačio brangiausio šampano. Ir merginų... – nusijuokęs dingo vyriškis.
Gintaras visaip stengėsi pasprukti nuo Liudo, bet jam nieko neišėjo – vaikinas tiesiog kiekvieną minutę lipo ant kulnų.
– Aš negaliu taip dirbti! – skundėsi Gintaras telefonu.
– Nieko, priprasi, – atkirto vyriškio balsas ragelyje.
Atsidusęs žudikas tyliai slinko namo. Kitą vakarą žiūrėdamas žinias jis vėl negalėjo patikėti savo akimis ir ausimis – auka žuvo. Šį kartą ją rado cemento skiedinyje, skirtame dangoraižio pagrindui.
– Negaliu atsižavėti tavo darbo kokybe, – atvirai džiaugėsi bosas. – Tu – aukščiausio lygio profas.
– Na... – sumykė nieko nesuvokdamas Gintaras. – Darbas yra darbas.
– Nemalk šūdo, – pyktelėjo bosas. – Ir nepamiršk, kad dirbi man, ir tiktai man. – O tu, lauciau, – piktai dūrė pirštu Liudui į saulės rezginį, – ar matei, kaip dirba profesionalas?
– Ne, ne viską!
– Kaip tai? Praleidai pagrindinį kirtį? – suraukė antakius bosas.
– Aš jums akis į akį papasakosiu, – atsakė boso giminaitis.
– Gerai, – tarė bosas ir rankos mostu atleido Gintarą. – Dabar klok viską atvirai.
– Aš... aš nieko nemačiau.
– Bet tu visą laiką buvai su juo! – pasiuto bosas.
– Taip. Teisybė. Dieną naktį nenuleidau nuo jo akių.
– Bet naktį užmigai?
– Tik šią naktį, ir tai tik pusvalandžiui.
– Na va, ką sakiau, per šį pusvalandį jis ir atliko savo darbą. O tu, mulki, taip nieko ir neišmokai...
Liudas kaltai truktelėjo pečiais ir pakėlė rankas.
– Na, laikas mūsų favoritą prigriebti. Jis darosi pavojingas.
Po dviejų savaičių žvejai Nemuno deltoje rado išpampusį kūną. Po kruopštaus DNR tyrimo paaiškėjo, kad lavonas – Gintaras Navikas.

 

Įžeidimas

Jokūbą atvežė prie pat statybų aikštelės. Tolumoje blykčiojo niekada neužmiegančio miesto žiburiai, pūtė gaivus vėsokas vėjas, danguje žibėjo retos žvaigždės. Svetur šviesu, o čia tamsu. Jokūbas kiek nurimo – jo nemušė, nestumdė, nežemino. Antisargybinis išsitraukė pistoletą ir mostelėjo tvoros link. Mandagus, beveik kilnus gestas, tarsi kviestų pažaisti golfą ar biliardą. Žudiko veidas buvo visai nepiktas, ramus, susikaupęs, tik akys blausios, truputį prigesusios, turbūt kalta tamsa, negalinti atskleisti tauraus darbų vykdytojo žvilgsnio.
– O paskutinis noras? – staiga viltingai sušuko Jokūbas.
– Nenumatyta instrukcijoje, – šaltai kostelėjo budelis.
– Aš tik noriu atžiūrėti namą... čia mano nupirktas butas... tik atvykau... labai nemaloniomis aplinkybėmis... tik kelias minutes – užbėgu, ir viskas... – beviltiškai vapėjo Jokūbas.
– Kokiame aukšte pirkai butą? – abejingai paklausė antipareigūnas.
– Dvidešimtame, pačiame viršuje... norėjau kaip geriau... kad būčiau arčiau dangaus...
Asmens žalotojas trumpam susimąstė, akimis profesionaliai išmatavo atstumą. Aukščio tikrai užteks.
– Ar nenusibos lipti į tokį aukštį? – susidomėjo nepageidaujamų žmonių naikintojas.
– Aš niekur neskubu! – apsidžiaugė Jokūbas.
Pasmerktasis lėtai lipo purvinais, tik ką sumontuotais laiptais. Ant sienų džiūvo tinkas. Jo buvo daug, labai daug, visa begalybė... pakaktų tik vieno šlakelio užklijuoti verkiančias akis, ir gyvenimo skausmo kaip nebūta. Nors ir šiaip aplinkui tamsu, sunku įžvelgti, kur statai koją. Jokūbas suklupo ant apvalaus vyno kamščio. Geria statybininkai. Visur. Visada. Visose pasaulio statybose.
– Pavargote? – įspėjamai klustelėjo laimingo gyvenimo griovėjas.
– Jūs geras žmogus. Norėčiau sužinoti jūsų vardą.
– Robertas, – kiek padvejojęs atsakė žudikas. – Tik nedrįskite kreiptis Bobu, antraip kulka į pakaušį!
– Būkite ramus, – atsiduso Jokūbas ir lipo toliau.
Auka ir budelis kilo tiesiai į tamsų dangų. Kelionė buvo ilga, prieš Jokūbo akis prabėgo visas gyvenimas: kiemo draugai, mokykla, studijos, pirmoji meilė, jungtuvės, žmona, vaikai, ne itin sėkminga darbo karjera... Kai prisiminė sūnų Antaną ir dukrą Aušrinę, ant dulkinų laiptų nulašėjo karšta ašara. Juk viskas galėjo pasibaigti laimingai, bet koją pakišo godumas, tik prakeiktas godumas. Ir štai rezultatas!
– Atėjome, – niūrius Jokūbo samprotavimus nutraukė Robertas.
– Kaip gražu! – nudžiugo Jokūbas. Žvelgdamas į nuogas pastato sienas, žmogus regėjo butą visiškai įrengtą, jaukų, prabangų. Štai čia svetainė, čia miegamasis, čia vaikų kambarys, virtuvė, įstiklinti balkonai...
– Balkonas čia, – tarsi atspėjęs aukos mintis, tarstelėjo budelis. – Gali pasigrožėti Vilniaus panorama. Paskutinį kartą.
– Ten tik strypai, balkonas dar nepastatytas... – atsargiai paprieštaravo Jokūbas.
– Pasakiau eik, vadinasi, eik, – atšovė Robertas ir pistoletu skaudžiai bakstelėjo mirtininkui į nugarą. – Paskutinę cigaretę?
– Klausau, Bobai! – kimiu balsu atsiliepė Jokūbas ir žengė į juodą tuštumą.
Roberto veidas pamėlo. Koks nedėkingas klientas! Visa laimė, kad po kelių sekundžių jis išgirdo duslų dunkstelėjimą apačioje. Jokūbas iškeliavo. Žudikas ramiai nusileido apačion. Ant plytų krūvos pamatė sumaitotą kūną. Robertas panoro nusispjauti ant asmenybės likučių, bet laiku susigriebė – patyrę kriminalistai pagal seiles gali identifikuoti. DNR kodas. Menki juokai. Pamynęs teisėtą pasipiktinimą, Robertas nužingsniavo iki džipo. Kolega nekantravo:
– Ko taip ilgai? Reikėjo nupilti tiesiai prie tvoros!
– Aš profesionalas! Jokūbas atvažiavo pasižiūrėti savo naujo buto, bet buvo tamsu, neatsargiai žengė, suklupo, štai ir nukrito... Nelaimingas atsitikimas.
– Sveikinu, Bobai! – susižavėjęs pagyrė kolega.
– Dar kartą taip pavadinsi, ir tau galas... – sušvokštė Robertas. Į nustebusį kolegos veidą žvelgė kolto vamzdis.

 

Reklamos auka

Nešildo miesto neonas. Spalvinga reklama suteikia žodžiams absoliučią prasmę. Kas gali abejoti higienos normomis, maisto kalorijomis, amžinu jaunystės eliksyru, vienu dviejuose, vienu trijuose, begalybe beprasmybėje.
Giedrių reklama kankino. Jis pabandė logiškai save atskirti nuo pražūtingo poveikio, bet niekas nepasikeitė – reklama kėsinosi į jo privatų gyvenimą. Kaip gera būti namų šeimininke, plūduriuoti du šimtai dvidešimt septintoje serijoje ir žinoti, kad ji – tikrai ne paskutinė. Reikia dažniau žvalgytis į ilgus prekių stelažus, mintinai išmokti naujus losjonų, šampūnų, higieninių paketų pavadinimus ir, žinoma, – sapnuoti juos. Kasdien, kas valandą nubusti naujoje reklaminėje realybėje. Taip, tik darbas kaltas dėl reklamos intervencijos. Giedrius pavargo, visa laimė, laukė dvi savaitės atostogų. Galbūt už miesto yra gamta, ne tik plokščias ekranas, kuriame vienas kitam gerkles krimto plėšrūs žinduoliai. Ar įmanoma gyventi be civilizacijos, be elektros, be dirbtinių dantų?
Penktadienis. Kita diena – pirmadienis. Tarpą tarp šių nuoseklių dienų prasmingai užpildė minkšta dvigulė lova ir tuzinas „Švyturio Ekstros“ butelių. Ir, žinoma, miegas. Todėl pirmadienio rytas pasitiko jaunuolį beveik žvalų, pailsėjusį, norintį keliauti į nepažinias planetos vietas. Stoviniuodamas autobusų stotyje, Giedrius žvelgė į tvarkaraštį. Traukė pajūris, Nida, Juodkrantė, Kuršių nerija. Tikrai ne Palanga ar Šventoji, tas skruzdėlynas Giedriui buvo įgrisęs iki gyvo nervo – aplink tik reklamos objektai, subjektai ir aukos. Staiga suskambo mobilus telefonas. Skambino senas draugas Kostas, kuris išgirdęs Giedriaus balse rimtas dvejones iškart pakvietė jį į Skuodą, iš ten dviračiais bus galima traukti į Latvijos pajūrį, prie Rucavos, prie Papės ežero, į žmonėmis visai neskaitlingas vietoves. Taip, į Skuodą, ir tik į Skuodą. Kelyje nepastebimai ištirpo valandos, pavakary jis jau skambino į draugo duris. Atidarė nepažįstama mergina.
– Giedrius? Labas, aš Neringa. Kosto giminaitė, – plačiai nusišypsojo mergina.
– Taip, aš Giedrius. Atvykau iš Vilniaus. O kur Kostas?
– Jis išvyko apsipirkti, tuoj sugrįš. Keliausi dviračiais?
– Taip, žinoma, labai norėčiau.
Netrukus sugrįžo namų šeimininkas. Ant stalo atsirado įvairių rūšių alaus, puslitris brendžio, daržovių mišrainių, pajūrio žuvies. Pokalbis sukosi apie būsimą kelionę. Prikirtęs ir prigėręs alaus Giedrius apsnūdo, palikęs kompaniją toliau bendrauti, patraukė į savo kambarį ir su visais drabužiais krito miegoti. Ryte jį be gailesčio žadino Neringa.
– Tu visai nepanašus į poilsiautoją, – garsiai juokėsi mergina. – Gal esi statybų inspektorius?
– Ne, aš Giedrius, – sutrikęs vėptelėjo vaikinas.
– Kelk, kelk tą seną kelmą, dviračiai paruošti, laikas keliauti! – iš virtuvės šūktelėjo Kostas.
Kelionė netrukus prasidėjo. Važiuodami per Skuodą jaunuoliai garsiai kalbėjosi, juokavo.
– Kaip čia gražu. Toli nuo didmiesčio, nuo gatvės ir reklamų triukšmo, bet ne kaimas.
– Tave slegia didmiestis? – susidomėjo Neringa.
– Ne, – sumelavo Giedrius ir tuo pats nusistebėjo. – Na, kartais.
– O kaip tavo darbas? – paklausė Kostas.
– Užknisa, – nusijuokė Giedrius, bet trumpam. Netrukus jo akys vėl matė reklamos skydus, neono užrašus, skrajutes, vitrinas ir vinjetes.
Visa laimė, Latvijos siena kirsta nesunkiai, nuostabus žvyrkelis per tankų, bet jaukų mišką, saulė, besislepianti tarp medžio šakų, paukščiai ir peteliškės. Ir gražioji Neringa, kuri vis atsisuka ir nenuleidžia nuo Giedriaus akių.
Įvažiavus į Rucavą, jie pamatė milžinišką pakylą, ten sukinėjosi daugybė žmonių.
– Kas čia vyksta? – lietuviškai paklausė vieno barzdočiaus Kostas.
– Roko festivalis, – išgirdo atsakymą lietuviškai.
Štai net Latvijoje darbuojasi lietuviai. Giedrius apspangęs žvalgėsi aplinkui. Jį glumino milžiniški reklaminiai skydai, nupiešti kokakolos buteliai sulig penkiaaukščiu namu, pica kaip cirko arena, bankų, rėmėjų, sponsorių didybė. Jis ėmė žagsėti.
– Kas tau? Gal alaus? – paklausė Neringa, o Kostas tučtuojau atkišo butelį alaus. – Liksime čia, už poros valandų prasideda meno fiesta. Kaip puiku.
Giedrius tylėjo. Nejau gali priešintis tokios merginos entuziazmui, o ir Kostas jai pritarė.
Pavakary į aikštelę prie mobilios koncertų salės privažiavo baikerių, rokerių, stileivų, iš Latvijos ir Lietuvos susirinko didelė masė auksinio jaunimo. Tiršta kritinė kūnų masė.
Beprotiškai garsiai smogė apšildanti repo grupė. Sublizgėjo lempučių girliandos, akį rėžė neono šviesos, blykstės, įmantrūs skelbimai.
– Žiūrėk, reklama vėl iš manęs tyčiojasi! – sušuko Neringai į ausį Giedrius.
– Nekreipk dėmesio, klausykis kaifingos muzikos! – atšovė Neringa.
– Negaliu! – šūktelėjo Giedrius ir staiga šoko ant pakylos, nuo jos ant reklaminio stendo ir pradėjo ropštis aukštyn. Minia tučtuojau pastebėjo kaskadininką ir suskato pritariamai rėkti. Giedrius lipo vis aukštyn, panosėje burbėdamas prakeiksmus. Jis buvo beveik viršūnėje, kai ranka užčiuopė įkaitusią elektros lemputę. Padvokė svilinta mėsa.
– Aaaa... – riktelėjo vaikinas ir nudribo ant pakylos.
– Tikrai! Tu tikrai esi reklamos auka... – išsigandusi pribėgo Neringa.

 

Degalinė

Kai skubi, oras neturi jokios įtakos. Pro šalį keliauja pilkas vakaro dangus. Viskas lekia pro šalį – namai, pinigai, moterys, draugai. Ir kas lieka? Tuščias benzino bakas.
- Koks aš žioplys! – pyktelėjo Arvydas. – Pamiršau užsipilti degalų.
Aplink niūrus priemiestis, akivaizdi nulinė padala, automobilis bet kada gali nusičiaudėti ir sustoti. Degalinės vis nematyti. Beveik sutemo. Štai, variklis užgeso, „Toyota“ riedėjo tik iš inercijos. Staiga dešinėje Arvydas išvydo degalinę. Inercijos užteko privažiuoti prie pat degalų žarnos. Vairuotojui pakilo nuotaika. Išlipęs iš automobilio, jis giliai įkvėpė ir nuslinko į degalinės patalpas. Stiklinės durys sunkiai prasivėrė. Parduotuvė buvo tuščia. Nesimatė ne tik klientų ir patarnautojų, bet ir maisto, prekių, smulkmenų. Visai nieko. Tuščios lentynos, tušti stikliniai šaldytuvai.
- Koks man skirtumas? – nusijuokė Arvydas.
Staiga jis išblyško – prie jo automobilio stovėjo aukštas išdžiūvęs vyriškis. Išbėgęs iš degalinės Arvydas atidžiai pažvelgė į nepažįstamąjį. Šis dvokė, bet ne benzinu, ne alkoholiu, net ne benamio smarve. Vyriškis trenkė pūvėsiais. Pagaliau aukštas darbuotojas atsigręžė. Žagtelėjęs Arvydas atšlijo. Patarnautojo veidas buvo kraupus, akių nesimatė, oda susiraukšlėjusi, suskeldėjusi tarsi negyvėlio.
- Degalinė uždaryta, - abejingai sušvokštė jis.
- Man verkiant reikia benzino, - pagaliau atsitokėjęs pasakė Arvydas. Koks jo reikalas, kad patarnautojo veidas, švelniai tariant, yra neestetiškas.
- Benzino nėra.
- Man nedaug, užtektų dešimt, na, netgi penkių litrų, - beveik maldavo Arvydas. – Aš sumokėsiu, dosniai atsilyginsiu.
- Sakai, sumokėsi? – atgijo šleikštusis darbuotojas. – O kuo gali sumokėti?
- Litais, eurais, doleriais, - pratrūko Arvydas. – Štai, netgi rublių, zlotų turiu... Kuo tik nori.
- Tikrai? – dar labiau susidomėjo nemalonusis tipas.
- Sakykite drąsiai, - visai įsidrąsino Arvydas.
- Noriu su tamsta pasirašyti kontraktą.
- Sutartį? Bet aš neketinu pirkti šios degalinės...
Pareigūnas nieko neatsakė, tik ištiesė pageltusį lapelį. Arvydas perskaitė trumpą tekstą: „Pažadu būti kantrus, niekuo nesistebėti, ir kas benutiktų, niekam nepasakoti. Pažadu lygiai po metų, t. y. 2007 m. lapkričio 22 dieną 19 val. 19 min., atvykti į šią degalinę.“
- Ir tai viskas? Aš gausiu kuro? – Arvydas nevalingai nusijuokė, bet tučtuojau surimtėjo. Viskas aišku, pardavėjas psichopatas. Geriau jo neerzinti, tiesiog pasirašyti, ko yra prašomas, ir viskas. Jokios rizikos.
Paskubomis brūkštelėjęs savo parašą ir įsipylęs pilną baką benzino Arvydas nuskuodė tolyn savo reikalais. Nutolęs kelis kilometrus jis pamiršo šį keistą nuotykį.
Greitai bėgo dienos. Arvydą pagavo biznio srautas, jam puikiai sekėsi. Tik po mėnesio jis atsitokėjo – per visą tą laiką jis nė karto neužsuko į degalinę. Kasdien nuvažiuoja šimtus kilometrų,  o kuras automobilio bake nesibaigia, nors tu ką. Arvydas susimąstė. Kaip buvo žadėjęs, niekam apie tai neprasitarė, bet apie paslaptingą įvykį dažnai pagalvodavo. Būdamas patyręs biznierius, jis nutarė tvirtai laikytis sutarties. Prie komercinės sėkmės prisidėjo ne tik nesibaigiantis bake benzinas ir puikiai riedantis automobilis, gelbėjo ir visai nesiožiuojanti gyvenimo draugė, subtilūs ir geranoriški verslo partneriai. Uždirbęs daug pinigų Arvydas netgi parėmė savo brolio poeto avangardisto Domo knygos išleidimą.
- Geram būti naudinga! – per savo gimtadienį keldamas tostą tarė sėkmingas verslininkas.
Artėjo sutarta diena. Ką daryti? Ar verta važiuoti? Gal tarnautojas užmiršo sutartį ir Arvydui visai nebūtina trenktis velniai žino kur. Tačiau nesibaigiantis bake benzinas priminė, kad sutarties pagrindas rimtas. Be to, Arvydas buvo pedantas, žinantis duoto žodžio vertę.
Lygiai po metų jis vėl užsuko į tą pačią degalinę. Sustojęs kelio pakrašty išlipo, pasirąžė ir dar kartą pažvelgė į laikrodį – 19 val. 15 min. Liko keturios minutės. Tik dabar įdėmiau apsidairė ir nustebęs pamatė, kad degalinės nėra, pastatas nugriautas ir sulygintas su žeme. Arvydas nugalėjo instinktyvų norą tučtuojau pasišalinti ir vėl pažvelgė į laikrodį. Liko vos viena minutė. Išsekus paskutinėms sekundėms į aikštelę atėjo mažas berniukas nešinas kanistru. Pastatęs indą ant jo padėjo voką ir nubėgo. Arvydas skubiai priėjo, paėmė voką ir iš jo ištraukė popierių. Tai buvo prieš metus pasirašyta sutartis. Lapo apačioje buvo naujas įrašas: „Sveikinu atlikus gerą darbą. Linkiu sėkmės.“ Vos perskaičius pakilo stiprus vėjas, išplėšė lapą iš rankų ir nubloškė jį tolyn. Arvydas pakėlė kanistrą. Jis buvo tuščias.

 

Baldai

Tadas pagaliau nusipirko butą. Geros nuotaikos nepalaužė net banko kreditas ir nemažos palūkanos.
- Aš turtingas. Na ne visai, bet turiu gerai apmokamą darbą. Esu darbštus, tikrai grąžinsiu kreditą.
Tik gerokai vėliau Tadas suprato, kad pasiskolinti yra daug lengviau nei grąžinti. Su banku – ne juokai. Juk paskola paimta, nelaimės atveju butas išgaruos. Paėmęs paskolą Tadas tapo ypač lojalus ir darbštus, triūsdamas viršvalandžius, o kai kada ir savaitgaliais, jis mąstė tik apie grąžinamus pinigus. O karjera? Ar Tadas susimąstydavo apie kopimą slidžiais karjeros laiptais? Retai, šios mintys beveik nekvaršino jam galvos. Paskendęs darbuose, bet galutinai nenuskendęs jis daug rūkė, be saiko gėrė kavos, nesirūpino mityba. Apie alkoholį nėra ko ir galvoti. Jis amžinai buvo užimtas – darbe, komandiruotėse, pobūviuose.
Pirmaisiais kredito grąžinimo metais žmona Alvyda džiaugėsi vyro energija ir užmojais, bet vėliau nusiminė. Į akis skaudžiai krito sumažėjęs vyro dėmesys jai, brangiajam kūdikiui. Tadą buvo sunku prikalbinti aplankyti jos tėvus, nueiti į kiną, teatrą. Išvargęs vyras krisdavo miegoti atskirai, apie švelnumą ir dėmesį nėra ko ir besvajoti. Bet Alvyda taikėsi su viskuo. Juk tai laikinos negandos, štai, dar penkeri metai – ir jie laisvi. Santarvė ir laimė grįš į jų namus.
Aplinka, rodės, pakluso geležinei Tado valiai. Darbas, darbas, darbas. Ir pinigai. Jis pamiršo netgi savo tėvus, draugus, pomėgius. Darbas ir pinigai metalinė viela suveržė Tado širdį, į pragaro žaizdrą pamažu smego sveikata, ryžtas, valia. Tačiau nereikia svajoti apie neskausmingą finansinio slibino nugalėjimą. Po keleto metų Tadas pamiršo, kad egzistuoja savaitgalis, ramios išvykos į gamtą su šeima, galų gale alus ar vynas prie žydro televizijos ekrano. Svarbiausia, jis pamiršo, jog reikia gyventi pagal išgales. Per tuos metus prestižo trauka aptemdė praktišką Tado protą. Išsekęs, nusilpęs, bet vis dar velniškos valios sklidinas Tadas paslydo, krito ant marmurinių darbo laiptų ir nuriedėjęs keliolika metrų prarado sąmonę. Atskubėję medikai diagnozavo apysunkį smegenų sutrenkimą, be to, lūžo koja ir ranka. Skaudi pamoka, bet sugipsuotas ir parvežtas namo Tadas džiaugėsi didele išmoka ir saldžiu viršininko pažadu po trijų mėnesių priimti atgal į darbą. Kompensacija greitai ištirpo privačioje klinikoje. Kai Tadas pagaliau grįžo į darbą, į jį niekas nekreipė dėmesio, tarsi jis būtų tapęs stiklinis. Veltui Tadas varstė duris, kalbino naują sekretorę, senas kolegas. Tik po kelių savaičių patekęs pas šefą Tadas buvo apstulbintas. Šefą kažkas pakeitė, tai tikrai kitas žmogus – nė lašo buvusio draugiškumo. Tik šaltas, mandagus ir nepermaldaujamas žvilgsnis.
- Naujas specialistas dirba dukart daugiau už triskart mažesnį atlyginimą, - tarė šefas, ant stalo sukryžiavęs kojas ir išpūtė sodrų cigaro dūmą. – Pasenai, Tadai, gal geriau pagalvok apie pensiją. Žinai, gyvename ne amžinai, susimąstyk, nelaimė veja nelaimę... skolą veja skolą...
Argi galima ramiai klausytis tokių tauškalų? Trenkęs durimis ir vis dar šlubčiodamas senas firmos darbuotojas skubėjo namo, atgal į šeimą, į vienintelę užuovėją. Veltui varstė įvairių įstaigų duris, nieko nepadėjo skambučiai į laikraščių redakcijas. Uždaras ratas. Niekas Tadui nepasiūlė net 1500 litų į rankas, apie mažesnį atlyginimą neverta nė svarstyti.
Pamažu artėjo niūri dramatiška atomazga. Energingi ir punktualūs antstoliai skubiai iškeldino Tado šeimą iš prabangaus modernaus kotedžo, o bankas tėviška ranka pasiglemžė kredito užstatą – dviejų kambarių butą Justiniškėse. Gal nevertėjo iš ten keltis, palikti gimtų namų...
- Tai tu kalta! – rėkė Tadas ant Alvydos. – Tave traukia tik pinigai ir lengvas gyvenimas. Jei ne pražūtingas tavo potraukis turtui ir prabangai, nebūtume praradę buto. Tu tiesiog miesčionė, pigi, tuščiavidurė pamaiva.
- Buvai niekas, dulke ir pavirtai. Jei ne aš, tai seniai būtum kojas pakratęs. Kad tu kur prasmegtum, nevykėli! – atkirto Alvyda ir su atžala persikėlė pas savo tėvus.
Atsidusęs Tadas išsikvietė krovininį sunkvežimį, padėjo darbininkams pakrauti senus baldus ir atsisėdęs šalia juodadarbių paprašė cigaretės.
- Kur vešime baldus? – paklausė vairuotojas.
Tadas sutriko, užtraukė dūmą, kostelėjo į saują.
- Į mišką, - pagaliau atsakė.
- Į kokį mišką? – dabar sutriko vairuotojas.
- Į Europos parką, - burbtelėjo Tadas.
Taigi. Darbo nėra, pinigų nėra, šeima paliko, gyventi geriausiu atveju liko tikėtis pas tėvus. Ir štai, dar baldai, seni, niekam nereikalingi. Tadas pažvelgė į medinę spintą, padėvėtus fotelius, stalą. Ant sofos sėdėjo neseniai miręs senelis ir tiesė į jį rankas.
- Ateik, Taduk, pas mane...
Tadas krūptelėjo, numetęs užmynė cigaretę ir piktai riktelėjo ant darbininkų.
- Aš jums ne už rūkymą moku! Greičiau sukitės, mulkiai! – Tadas piktas įvirto į priekinę sunkvežimio sėdynę.
– Vieta užimta, - sumurmėjo krovėjas.
- O kaip aš? – apstulbo Tadas.
- O koks mano reikalas... – įžūliai nusijuokė darbininkas. – Eik pėsčias.
- Gerai, iškraukite bet kur... išmeskite... galų gale sudeginkite...
Tadas susikūprinęs ir lengvai šlubčiodamas pėsčias patraukė į Darbo biržą.

 

Valandininkas

Saulius atsikėlė anksti ir išėjo pirkti cigarečių. Parduotuvėje sumokėjęs už žvilgantį celofanuotą lėtos mirties produktą jis prisiminė, kad nerūko.
- Kam man reikalingos cigaretės? Nesuprantu. Ir apskritai ko man prireikė parduotuvėje?
Išėjęs iš prekybos centro Saulius pastebėjo, kad į kiemą įriedėjo didžiulis vilkikas. Atvežė prekių, daugybę dėžių. Vairuotojas atvėrė sunkias metalines duris. Priėjo liesas senyvas žmogelis, matyt, krovėjas. Po to pasirodė žvitrus storulis vilkintis nauju kostiumu. Greičiausiai bosas, nes tik pasirodęs užstaugė:
- Judinkis, niekše. Vakar atsisrėbei degtinės, šiandien pagyvensi sveikai! Jei per dvi valandas  iškrausi visą vilkiką, pasigailėsiu. Paliksiu darbe.
Senukas nusišnypštė nosį ir pasiraitė rankoves. Saulius susidomėjęs žvelgė į nepažįstamus žmones. Juk senukas nepatrauks, kojas pakratys. Gal padėti?
Sprendimas priimtas, Saulius pašoko ir greitu žingsniu priėjęs paėmė vieną dėžę.
- O tu kas toks? – nustebo bosas.
- Ar nematai? – išvengė atsakymo naujokas.
- Naujas darbuotojas? – pasitikslino bosas.
- Tu sakai, tu žinai, - diplomatiškai manevravo Saulius.
- Gerai, nustok pliurpt ir pasiskubink!
Po valandos vilkikas buvo tuščias, prekybos centro sandėlyje išaugo nauja stirta dėžių. Sauliaus veidu žliaugė prakaitas. Į kiemą atvažiavo policininkų patruliai. Bosas staiga nuskubėjo prie jų.
- Jis - vagis! Sulaikykite jį! – isteriškai žvygčiojo bosas ir pirštu dūrė Sauliaus link.
- O ką aš čia veikiau? – atrėžė Saulius. – Spjaudžiau ir gaudžiau?
Sukrizeno senukas, kostelėjo vilkiko vairuotojas, policininkai susižvalgė. Vyresnysis pareigūnas rūsčiai tarė bosui:
- Jūs trukdote policijai dirbti. Jūsų darbo problemos – ne mūsų rūpestis. Dar kartą kreipsitės į mus, gausite baudą. Ar aišku?
- Tu atleistas! – dabar jau Sauliui šūktelėjo bosas.
Saulius linksmai nusijuokė, jam pritarė abu patruliai, šypsenos nesulaikė ir darbininkai. Bosas nulėkė į sandėlį, policininkai patraukė ieškoti tikrų pažeidėjų. Saulius apsižvalgė. Ramu, reikia pailsėti. Troškino. Pamatė iškabą „Alaus baras“. Ne, netinka. Jam reikėjo tik paprasto limonado, ir nieko daugiau. Pagaliau grįžo bosas.
- Ar prekės visos? – paklausė Saulius.
- Visos, - atkirto bosas. – Bet kas tu toks? Gal krovėjo giminaitis?
- Ne, - nusijuokė Saulius. – Aš tik šiaip, ėjau pro šalį, stabtelėjau, o čia tu su prekėmis... Gal turi limonado?
- Ne, neturiu. Gal nori kokakolos? – apstulbęs paklausė bosas.
- Gerai, duokš.
Netrukus bosas atnešė didelį plastikinį butelį.
- Gerk, keistuoli. Gal nori man dirbti?
- Ne, man laikas namo.
Tai taręs Saulius nuėjo šalin. Grįžęs namo jis pajuto keistą energijos antplūdį, panoro krauti, pakuoti, vilkti daiktus, dirbti be galo, be krašto. Saulius iškvietė krovininį taksi. Kol atvyko automobilis, Saulius išgėrė visą butelį gazuoto gaivinančio skysčio. Krovėjai greitai pakrovė baldus, jiems energingai talkino Saulius. Darbų įkarštyje grįžo žmona. Jai iš rankų iškrito rankinukas ir nuriedėjo laiptais žemyn.
- Sauliau! Ar išsikraustei iš proto? Ką tai reiškia?
Ji įbėgo į butą, kambariai buvo tušti, o svetainės viduryje puikavosi išgertas kokakolos butelis. Netrukus šalia jo sudribo dar vienas kūnas.

 

Greitis

Antanas pakeitė darbą, pakeitė butą, išsiskyrė, vėl vedė. Turėjo du savo vaikus, dabar augino svetimą. Vieną. Antaną siutino naujoko statusas. Kiek galima blaškytis? Jam jau 42, o niekur nepritampa, vis kažko ieško ir neranda. Pasibaisėtina.
Štai, jau savaitė jis naujame darbe. Dešimtame! Ar tai normalu? Ilgiau kaip metus dvejus darbe jam nepavykdavo išsilaikyti. Na, gal šį kartą viskas susiklostys sėkmingai... Jis – vadybininkas spaustuvėje. Atlyginimas neblogas, turi modernią darbo vietą. Kompiuteris, internetas, mobilus telefonas – viskas darbovietės sąskaita. Stalas milžiniškoje salėje, kurioje stumdėsi, prakaitavo ir klegėjo viduriniosios grandies specialistai. Jo vieta kampinė, prie pat sienos. Ar tai blogai, ar gerai, Antanas nežinojo. Ir nesuko galvos. Koks skirtumas? Vis vien po metų kitų pakels bures ir sudie, darbeli. Nauji horizontai visada laukė jo.
Antanas vaikystėje skaitė knygas, dabar liovėsi, nes nepajėgdavo perskaityti iki galo. Dėmesį patraukdavo nauja knyga, čiupęs ją iškart pamiršdavo seną. Muzika jį erzino – vos įpusėjus kūriniui, jis nekantraudavo išgirsti paskutinius akordus, o dar labiau – kitą kūrinį. Net alaus ramiai negalėdavo išgerti – vos iki pusės nugertą butelį užkimšdavo ir atidarydavo kitą. Mėgstamiausias užsiėmimas – „šaudyti“ televizijos kanalus. Antanas nusipirko lėkštę – šimtas kanalų, nesvarbu, kokia kalba, nelabai įdomu netgi kokios laidos. Rankose pultas – ko daugiau reikia?
Šiandien Antanas iš darbo išėjo tik papietavęs. Ilgiau negalėjo, nes šefas pradėjo erzinti klausimais, kodėl neišbūna darbo vietoje iki darbo pabaigos, o ypač – kodėl negali užsilaikyti valandai kitai, kai „dega“ svarbūs darbai? Pagrasino sumažinti atlyginimą. Tegul. Sutvarkęs skubų užsakymą Antanas skubėjo į vyno degustacijos salę. Štai kur gyvenimas, ačiū draugams, kad jo nepamiršo! Kiekviena taurelė – vis naujas vynas. Puikumėlis.
Po degustacijos pratybų jis neskubėjo namo. Atsisėdo ant suoliuko parke. Kiek nemaloniai svaigo galva. Ne bėda. Tuoj perjungs kitą kanalą – Antanas spragtelėjo pirštais, bet vieko neįvyko. Dar kartą: spragt – ir kitas kanalas! Jokio efekto. Antanas nesiliovė spragsėjęs. Bet pamažu kažkas pradėjo keistis. Su kiekvienu sausu girtais pirštais sukeliamu garsu ėmė trūkčioti  miesto namai, gatvės, automobiliai. Išpūstomis akimis Antanas išvydo keisčiausią animacinį filmą. Stroboskopiškai trūkčiojo peizažas, paveiksliukai keitė vienas kitą vis greičiau, nepaliaujamai greitėjo pulsas.
- Šalin diskoteką! – sušuko Antanas, bet tikrovė nepakluso.
Staiga vaizdai susiliejo į vientisą masę. Katastrofiškai augo spengimas ausyse, labai nemaloniai virpėjo kūnas, išmušė šaltas riebus prakaitas. Staiga tikrovė sprogo. Dingo įtampa, Antanas lengviau atsikvėpė, jis pasijuto laisvas.
- Netikiu, - nusipirkęs laikraštį sumurmėjo sau panosėje. Dėmesingai perskaitęs dienraštį iki galo garsiai pridūrė: - Fantastika.
Antanas laimingai grįžo namo. Dabar jis niekur neskubėjo. Visas pasaulis buvo šalia, pasiekiamas ranka, akimis, mintimis.

 

Klaida

Degalinės aikštelėje sužviegė stabdžiai. Rapolas iššoko iš automobilio, trenkė durimis ir palikęs žmoną nuskuodė į tualetą. Pūslė reikalavo dėmesio ir grasino sprogti. Iš malonumo suaimanavęs Rapolas ištuštino fiziologinį baką, kuris, skirtingai nei automobilio, visad turi būti tuščias. Nusilengvinęs ir susitvarkęs kelnes, Rapolas pastebėjo, kad tualetas labai švarus. Puiku, antisanitarinės sąlygos neįžeis jautrios Rapolo uoslės, o akys bus apsaugotos nuo išmatų kaugių ir šlapimo balų. Vos tik unitazo klientas nusiplovė rankas, šalia išdygo kažkoks dručkis. Gavęs kvapą gniaužiantį smūgį į kepenis, Rapolas pasijuto gulįs ant grindų už nugaros užlaužtomis rankomis. Atsidarė durys, vidun įsliūkino dar vienas asmuo. „Valio! Policija! Aš išgelbėtas!“ – mintyse sušuko Rapolas. Tačiau tai buvo nusikaltėlio sėbras – šlykštus pailgaveidis stipena. Pirmasis užpuolikas pakėlė jį nuo žemės. Pažvelgęs į aukos veidą ilgšis iškošė kolegai:
- Kvaily! Ne tas... Ar apžlibai, kalės vaike?.. O tu, tėvuk, klausyk manęs įdėmiai – įėjai, paslydai, praradai sąmonę. Supratai? Kitą kartą būk atsargesnis...
Teroristai pasišalino. Rapolas lėtai priėjo prie veidrodžio. Skaudžiai gėlė galvą, iš kurios sunkėsi tamsūs kraujo lašai. Neocitramonas ar aspirinas tikriausiai nepadės. Reikės gydomosios brendžio dozės ir šalto kompreso. Šaltu vandeniu nuplovęs žaizdą ir nusausinęs popieriniu rankšluosčiu, Rapolas lėtai išslinko iš tualeto.
- Vajėzau! – suriko žmona Jovita. - Rapolai! Tu kraujuoji!
- Paslydau, atsitrenkiau į pisuarą. Tualetai pas mus baisūs, pati žinai - purvas, šiukšlės, prišlapinta ant grindų...
- Vargšelis... Ar pajėgsi vairuoti?
- Pajėgsiu, - piktai atkirto vyras.
Jam dabar atrodė, kad dėl incidento kalta žmona. „Progai pasitaikius atsiskaitysiu“, - pamanė.
Automobilį vairavo nervingai, sankryžą kirto degant raudonai šviesai, vos nesuvėžino per perėją einančių moksleivių. Žmona nustebusi ir susirūpinusi žvelgė į vyrą. Toks išsiblaškęs kelyje Rapolas buvo pirmą kartą.
Namuose Rapolas prisipylė stiklą brendžio.
- Neleisiu girtauti, - pasišiaušė žmona.
- Nutilk! – neleistinai piktai atsikirto vyras. – Man skauda galvą.
Žmona nutilo. Tegul šis žvėris nuryja nuodų dozę. Bet kai vyras įsipylė antrą taurę ir išmaukė, Jovita atėmė butelį.
- Neleisiu girtauti namuose! – griežtai pakartojo.
- Nutilk! – garsiai riktelėjo Rapolas nustebintas savo drąsos. – Čia mano namai! Aš čia šeimininkas!
Žmona apsiverkė, trinktelėjo durimis ir užsidarė miegamajame. Įpykęs Rapolas išmaukė trečią taurę. Skausmas atlėgo. Švelniai svaigo galva, tarsi tolimas traukinys ritmingai pulsavo smilkiniai. Nuotaika pakilo, vietos namuose nebeužteko. Kur eiti? Ogi ten, kur visada eina vyrai – į barą.
Užeiga buvo sausakimša. Žmonės klegėjo, dalinosi šiandienos įspūdžiais, smarkiau įkaušę sprendė globalias problemas, sunkiai verčiantys liežuvį buvo įnikę į sielovados dalykus. Rapolas perėjo visus gyvenimo problemų sprendimo etapus, o ryte pratęsė egzistencinę pažintį su pasauliu maudžiančia galva. Į darbą neišėjo. Pirmą kartą! Tiksliau, išėjo, bet stabtelėjo prie metalinio kiosko ir išgurgė alaus butelį. Irgi pirmą kartą.
Paskui laikas ėmė krėsti pokštus. Kaip atsibusdavo, Rapolas prisimindavo, bet kaip pasiekdavo lovą – ne. Prieš veidą pašėlusiu greičiu sukosi vieni ir tie patys vaizdai – apžėlę vyriškiai, apžilpusios lempos, metaliniai kioskai, laiptai, durys, tamsa. Ir vėl viskas iš naujo. Po mėnesio ištisinio girtavimo pratybų žmona rado Rapolą gulintį prie buto be sąmonės. Buvo ne tik girtas, bet ir praskelta galva, lūžusia ranka, sulaužytais šonkauliais. Ligoninėje pragulėjęs dešimt parų, sąmonės neatgavęs Rapolas mirė. Prieš iškeliaujant į aną pasaulį, Rapolas nuolat kartojo vieną frazę:
- Reikėjo kreiptis į policiją... reikėjo kreiptis į policiją...
Niekas nesuprato Rapolo. Nė brangiausioji žmona, nubraukusi karčią, bet dėkingą ašarą. Geriau negyvas, bet blaivas, nei gyvas ir girtas.

 

Argus

Naktinio sargo darbas statybose skatino Herkų mąstyti, stebėti aplinką, žmones. Naktimis jis mėgo prisiminti praeitį, lyginti ją su dabartimi. Hermetiškoje Herkaus makaulėje budo analitinis mąstymas. Kontempliacijos strategui reikėjo kuro, medžiagos, patrankų mėsos. Po ranka atsirado knygų kaugė. Herkus skaitė postmodernistinius lietuviškus romanus, stebėjosi naujų autorių išmone ir tik po sunkių, 13 savaičių užsitęsusių studijų pagaliau „įsikirto“ į šiuolaikinę literatūrą.
- Tokią naktį smagu į rankas paimti knygą, - tarė sargas išėjęs iš savo nediduko namelio į vėsią nakties tamsą. – Ar gali šiandieninis žmogus paimti į rankas knygą ir tiesiog skaityti. Pasirodo – gali. – Sargas kilstelėjo prie burnos nedidelę taurelę degtinės ir paskanavo. – Sargas saugo literatūrinį palikimą. Bet naktis į jį nesikėsina, gal jai paskaityti eilių? Noriu išgerti su tavimi, tamsioji naktie!
Štai dangų nušvietė krentanti žvaigždė. Sargas nedelsdamas sugalvojo norą ir dar kartą jį mintyse pakartojo – jis troško tapti rašytoju. Tada vėl susimąstė – ką jis laimėjo, perskaitęs gausybę knygų? Štai tiek – Herkus ištiesė rankas ir pažvelgė nuo kairio smiliaus iki dešinio. Lygiai du metrai knygų. O nauda? Nepraturtėjau, geresnio darbo negavau ir protingesnis netapau. Apturėjau šiek tiek laimės ir laiką užmušiau. Ir tai gerai! Nesiskundžiu...
Prabėgo laisva diena, vakare pradėjęs budėjimą Herkus vėl atsivertė pradėtą skaityti knygą. Štai, šio puslapio pabaiga, herojus veržiasi iš pasiutusios motinos įtakos, bet neatsakingai įnyksta į svaigalus... Staiga šalia medinės statybininkų būdelės sustojo prabangus mersedesas. Suraukęs antakius Herkus žvilgtelėjo pro langelį. Iš karietos išlipo jauna pora.
- Pone darbų vykdytojau, norime apžiūrėti savo naują butą. Galime? – mandagiai pasiteiravo vyriškis.
- Aš tik sargas... – atsakė Herkus. – Be to, namas vos pradėtas statyti. Patys matote – tik paklotas pamatas...
- Nesvarbu, - kaprizingai paprieštaravo jauna dama. – Aš žinau, kur bus mūsų butas, turime projektus, sumokėjome avansą.
- Prašau, žiūrėkite, - atsakė sargas. Beletristinės studijos leido jam žvelgti į gyvenimą daugiaprasmiškai. – Eikite, gyvenkite...
Lankytojai sargo balse neišgirdo jokios ironijos, todėl nuskubėjo prie būsimo jaukaus šeimos židinio. Herkus lengviau atsipūtė – dabar galima ramiai atversti naują lietuvišką romaną ir ištirpti originaliose autoriaus idėjose. Tačiau estetinį džiaugsmą pertraukė rišlūs ir garsūs lankytojų riksmai.
- Čia bus svetainė! – rėkė dama.
- Ne, čia bus mano darbo kabinetas! – nepasidavė džentelmenas.
- Rinkis: arba – arba. Arba aš, arba kabinetas!
- Tu mano kabinete, - staiga ėmė ieškoti kompromiso kavalierius.
- Nebus man vietos tavo kabinete, - pyko dama. – Kai aš išvažiuosiu į simpoziumą, tu atsitempsi Onutę. Ir nebandyk šitai neigti!
- Simpoziumas lotyniškai reiškia išgertuves, - bandė demonstruoti savo erudiciją vyriškis.
- Taip! Kol tu smaginsies su Onute, aš irgi nenuobodžiausiu, – dama staiga pravirko.
- Onutė seniai pamiršta, ko tu verki, brangioji? – lemeno kavalierius.
Herkus išgirdo duslų smūgį, paskui krentant kūną. Pažvelgęs pro langą pamatė sunkiai nuo smėlio kaugės kylantį vyriškį. Išspręstas ginčas nurimo.
- Pagaliau užbaigė apartamentų apžiūrą, - nudžiugo Herkus. – Laikas vaikučiams namo!
Nė neatsisveikinę aukšti svečiai įgriuvo į automobilį ir skubiai dingo iš konfliktiškos statybų teritorijos. Visa laimė, kad pamatai liko vietoje – santūrūs, betoniškai susikaupę būsimo namo statybai ir interjerui.
Dabar su begaliniu estetiniu pasimėgavimu Herkus perskaitė trečiąjį romano skyrių. Herojus, atsikratęs pragaištingų polinkių, pabėgo nuo despotės motinos ir gyvena atskirai. Naujame bute jis kovoja su žiauriomis žiurkėmis. Gariūnuose nusipirkęs kalašnikovo automatą drąsus gyventojas kloja graužikus šimtais. Žiurkės puola dieną naktį, jos pragraužė duris, sunaikino visus baldus, užtrumpino elektrą, neleidžia nė valandėlei nusnūsti. Tačiau herojus lyg mėsininkas dirba išsijuosęs. Galingi žiurkių legionai (tiksliau, lavonai) netelpa į eurokonteinerius, herojus jas grūda į paprastus maišus. Jam talkina jauna daili mergina, dirbanti zoologijos sode. Naktį jie slapčiomis tempia skerdienos maišus su nukautais graužikais ir šeria alkstančius leopardus ir krokodilus. Kruvinų kautynių fone gimsta tauri meilė.
- Neblogai, tikrai neblogai! – tarė sau Herkus. – O kas toliau...
Tamsa apgaubė visą statybų teritoriją, tik Herkaus namelis švytėjo beletristine šviesa.

 

Įžymus

„Noriu būtį įžymus“, – pagalvojo vaikinas krentant žvaigždei.
Ir visagalis likimas nedelsdamas pasiūlė veiklos planą. Tik grįžus į sostinę jį pervažiavo seimūno mašina. Jau kitos dienos dienraščiuose blizgėjo nelaimėlio fotografija, iš arti stambiu planu buvo fotografuojamos pervažiuotos, bet nesulaužytos kojos, nubrozdinta kakta, simetriškos mėlynės. Tačiau žiniasklaidos šlovė – trumpa. Po kelių dienų jį pamiršo. Hmmm, susimąstė likimas. Ką čia dar iškrėtus.
Po kelių savaičių banditai apiplėšė banką, kuriame – likimo išdaigos! – tą akimirką stovėjo vaikinas. Jis reikšmingai žvilgčiojo į užpuolėjo vadeivą, nedviprasmiškai merkė akį, tarsi sakydamas, kad imkite mane įkaitu, imkite,  nesigailėsite. Vadas, laikydamas į pistoletą panašų daiktą rankoje, pamatęs besimaivantį vaikiną, neišlaikė, prišoko ir trenkė rankena per galvą. Žiniasklaida vėl pasičiupo sensacingą naujieną, ir vėl aprištas ir sutinęs vaikino veidas papuošė „intelektualiosios“ spaudos pirmuosius puslapius. Žurnalistai netgi bandė pravesti paraleles tarp šių dviejų – „niekaip nesusijusių įvykių!“, kaip tvirtino seimo atstovas spaudai – incidentų. Paralelės gražios ir įspūdingos, bet susieti jų niekaip nepavyko.
Begulėdamas ligoninėje ir ilsėdamasis po smegenų sutrenkimo vaikinas ėmė rašyti poeziją, kurią žurnalistai paviešino, o pigios šlovės trokštančios popgrupės tučtuojau įtraukė į savo dainų repertuarą. „Dukart šį mėnesį užpulto, mušto, bet nepalaužto vaikino dainų tekstas, muzika...“ – rėkė popfestivalio prodiuseris. Publika liko patenkinta. Daina „Trenkta galva“, kurioje visai banaliai buvo dainuojama ir apie galvą, ir apie smūgį, iškart pateko į top dešimtuką.
Po popartisto karjeros vaikinas tapo romano prototipu. Vargšą nelaimėlį kietas postmodernistinis rašytojas savo romane pavertė supermenu, irgi trenktu. Naująjį supermeną romanuose nuolat gelbsti, bet nesėkmingai, jis veliasi į kautynes – irgi nuostolingai, susižavi gražia mergina – ir vėl būna išjuoktas. Bet romanas pateko į perkamiausių knygų dešimtuką, ir vaikinas vėl buvo linksniuojamas visoje šalyje. Jo širdis džiugiai plakė: na ir kas, kad nevykėlis, bet garsus.
Netrukus jis savo parodiją atpažino kažkokiame seriale, gavo pakvietimą į parodą, kur visos sienos buvo nukabintos jo portretais, buvo kviečiamas į tiesioginio eterio humoristines ir tragiškas laidas.
Viskas sukosi pasiutiškai dideliu greičiu iki širdies priepuolio, paskui antro. Amžiną atilsį.
Vaikinui pasimirus visi susimąstė – o koks jo vardas? Niekas neprisiminė jo vardo nei pavardės, stebuklingai dingo visos medicininės kortelės, dokumentai, archyvai. Ant paminklinio akmens iškalė vieną vienintelį žodį: Prototipas. Ir mirties datą, nes gimimo liko paslaptyje.
Nuostabiausia tai, kad po savaitės dingo antkapis, o policija nerado nė karsto. Žurnalistai tylėjo, apie šį įvykį spaudoje nebuvo jokių komentarų. Nieko.

 

Mandagumas

Tėtis ir mama su jauna dailia devynerių metų mergaite išėjo pasivaikščioti. Jie aplankė kaimynus, pasiteiravo apie jų sveikatą, mergaitė paglostė kačiuką, tėtis su draugu surūkė po cigarą, mama su drauge pavartė storą madų žurnalą. Tada jie išėjo į miškelį, pakvėpavo šviežiu oru. Netoli miško pamatė naują parduotuvę, nusprendė į ją užeiti.
- Laba diena, - tarė mergaitė, įžengusi pro duris.
Pardavėja nustebusi pažvelgė į mergaitę ir tylėdama toliau dailinosi nagus.
- Laba diena, - tarė mama.
Pardavėja susiraukė, bet tylėjo toliau.
- Laba diena, - tarė tėtis, priėjęs prie kasos.
Pardavėja išsilygino suknelę ir pasitempė. Ji susikaupusi pažvelgė pro langą, už kurio du šunys kovojo dėl milžiniško kaulo.
- Laba diena, - ištarė mergaitę ir padėjo ant prekystalio pakelį sausainių.
- Laba diena, - atsakė pardavėja ir neskaičiuodama sužėrė monetas į stalčių.

 

Arkliai

Dvikinkė sunkiai kilo į kalvą. Du arkliai – bėris ir palšis – įsitempę traukė krovinį. Nuo jų sruvo prakaitas, aplink jų šlapius kūnus dūzgė musių ir gilių spiečiai. Pagaliau pasirodė kalvos viršūnė. Palšis garsiai nusižvengė – laikas poilsiui. Bėris pakėlė koją ir pamėgino pasikasyti papilvę.
- Kaip manai, kas ten, mūsų krovinyje? Aš manau, kad ten... Oi! Pakasyk papilvę, pasiutę vabalai neatstoja! – nebaigęs sužvengė bėris.
Palšis nieko neatsakė, prasižergė, garsiai ir gausiai nusišlapino.
- Nustok spėlioti. Į kurią pusė dabar trauksime? – ištarė palšis.
- Kaip? Tu nežinai? – apstulbo bėris. – Tiesiai. Visą laiką tiesiai.
- Paskabykime žolės, rodos, ji čia, ant kalvos, nebloga, - pasiūlė palšis ir ėmė rupšnoti jaunutę žalią žolė.
Pasistiprinę arkliai prigulė. Bėris apsivertė ant nugaros ir žvalgėsi po padangę.
- Žinai, aš manau, kad ten, mūsų krovinyje...
- Užsičiaupk, - piktai nukirto palšis. – Ilsėkis.
- Na, vis tik dangus yra ne mums... Štai, paukščiai laksto ir džiaugiasi laisve. Aš irgi laisvas, aš irgi galiu skristi. Va, ištiesiu sparnus... – bėris prasižergė ir nusižvengė.
Palšis nieko neatsakė. Jis kietai miegojo.
Rytas buvo vaiskus. Arkliai atsistojo, rąžėsi, purtė karčius, kanopomis trankė žemę, žvengė. Jie buvo pasirengę traukti toliau. Taip jie traukė jau daugelį metų, diena po dienos, nežiūrint, geras ar blogas oras, dargana ar pūga, purvas ir vėjas, loja pikti šunys ar erzina žiaurūs vaikai.
Bėris draugiškai niuktelėjo galvą palšį.
- Nagi, drauguži, nebūk surūgęs. Aš tikrai manau, kad mes turime...
- Nesiutink manęs, - atkirto palšis. – Laikas traukti
Popiet jie pasiekė upę.
- Eikime tiesiai, - tarė bėris.
- Pavojinga. Geriau aplink.
- Aplink niekur nenueisime. Pasižiūrėk, nieko nematyti...
Iš tiesų prieš juos gurgėjo srauni ir plati upė. Nei kairėje, nei dešinėje nesimatė jokio tilto, nė kelio, nė takelio.
- Ar tu esi tikras? – abejojo palšis.
- Patikėk manimi, mums reikia tiesiai. Ir tik tiesiai. Kirskime upę ir trauksime toliau.
Iki pusės jie nusigavo nesunkiai, bet paskui upė staiga pagilėjo. Jie kojomis nebesiekė dugno, o srovė juos pagavo ir pradėjo nešti. Palšis garsiai sužvengė. Bėris išvertė akis, pradėjo gailiai žvengti. Jį apėmė panika, išvertęs akis jis pajuto, kad gali nuskęsti. Bėris pabandė suktis, bet gavo stiprų smūgį į papilvę.
- Trauk stipriau, stipriau. Nepanikuok. Plaukiam į krantą, greičiau, - ragino palšis bėrį.
Sutartinai, darniai judindami kojas jie išplaukė į kitą krantą.
Bėris sunkiai nukrito ir padėjęs ant žemės snukį sunkiai kvėpavo.
- Aš tikrai manau... aš žinau, aš esu tikras... ten auksas – pagaliau ištarė jis. – Juk nebūtum tu traukęs krovinio, nebūtum gelbėjęs manęs, jei ten nebūtų auksas.
- Paklausyk, ką aš tau pasakysiu, - šalia gulėdamas ir šnopuodamas atsiliepė palšis. – Mes traukiame mėšlą. Ar tu supranti? Ne auksą, ne brangenybes, o tikrą mėšlą, geriausiu atveju - akmenis!
- Mėšlą? Tikrai mėšlą? – pastėro bėris ir nutilo. Paskui vėl tyliai prakalbo: - O tai gerai ar blogai?