Varna

Pusiaunaktis. Žvyrkeliu riedėjo senutė BMW. Ties posūkiu Kostas sulėtino greitį ir neapsiriko – į priekinį automobilio stiklą atsitrenkė paukštis. Kostas sustojo, išlipo. Ant prožektorių apšviesto žvyrkelio gulėjo didžiulis varnas. „Negyvas“, – liūdnai pamanė Kostas, bet sparnuotis, tarsi paneigdamas liūdnas vairuotojo mintis, žvitriai pašoko, suplasnojo galingais juodais sparnais ir pergalingai riktelėjo. Jo akys blizgėjo tarsi laužo žarijos. „Gyvas! – nudžiugo Kostas. – Tai įspėjimas, aš negaliu atsipalaidavęs judėti tolyn, laikas apsižvalgyti.“
Varnas mikliai užšoko ant automobilio stogo ir dar garsiau, dar šaižiau suriko.
– Einu, einu, – atsiliepė Kostas. – Tik paimsiu žibintuvėlį. Labai jau tu energingas, nespėju.
Siauras šviesos spindulėlis nušvietė niūrų gamtos peizažą, iš po sunkių metalinių debesų išlindo pavargusi mėnulio galva. Tapo beveik šviesu. Varnas nuskrido miško link, Kostas nusekė iš paskos. Ten, kur prasidėjo miškas, varnas nusileido ant žemės ir ėmė garsiai kranksėti. Nugalėjęs baimę Kostas pribėgo arčiau. Visai šalia šviežio, ką tik nupjauto pušies kelmo jis išvydo gulinčią merginą.
„Lavonas!“ – pasibaisėjo vairuotojas. Jis pakėlė dailų ir lengvą merginos kūną ir nunešė į automobilį. Patvirtindamas radinio svarbą jam virš galvos ratus suko varnas, kartkartėmis šiurpiai riktelėdamas.
Kai tik Kostas užvedė variklį, mergina pabudo:
– Kostai, aš turiu grįžti...
– Tu mane pažįsti? – pašiurpo vaikinas, pamiršęs netgi tai, jog mergina prieš akimirką nerodė jokių gyvybės ženklų.
– Ne, aš tavęs nepažįstu.
– Tu ką tik ištarei mano vardą!
– Aš nežinau tavo vardo, – tyliai atsakė mergina. – Aš su tavimi netgi nekalbu.
Tik dabar Kostas pastebėjo, kad merginos lūpos nejuda. Stojo nejauki tyla. Kostui suvirpėjo paširdžiai, jis nutraukė tylą:
– Kuo tu vardu?
– Mano vardą tu žinai, – atsiliepė mergina.
Kraujas sustingo Kosto gyslose.
– Agnė! – suriko vaikinas, tik dabar pažinęs savo mirusią žmoną.
– Aš atvykau tavęs pasitikti, dabar mes vėl būsime kartu...
Kostas pasijuto lengvas kaip pūkas, jis atitraukė rankas nuo vairo, automobilis be garso judėjo savaime, dingo baimė, širdį užpildė begalinė nenusakoma palaima. Jis apsidairė ir pamatė, kad yra pakilęs aukštai virš žemės, jo rankos – didžiuliai juodi sparnai. Du juodi varnai sukdami didžiulius ratus ir garsiai krankdami nuskrido link žalio miško, kol visai pranyko.
Ryte kelių policija šalikelėje rado apvirtusį automobilį ir negyvą vyriškio kūną.

 

Žvirblis

Mažas pilkas žvirblis maudėsi dulkėse. Turškėsi, kedeno plunksneles, snapeliu traiškė mažutėles erkes, valėsi purvinus kojų pirštus ir tarpupirščius. Tiesiog džiaugėsi žvirblišku gyvenimu. „Puikus mano gyvenimas, – čirškavo paukštukas. – Ieškotis maisto, slėptis nuo katinų, žaisti su savo atžalomis, skraidyti su kitais žvirbliais, – ko daugiau širdis begali norėti!“
Tačiau vieną dieną, sočiai prikirtęs prie šiukšlių konteinerio išmestos batono riekės, jis pamatė padangėje skriejantį vanagą. Milžiniškas tamsus paukštis ramiai suko ratus jokiam žvirbliui nepasiekiamame aukštyje. Užvertęs galvą žvirblis net prisėdo.
– Ne, mano gyvenimas nė supuvusio grūdo nevertas. Štai kur tikras skrydis! – nusprendė žvirblis. – O aš maniau, kad viską moku ir viską žinau. Koks aš buvau kvailas. Ir aš noriu pakilti į tokias aukštumas.
– Tu, žvirbleli, pulsi... – juokėsi kiti paukščiai, bet žvirblis į tai nekreipė dėmesio.
– Pražudysi save ir vaikus... – verkė žvirblienė.
– Užteks ašarų. Man tiesiog pavydi, – nusprendė žvirblis.
Kaip tarė žvirblis, taip ir padarė. Pasipurtė, pašiaušė pilkas neišvaizdžias plunksneles ir nėrė į aukštumas. Sunku, nepaprastai sunku greitai mosuoti mažyčiais sparneliais. Kiltį į kvapą gniaužiantį aukštį – mažas juokas. Žvirblis iš paskutiniųjų jėgų metras po metro kilo aukštyn. Štai, jau aukščiau už aukščiausią ąžuolą, aukščiau nei aukščiausias namas, bet vanago niekaip negali pasiekti, nors tu ką. Užduso žvirblis, nėrė žemyn ir visą popietę globojamas pačios be jėgų išgulėjo po tankiu krūmu.
Vanagas atidžiai stebėjo žvirblio skrydį. Suko ratus ir mąstė, ko šis niekingas valkata nori.
– Ką jis nori įrodyti, kad gali pakilti į mano aukštį? Cha! Naivuolis. Pražuvėlis, savižudis... – paniekinamai riktelėjo vanagas ir suko ratus toliau. Padangių valdovas buvo negyvai užkapojęs ne vieną varną, gaidį, kartą net kalakutą, ką jau kalbėti apie žvirblius, tačiau tokio įžūlumo per visą savo ilgą gyvenimą dar nebuvo matęs.
Kitą dieną vanagas vėl viešpatavo dangaus žydrynėje ir akylai dairėsi grobio. Pailsėjęs žvirblis sumojavo sparneliais ir vėl šovė į svaigias dangaus aukštumas. Kovodamas dėl kiekvienos pėdos, kiekvieno metro, išnaudodamas oro gūsius paukštukas vis kilo, kilo ir kilo. Štai jis pakilo beveik iki debesų, saulė negailestingai plieskė į paukštuko akis, o jis vis dar kilo aukštyn. Šį kartą žvirblis pasiekė, ko norėjo, priskrido prie vanago, kuris kiek suglumęs, bet išdidus suko ratą po rato.
– Bet šis valkata... šis žvirblis ne iš kelmo spirtas, – nusprendė vanagas, apsimesdamas, kad nemato mažojo palydovo. – Pažiūrėsime, kiek jam užteks jėgų.
Žvirbliui iš laimės apsisuko galva, bet žemėn nenukrito, tik laimingas greitai plasnojo mažyčiais sparneliais ir sekiojo paskui vanagą.
- Na, gerai, - pasisukęs į akiplėšą tarė vanagas. – Paliksiu tave gyvą. Esi mažas, bet drąsus. Tik nebandyk mano kantrybės...
Žvirbliai sklandydamas džiugiai apsidairė – po juo visas pasaulis! Jis garsiai kranktelėjo, dabar jis – varnas...

 

Tuštuma

Išvakarėse skaudžiai susitrenkiau galvą. Tai viskas, ką prisimenu. Kitą dieną pakilau nuo minkštos lovos. Gera. Patalpose šilta. Keista ir labai įkyri moteris pasakė, kad esu namuose, ir dar pridūrė, kaip man ne gėda. Ko gėdytis, nesupratau. Nesvarbu. Svarbūs visai kiti dalykai, kurių nepastebi šita keista moteris. Gal ji buka, o gal tik išsiblaškiusi? Ji pasakė, kad yra mano žmona ir privalo manimi rūpintis. Ačiū, bet aš jau didelis, man nereikia slaugių. Esu sveikas, protingas ir labai nuovokus. Ji mane suprato, paliko ramybėje. Tačiau man ramybės neduoda kitkas – juoda dėžė, pilna žmonių, medžių, žvėrių, automobilių, namų. Ji mane baugina. Bandžiau juos pačiupti, bent paliesti. Nepavyko. Kažkaip jie išsisuka nuo mano pirštų. Vakare sienoje atsirado kiaurymės, jose irgi mirga visokie daiktai. Tik veiksmas ne toks intensyvus. Nepagaulus, neskalsus. Vėlai vakare, o gal jau naktį, kai kiaurymės sienoje tapo juodos, juodoji dėžė stačiai pasiuto. Atsirado daug gražių mergų. Nuogų. Ką jos išdarinėjo – ar taip galima?! Jokios sarmatos! Bet man patiko. Atbėgo įsiutusi moteris, niuktelėjo juodą dėžę, ir mergos pradingo. Man buvo liūdna. Po to pikta. Griebiau moterį už gerklės. Moteris kažką bandė kalbėti, skeryčiotis, bet aš jos nesupratau. Kiek pasispardžiusi ji nutilo, paskui ramiai atsigulė ant grindų. Aš užmigau. Ryte į kambarį atėjo daug vienodai apsirengusių žmonių. Jie surakino man rankas. Nuvedė į kitą butą, kuriame nebuvo juodos dėžės. Ir kiaurymė sienoje tik viena, ir ta su grotomis. Čia jau ilgai sėdžiu, guliu, žiūriu į lubas. Man pasakė, kad sėdėsiu iki mirties. O kas yra mirtis?

 

Teatras kosmosui

Kapitonas Gediminas Erdvinis jautėsi labai vienišas. Erdvėlaivis „Veliuona“ jau trys mėnesiai skriejo link planetos V87, esančios netoli žvaigždės Salė 4. „Veliuona“ per anksti išniro iš hypererdvės, matyt, dėl netobulo koordinačių apskaičiavimo ar pamiršus pridėti visatos nusidėvėjimo koeficientą VNK9. Faktas akivaizdus – erdvėlaivis išniro ne numatytoje vietoje. Gediminas Erdvinis nerizikavo dar kartą nerti į hypererdvę, o pasikliovė įprastais varikliais. Geriau pusmetį ramiai plaukti nei mikrosekundei išnirti Salės 4 viduje.
Tačiau ką veikti tokį ilgą laiką? Pirmomis dienomis kapitonas slampinėjo erdvėlaivio koridoriais, ieškodamas tariamų ir tikrų gedimų, bet ir ištyręs visus užkampius nieko rimto nerado. Laivas buvo valdomas kompiuterio, kuris, deja, neklydo, buvo kruopštus, tikslus ir šaltas. Užmetęs sukryžiuotas kojas ant darbo stalo ir įsmeigęs sunkų žvilgsnį į tylų kompiuterio ekraną kapitonas ilgai tylėjo. Tačiau pamažu veidas giedrinosi, Gediminas prisiminė jaunystės hobi – poeziją. Šią jautrią net absoliučiam kosmoso šalčiui gyslelę užslopino studijos Kosminėje Akademijoje, pirmosios tolimos ekskursijos į Visatos pakraščius.
Dabar seni, į sąmonės šalikelę nugrimzdę instinktai pabudo. Stipri vitalinė kūrybos jėga privertė kapitoną susirasti paprastą popieriaus lapą ir šratinuką. Nepajutęs jokios balto popieriaus baimės kapitonas spontaniškai išsunkė susikaupusį poezijos nektarą. Po keliolikos prirašytų puslapių Gediminas susivokė, kad jo tekstas yra artimesnis dramai nei poezijai. Jis visiškai paniro į kūrinio koncepciją, iš po antikvarinės plunksnos liejosi modernūs dialogai, įvairios pažiūros esminiais egzistavimo klausimais, intriguojantys vaizdai. Tai jau ne poezija, tai išbaigta pjesė. Kapitonas atidžiai perskaitė prirašytus lapus, juos kiek pataisė ir pjesę pavadino „Sustingusia galaktika“. Vos keletą valandų nusnaudęs kapitonas nusprendė savo pjesę pastatyti, pristatyti įgulai. Netrukus įgula sugužėjo į kapitono kabinetą. Po trumpo pranešimo kapitonas pastebėjo įgulos narių blogai slepiamą žiovulį. Pjesė ir jos statymas nebuvo oficialus „Veliuonos“ vado uždavinys, todėl teko nuryti kartėlį ir paleisti įgulą ilsėtis. Astronautai nedrįso atvirai juoktis iš vado, bet tų tyla buvo dar išraiškingesnė. Susidomėjo tik Astra, jautusi kapitonui simpatiją. Tačiau ir ją išgąsdino neapibrėžtas, abstraktus pjesės turinys, labai tolimas nuo įprastų poetinių meilės prisipažinimų.
Perskridęs Visatą skersai ir pusiau išilgai kapitonas nesutriko. Jis kreipėsi į centrinį kompiuterį. Elektroninis protas pritarė planui pastatyti pjesę, likusių kelių mėnesių turėtų pakakti. Žiūrovai ir aktoriai nereikalingi, reikia tik itin subtiliai perduoti pagrindinę pjesės mintį. Šiek tiek improvizacijos ir laimės. Vieno aktoriaus teatras.
Kapitonas susirado tuščią sandėlį, jame įrengė sceną, apšvietimą, pastatė simbolines žiūrovų kėdes, netgi suflerio būdelę ir ėmė repetuoti.
Bėgo neskaičiuojamos, bet prasmingos dienos, savaitės. Erdvėlaivio įgula visiškai nesidomėjo turiningu kapitono laisvalaikiu, bet Gediminas dėl to nė kiek nesisielojo.
- Nenorite teatro – nereikia, - juokavo kapitonas.
Vyko generalinė repeticija. Dramaturginėje versmėje tirpstantis astronautų vadovas iš pradžių neatkreipė dėmesio, kai parterio kėdėse atsirado pirmieji žiūrovai. Po pirmosios dalies teatralas pastebėjo, kad premjerą žiūri ne įgulos nariai, net ne žmonės, o kažkokie vabzdžiai, drugiai, nariuotakojai. Tik ūgiu jie prilygo erdvėlaivio ekipažui. Pasibaigus antram veiksmui, kapitonas išgirdo audringus plojimus ir švilpimus, pašėlusį sparnų plazdėjimą. Autorius išbėgo nusilenkti publikai, pirmoje eilėje sėdinti plaštakė įteikė pluoštą tikrų gėlių, kurios svaigiai kvepėjo ir neskaudžiai žnaibė rankas.
Netikėtai pasirodę kosminio teatro gerbėjai netikėtai ir dingo. Įdomiausia buvo tai, kad jokie erdvėlaivio prietaisai neužfiksavo keistų lankytojų. Kapitonas tylėjo, bijojo įgulai prasitarti, nes po psichotesto jį galėtų nušalinti nuo laivo vado pareigų. Iki planetos V87 liko savaitė kelio.
Štai ir premjeros diena. Salė sausakimša. Gediminas truputį nervinosi, bet prieš spektaklį jį aplankė geroji plaštakė ir prabilo:
- Tau, Gediminai, labai pasisekė. Į premjerą atvyko kritikų klano pirmininkas, jo ekselencija Didysis Mesiras. Šiandien bus nulemtas tavo likimas... Bet paskubėk, tau laikas į sceną.
Išėjęs į sceną Gediminas iš karto pastebėjo milžinišką trigalvę kobrą. „Mesiras!“ – sudrebėjo Gediminas, bet netrukus nurimo ir įsijautė į vaidinimą. Laikas tapo niekam nepavaldus, spektaklio trukmė – nesuvokiama, matematiškai neišreiškiama. Aktorius atsijungė nuo talentą žudančios aplinkos, įsigyveno į personažus, atskleidė neramios žmogiškosios širdies bedugnę.
Pjesė pasibaigė, skardėjo aštrūs, nežemiški plojimai. Prie publikai nusilenkusio Gedimino prišliaužė Mesiras ir skaudžiai įkirto jam į ranką. Gediminas šūktelėjo ir nusvyravo.
- Tai Mesiro recenzija... - paskubėjo paaiškinti plaštakė sąmonę prarandančiam aktoriui.
Atsitokėjo kapitonas didžiulėje baltoje palatoje. Buvo paralyžiuotas, negalėjo pajudėti iš vietos, net kalbėti. Prie jo atskrido pažįstamoji plaštakė.
- Gediminai, nebijok, esi gyvas ir beveik sveikas. Didysis Mesiras nutarė sušvelninti recenziją ir netgi pats aplankyti tave. Lauk jo!
Plaštakė išskrido. Kapitonas gulėjo ir mąstė. Galvoje sukosi klausimų verpetas – kaip baigėsi spektaklis, kas jam atsitiko, o svarbiausia – kur jis, kur jo įgula, kas atsitiko jo bendražygiams?
Į pakampę piktai išpurškęs kažkokį skystį į palatą įšliaužė Mesiras. Trys protingos galvos, šešios skvarbios akys skrodė kiaurai. Pagaliau Mesiras telepatiškai prabilo:
- Gerbiamas Gediminai. Tau pasisekė, kad tavo spektaklį vertinau aš – pažangus, naujovėms artimas kritikas. Jei tave būtų vertinęs retrogradas ar klasikinio teatro kritikas, būtum patyręs fiasko. Be to, įvertinęs tavo spektaklį iš naujo, priėjau dar palankesnės apie tave nuomonės. – Mesiro trečioji galva vėl skaudžiai kirto kapitonui į ranką. – Nesibaimink, tai gydomoji vakcina, tau tuojau atlėgs, galėsi kalbėti ir judėti. Dabar tu esi užribio menininkas, turi marginalo statusą. Sveikinu, kapitone...
- Didžiai gerbiamas Mesire, ačiū už suteiktą garbę. Tačiau kas įvyko mano įgulai, kur „Veliuona“?
- „Veliuona“? Apie tai nenoriu nė kalbėti. Buitinės problemos manęs visiškai nedomina. Tiesa, tavo įgulai suteiktas amžinų žiūrovų statusas, nors nežinau, ar jie to nusipelnė. Patenkintas?
- Nepaprastai... – atsakė sutrikęs ir susimąstęs Gediminas.

 

Biznierius

Petras Lupnius, lietuvių išeivių atžala, turėjo nedidelę maisto prekių parduotuvę Los Andžele, Santa Monikos bulvare, prie Labrėjos alėjos. Ten nuo seno gyveno rusai ir žydai, kuriuos Petras tradiciškai pertraukdavo per dantis, bet mielai kartu varė biznelį. Laikui bėgant Petras diagnozavo, kad Rytų Europos išeiviai – lietuviai, latviai, estai, lenkai, netgi rusai, nepagydomai serga sentimentalios meilės tėvynei liga. Tai jį stimuliavo užmegzti ryšius su Sovietų Sąjungos pasiuntinybės atstovais ir jų dėka papildyti prekių arsenalą. Netrukus Petras Lupnius pardavinėjo lietuvišką duoną ir dešrą, rusiškus lašinius, lenkišką degtinę, latvišką balzamą, estiškus kailinius ir pyragus. Jis lupo penkis kailius nuo minkštų sentimentalistų.
Įėję į jo prekybos centruką nauji klientai apsidžiaugdavo išsvajotomis prekėmis ir klausdavo, kiek šios gėrybės kainuoja. Išgirdę atsakymą jie sušukdavo:
– It cost us too much!
Bet pirkdavo, nes meilė gimtinei didesnė nei žaliems popieriams. Klientų riksmai buvo tokie vienodi, kad jo pagalbininkas litvakas Joškė Formanas prisegė Petrui pravardę „Kostas Tumačas“.
Galbūt Kosto Tumačo biznis ir toliau būtų sėkmingai riedėjęs, jei ne dainuojanti Lietuvos revoliucija. Metus dvejojęs Petras Lupnius vis dėlto nutarė nuvykti į tėvynę. Įsimetęs į lagaminą dovanų, keletą kostiumų ir keliolika kaklaryšių jis atvyko į Vilnių. Apsigyveno „Ambasadoriaus“ viešbutyje Gedimino prospekte.
Vieną vakarą ilgai klaidžiojęs mitinguojančios sostinės gatvėmis ir skverais, jis užėjo į plačiai pagarsėjusią „Trečio brolio“ aludę. Prie jo stalelio prisėdo keletas įkaušusių tėvynainių. Petras Lupnius stengėsi įsidėmėti vardus – Antanas, Juozas, Sigitas, Romas. Liejosi linksmos kalbos ir alus, nuolat skambėjo garsūs raginimai pakelti bokalus už Lietuvą, už laisvę, už nepriklausomybę. Staiga vienas pašnekovas paklausė, kuo garbus amerikietis užsiima.
– Aš biznierius. Prekiauju lietuviškais gaminiais Los Andžele, Holivude.
– O kuo ponas vardu?
– Aš Petras Lupnius. Tarp draugų mane vadina Kostu Tumaču.
– Kokia įdomi pravardė! – susidomėjo pašnekovai.
– Vyrai, eime nusilengvinti! – staiga pašoko ant kojų linksmiausias kompanijos dalyvis Romas. – Mes tuoj grįšime, – tarė Petrui.
Kiek palaukęs Petras gamtos reikalais nusileido laiptais. Tik įžengęs į tualetą jis gavo pirmą smūgį į pilvą. Paskui pajuto spyrį į sėdmenis, tada stiprų kirtį į žandikaulį. Parkritusį amerikietį spardė skaudžiai, visiškai necivilizuotai.
– Prakeiktas kapitalistas, lupnius, šykštuolis! Tai jis spekuliavo mūsų tėvų ir senelių krauju. Išgama, šiknius, parazitas!
Petras Lupnius kraujais spjaudydamas ant tautiečių, gal tolimų giminaičių patiesto asfalto sunkiai svyravo į viešbutį. Išeivis jautėsi nepelnytai įskaudintas, todėl po kelių dienų skubiai iškeliavo į Los Andželą.
Istorinė tėvynė tapo neaktuali.
- Amerikos lietuvių bendruomenė – štai tikra Lietuva! – pagaliau nušvito Petro Lupniaus protas.

 

Svetima planeta

Medžiai kvėpavo vėsa. Šaltis pažvelgė į langus. Sutemo sienos. Į palatą pasalūniškai įslinko tamsa. Vaiduokliškai pamėlo šaltos elektros lemputės. Vasaros miegu snaudė ketiniai radiatoriai. Ilgi vamzdžiai bejėgiškai tiesė siauras nelegiruoto plieno rankas, maldaudami karšto, verdančio vandens. Artėjo rūsti žiema, šaltis ir beprotybė. Šį tamsų vakarą į palatą įžengė studentė:
– Gerbiami kolegos, Lietuva – Stiveno Kingo šalis. Grįžusi į lietaus šalį aš nepagydomai išprotėjau. Jei norite gyventi, reikia skubiai keliauti į Los Andželą, šiltą, saugų angelų miestą. Ten jūs būsite sveiki, laimingi ir turtingi!
– Kas gaus vizas? Kas nupirks bilietus? Kas finansuos kelionę? – pasipylė neramūs klausimai.
– Aš žinau kelią, jus nuvesiu į svajonių miestą!
– Noriu namo! Aš angelas. Mirtis sanitarui! – pasigirdo pritarimo šūksniai.
Šaltis dar arčiau prislinko prie liūdinčio miesto ir sutraiškė visus šiltus, vasariškus jausmus. Tik niūriame sanatoriume degė viltis.
– Santa Monika, Malibu, Ramusis vandenynas, saulėta pakrantė, – agitavo egzaltuota studentė.
– O rykliai? – suabejojo beprotiškai prasigėręs verslininkas.
– Tik dieną, naktį budi šauni gelbėtojų komanda, – nuramino studentė.
– Žinau, – pritarė liesas narkomanas, – mačiau televizoriaus ekrane – ilgakojės gražuolės su didžiulėm krūtimis…
– Gana plepėti, laikas sprukti, kol dar nesutemo, – pritarė lunatikas, – naktį ateis ateiviai ir mus klonuos, po to nupjaus galvas ir vėl prisius, tik kitas…
– Aš bijau pasaulio pabaigos! – suriko buvusi draudimo agentė.
Kažkur aukštai, prie pat lubų optimistiškai griaudėjo radijas:
– Iš užsienio sugrįžę tautiečiai labai greitai išprotėja, už sunkų darbą gavę minimalų atlyginimą. Bet panikai nėra jokio motyvo – iš Europos Sąjungos fondų jau gauta 500 milijonų eurų naujų, modernių beprotnamių statybai. Talpūs sanatoriumai priglaus visus grįžusius namo.
Ekspedicijos dalyviai išėjo iš nesaugomo pastato. Jų niekas nesustabdė. Piligrimai nejuto šalčio juos gaubė languotos paklodės ir šviesi nedekoratyvinė viltis.
– Iš laimės išeisiu iš proto, – džiūgavo buvęs alpinistas.
– Iš svetimos planetos, – patikslino senas lakūnas.
Krėtė šaltis, prie Neries poetiškas vėjas dainavo speigo dainas. Pritardama vėjui studentė ėmė giedoti. Klausytojai sėdėdami ant sunkių pakrantės akmenų greitai užmigo palaimingu repatriaciniu miegu. Amžinai. Ryte policija rado sušalusius sanatoriumo pacientus. Nebuvo tik studentės.

 

Klonas

Žmona dažnai verkė, vaikai buvo paliegę, nelaimingi, blogai mokėsi, nes vyras dažnai gėrė, smurtavo, keikėsi. Namuose tvyrojo slogi skyrybų atmosfera ir neaišku, kuo būtų pasibaigusi ši šeimos drama, jei ne keistas įvykis kelionėje. Po ilgų ašarų žmoną pagaliau įtikino vyrą išvažiuoti į Palangą, šeimai reikia poilsio. Vyras tris dienas negėrė, už vairo, ne juokas, save ramino puikia galimybe su kaupu atsigriebti kurorte, gerti kasdien be saiko, be rūpesčių. Vyras beveik pritarė atostogų projektui, plati tarsi jūra alkoholinė panorama privertė pažaboti siekį dabar šėlti, skriausti, smurtauti.
Už Kauno plentas ištuštėjo, mažiau automobilių, mažiau miestelių. Vairuotojas padidino greitį, jis buvo smarkiai ištroškęs ir vos valdėsi neprapliupęs keiksnoti žmoną, vaikus. Tylėjo, iki skausmo sukąstas liežuvis švelniai kraujavo. Netrukus buitines nuoskaudas, kelionės dulkes, stresą nuplaus „Švyturio” alumi. Galbūt girtas pasakys komplimentą žmonai, galbūt, jei jo nesuerzins, neįskaudins netinkama, neatostogine replika apie alkoholio žalą senstančiam organizmui, nuostolius skylėtam šeimos biudžetui ir pašlijusiai reputacijai.
Visai nelauktai už posūkio išdygo kelių patrulis. Vairuotojas sumažino greitį, bet pareigūnai pareikalavo sustoti. Teko paklusti. „To betrūko, prakeikti farai!” – nusikeikė šeimos galva. Policininkai buvo aukšti, pasitempę, vilkėjo tvarkingas uniformas, šnekėjo taisyklinga lietuvių kalba. Visai kaip Holivudo filme.
– Lipkite iš automobilio, – įsakė policininkas, pamatęs kraujuojantį vairuotojo liežuvį, – reikės atlikti alkoholio testą.
– Aš blaivas! – beveik džiaugėsi vairuotojas.
– Tuoj pamatysim!
Vairuotojas ir du pareigūnai įlipo į juodą policijos mikroautobusą. Prabėgo pusė valandos, žmona ėmė nervintis, vaikai reikalavo ledų. Pagaliau iš autobusiuko išlipo šeimos galva. Skubėdamas prie automobilio šalikelėje nuskynė dailią laukinių gėlių puokštę ir įteikė žmonai. Šeimos galva švytėjo, vaikams mestelėjo dėžutę kramtomos gumos. Tokio vyro žmona seniai nematė, nebent per medaus mėnesį. Tolimesnė kelionė pavirto laimės ekspedicija. Vyras uždainavo, turėjo gerą balsą, bet anksčiau tik girtas dainuodavo nepadorias eiles, o dabar užtraukė žemaitišką dainą. Pralinksmėjo vaikai, žmona nubraukė laimės ašarą. Atostogos užgydė visas šeimos žaizdas. Vyras niekad daugiau negėrė, metė rūkyti. Šeimos galva tapo pavyzdžiu visiems: draugams, priešams, giminėms.

 

Konsultantė

Mėsos skyriuje prie gurmano prislinko nepažįstama, elegantiška moteris.
– Nepatariu pirkti mėsos – kenkia sveikatai!
Gurmanas kaip tikras džentelmenas pakluso ir nusipirko žuvies. Dama palankiai šyptelėjo ir kaip išdygusi paslaptingai dingo iš plataus gurmano akiračio. Bet neilgam. Nuo šiol gurmanas kasdien prekybos centruose, parduotuvėse, net restorane sutikdavo paslaptingąją konsultantę. Iš pirkinių krepšio nepažįstamoji ištraukdavo degtinės puslitrį ir įmesdavo sulčių pakuotę, atimdavo traškučius, limonadą pakeisdavo negazuotu mineraliniu vandeniu, išmesdavo polietileninius alaus butelius, įmesdavo sultingų vaisių. Restorane gurmanas gėrė šiltą pieną, tapo beveik vegetaru. Stebino ne tik draugus, bendradarbius, bet ir save. Žmona sveika gurmano gyvensena buvo sužavėta. Be abejo, gurmanas niekada žmonai nepasakojo apie paslaptingąją konsultantę – nesupras, apkaltins neištikimybe. To betrūko iki pilnos laimės! Gyvenimas tapo sveikas ir neįdomus. Jis pradėjo dažnai nervintis, tapo nekantrus ir piktas. Pagaliau gurmano kantrybė išseko ir jis kreipėsi į šeimos gydytoją:
– Aš nieko neišmanau apie medicinos reformą, apie naujas gydytojų paslaugų rūšis, bet prašyčiau iš mano kulinarinio akiračio pašalinti įkyrią konsultantę, kuri nuodija net tik mano apetitą, bet ir gyvenimą.
Po piktos retorinės įžangos gurmaną nuvežė, matyt, ilgesniam pokalbiui į beprotnamį. Priimamajame jį pasitiko ta pati elegantiška dama.
– Tai jūs kalta dėl visų mano nelaimių! – pasipiktino gurmanas.
– Jei būtum nesispyriojęs ir manęs klausęs, nebūtum čia atsidūręs, – atrėžė konsultantė.
Grieždamas dantimis gurmanas nusliūkino į palatą.

 

Grybai

Rudenėjo. Sostinė pavargo nuo grybų. Beveik visi apsinuodijo, vėmė, gėrė vaistus. Ligoninėse dužo aukštos lašelinės, skilo metaliniai stovai, lūžo adatos. Mirė 66 piliečiai. Negelbėjo jokie įspėjimai ir plonos, bet labai įtikinamos brošiūros, atvirai smerkiančios nuodingus grybus. Vėl tapo populiari vaikiška knygutė „Grybų karas”, naujagimiai buvo krikštijami įvairių grybukų vardais, intelektualai noriai skaitė Džoną Keidžą, o mistikai sugrįžo prie šiek tiek pamirštų Kastanedos knygų. Pop muzikantai dainavo minkštas grybų dainas. Žalieji siūlė be gailesčio naikinti musmires – ir žalias, ir raudonas. „Uždrausti grožėtis taškuotomis kepurėmis. Mados infekcija, klastingas grožis, mirtis!” – rėkė mitinguotojų plakatai.
Žalieji jau savaitę buvo apgulę Seimą. Nors mitingas buvo nesankcionuotas, bet Seimo narys Grybauskas neliko abejingas tautiečių skausmui. Užkopęs ant aukštų M. Mažvydo Nacionalinės bibliotekos laiptų politikas rėžė ugningą kalbą:
– Miške nėra korupcijos ir veikia visi Europos Sąjungos įstatymai! Grybai dar neprivatizuoti. Rytoj Seime bus sukurta Grybų komisija. O dabar rekomenduoju nevalgyti grybų, kol nebus ištirtos mirčių priežastys.
Tą pačią dieną, nulipęs nuo granitinių laiptų, lydimas iki dantų ginkluotos apsaugos Grybauskas tarnybiniu automobiliu nuvažiavo į tamsią girią. Netrukus ekspedicijos dalyviai pasiekė musmirių slėnį, pasislėpė aukštoje žolėje ir ėmė stebėti. Grybauskas apsiginklavo stipriais jūriniais žiūronais. Greitai paaiškės šiurpi tiesa ir piliečiai sužinos viską, niekas nebus nuslėpta, nutylėta. Diena krypo į vakarą, o politiko akys į miegą, bet geležinė valia, tiksliau, nenoras apsikiaulinti rinktinių žaliūkų akyse, neleido lyg Seimo rūmuose kietai miegoti.
Grybausko kantrybė buvo atlyginta su kaupu. Politikas pastebėjo žalią žmogutį. Paslaptingas nykštukas tempė sunkų raudoną maišą. Bailiai apsidairęs žmogeliukas ėmė traukti iš maišo medines dėžutes. Politikas pažvelgė atidžiau ir suprato, kad tai persirengimo kabinos; panašios, tik žymiai didesnės stoviniuoja paplūdimiuose. „Kas ateis persirengti? Ir kodėl?” – smegenis draskė sunkūs klausimai. Politikas pajuto žudantį galvos skausmą, susverdėjo frakcinių debatų iškankinta širdis.
– Trūksta tik mikroinfarkto, – atsargiai pajuokavo politikas ir tris kartus be garso pabeldė koja į minkštą žolę. Musmirės staiga atgijo, draugiškai besišnekučiuodamos jos patraukė link persirengimo kabinų, iš kurių išlysdavo su rudais elegantiškais baravykų kostiumais. „Štai kur šuo pakastas!” – seimūnas buvo sužavėtas savo detektyviniais sugebėjimais. Apsauginiai išsitraukė pistoletus.
– Ne, dar ne metas, reikia palaukti ir neišbaidyti svarbiausio grybo, – sulaikė politikas. Pagaliau musmirės persirengė ir grįžo į savo nemokamas stovėjimo aikšteles. Iš paparčių krūmo išlindęs nykštukas skubiai surinko persirengimo kabinas ir dingo miško tankmėje.
Politikas žaibiškai įvirto į tarnybinį automobilį. Mobiliu telefonu paskelbė visiems Lietuvos dienraščiams, savaitraščiams, žurnalams ir almanachams apie sensacingą spaudos konferenciją. Nepravažiavus nė trijų mylių juos sustabdė kelių patrulis.
– Kaip drįstate? Aš Seimo narys, politikas! – piktinosi Grybauskas.
– Pateikite dokumentus! – griežtai įsakė pareigūnas.
Tik dabar politikas pastebėjo, kad policininkų uniformomis vilkėjo žmogaus dydžio grybai. Vyresnysis, tas, kuris tardė politiką, buvo aukštas pelkinis kazlėkas, šalia stovėjo trys augaloti kelmučiai. Visi buvo ginkluoti automatiniais šautuvais, po aukštomis kepurėmis lyg kankorėžiai kabojo sunokusios kulkos. Apsauginiai skubiai movė į mišką. Pelkinis kazlėkas kirto politikui per galvą metaliniu spyruokliniu bananu. Grybauskas krito ant juodo duobėto asfalto.
Ryte šalikelėje politiką rado negyvą po užgriuvusiu alksniu. Šalia voliojosi pilna grybų pintinė. Vien musmirės.

 

Profesorius

Teofilis N. paniškai bijojo greičio. Ne kartą sapnavo nuo kalno krentantį automobilį, į greitkelio spąstus patekusias ratuotas pabaisas. Realiame gyvenime šią pavakarę Teofilis N., Fizikos instituto vyr. mokslinis bendradarbis, gulėdamas po guminiais automobilio ratais iki kraujo sumuštomis rankomis stengėsi užsukti veržlę. Pavyko tik stiprus smūgis galva į kietą metalo paviršių. Augo plastiškas gumbas. Greitis patiklų adrenalino fanatiką veda šunkeliais arba tiesiu keliu į ligoninės palatą.
Teofilis N. kentėdavo neišpasakytas psichines kančias, kai greitis pasiekdavo 100 km/val. ribą. Apie jos viršijimą Teofilis N. galvodavo daug dažniau nei apie pažangiausius molekulinės biologijos laimėjimus, mokslinių darbų rašymą ar netgi nuogas moteris.
Užpildęs baką kuru Teofilis N. neramiai apsidairė. Jis pastebėjo keletą valkatų, iš gurklio gurgiančius alkoholinius gėrimus. Automobilisto mėgėjo dėmesį patraukę aukšta laiba vyriškio figūra, primenanti gydytoją.
– Profesorius! – negarsiai šūktelėjo Teofilis N. Minėtas asmuo tučtuojau įsakmiai pamojo ranka, ir Teofilis N. nuskubėjo prie jo.
– Atleiskite, profesoriau... – sumurmėjo Teofilis N.
– Nurimk, studente, – atsiliepė „profesorius“. – Tikiu, kad išlaikysi greičio egzaminą.
– Iš kur tai žinote? – suvapėjo Teofilis N.
– Še, įkalk, – profesorius įbruko Teofiliui N. į rankas spirituoto vyno butelį. Jis tylėdamas išlenkė kelis gurkšnius.
– Aš pasirengęs, – pagaliau pasakė Teofilis N.
– Dar ne, dar įkalk.
– Aš jau pasirengęs. Tikrai, – drąsino save Teofilis N.
– Minutėlę, duokš piniginę, dar reikia kuro.
– Aš pats nueisiu.
– Gerai, eikime kartu.
Kelionė niekur, tiesi riba, beprotiškas nesąmoningas greitis, gilios duobės, stiprus skausmas. Galvoje. Ir kišenėse.
Teofilis N. pabudo pakelės griovyje. Jis prisiminė, kaip prie kioskelio išsitraukė piniginę, nupirko du vyno butelius, atkimšo vieną, greitai su profesoriumi išgėrė, atkimšo antrą... Toliau nieko neprisiminė. Piniginės kišenėje nebuvo. Nebuvo ir automobilio raktų. Dingo ir senyvas automobilis. Galvą puošė naujas gumbas ir sukruvinta nosis. Teofilis N. nusvirduliavo plentu. Pagirios ir pamuštas kūnas trukdė mąstyti. Staiga jis pamatė savo automobilį. Teofilis N. pripuolė prie jo, atidarė dureles ir negalėjo patikėti savo akimis – ant sėdynės gulėjo raktai, piniginė, kažkoks vokas ir netgi jo kaklaryšis. Virpančiomis rankomis jis atplėšė piniginė. Kur du šimtai litų? Nėra. Bet yra šimtas. Vadinasi, vienas šimtas pragerta. Tik dabar jis atkreipė dėmesį į baltą voką. Jame gulėjo dailus lapelis, kuriame ne dailyraščiu buvo parašyta: „Gerb. Teofili N. Sveikinu sėkmingai išlaikius greičio egzaminą. Linkiu sėkmės – Profesorius. P.s. jei sumanysi pasiekti 200 km/val. greičio ribą, žinai, kur mane surasti.“

 

Baltuma

Pakilau ne nuo suolo, sėdėjau ant parketo, pažvelgiau žemyn, ryškiai švietė saulė į užmerktas akis, sutikau draugą, padaviau ranką, ranka liko pas jį, pasukau į kairę, pamečiau regą, radau nosinę, iššnypščiau nuodų likučius, numečiau apsiaustą, dovanotą man mirus, pasiruošiau šuoliui, šokau, bėgau, sustingau, kritau, skridau, atsitrenkiau, garlaivis suūkė, pakėlė bures, rėkė vairininkas, siūbavo nepažįstamas žvaigždynas, nukrito koja, girgždėjo žvyras sąnariuose, dabar buvo gera, taip gera dar niekada nebuvo, kas yra laimė, susimąsčiau, atsakymas atėjo pro užterštas, išbrinkusias poras, juo likau patenkintas, toks esu ir dabar, toks buvau ir visada būsiu, net kai manęs nebus, nors manęs niekada ir nebuvo...

 

Elgeta

Anuprui vakar nesisekė. Jis surinko vos trisdešimt devynis centus ir negavo nemokamai pasrėbti buzos prieglaudos namuose. Šv. Stepono prieglaudos namuose jis nebuvo laukiamas – prieš kelis mėnesius susivaidijęs perdūrė čigonui Motiejui šoną, o atvykus policijai, dar įskundė Agotą, namų šeimininkę, dėl neteisingos maisto apskaitos. Anupras šyptelėjo - čigonas gavo, ko buvo nusipelnęs, ir policijoje jį išteisino, bet Agota jam niekada neatleido, jos žodžiais tariant, šmeižto. Nakvynė ten būdavo gera, gulint ant kietų medinių gultų būdavo net kuo užsikloti.
Nesisekė Anuprui jau seniai. Ko vertas toks gyvenimas? – dažnai užduodavo sau klausimą elgeta. Bet įprotis gyventi vertė ieškoti maisto, nakvynės, pratempti dar vieną dieną, savaitę.
Permiegojęs griaunamo namo rūsyje ties Aušros vartais, pasikasęs pakaklę, ištraukęs kelias besispardančias blusas ir jas tiesiog prarijęs Anupras pagaliau atsistojo. Virpėjo kojos, spazmiškai trūkčiojo skrandis. Čigonė Morta dar prieš keletą metų buvo išbūrusi jam mirtį nuo vėžio, bet Anupras čigonais niekada netikėjo. Naktį blogai nusnūdęs ankstyvą rytą vėl išėjo elgetauti. Geri laikai – niekas valkatų ir benamių nebaudžia. Ir mėto kvaili žmonės viską – tuščius alaus butelius, stiklainius, padėvėtus drabužius, metalą, bet sunku konkuruoti su kitomis vargetomis. Ypač vieni kitus remia slavai, jie visada keliauja po šiukšlynus grupėmis. Argi prieš juos pasispardysi? Greičiau būsi apspardytas. Nusliūkino Anupras prie Aušros vartų, savo įprastos vietos. Pasitiesė „Lietuvos rytą“, parklupo ant kelių ir pamaldžiai sudėjo rankas. Poteriauti buvo gerai išmokęs, „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ bėrė nesustodamas. Maldą kartodavo garsiau, kai koks ponas ar ponia praeidavo pro šalį.
- Pažiūrėkit, tikras lietuvis, - nusijuokė lenkas turistas. – Še, vargeta!
Pagaliau per visą valandą pirmieji dešimt centų. Gryni niekai, bet geriau nei nieko. Pakilo saulė, virš galvos sklandė balandžiai. Anupras pakėlė galvą ir pamatė keistai švytintį bažnyčios langą. Tebeklūpodamas elgeta stengėsi geriau įsižiūrėti. Pagaliau jis nustebęs pakėlė antakius – galėjo visais šventaisiais prisiekti, kad lange mato šv. Kazimierą, vargetų ir bedalių globėją. Ir tikrai, šv. Kazimieras tarsi lengvas debesėlis nusileido prie Anupro. Benamis baimingai apsidairė.
- Ko baidaisi, Anuprai? – beveik linksmai paklausė šv. Kazimieras.
- Ar aš tikrai matau tave?
- O kaipgi!
- O kodėl tavęs nemato kiti?
- Kitiems aš dar nereikalingas. Šiandien tavo diena.
- Mano? Ką tai reiškia?
- Kelkis, eime, parodysiu.
- Kur mes eisime? – išsigando Anupras.
- Eime, nesibaimink. Čia tau ne vieta.
- Kaip tai ne? – pyktelėjo Anupras. – Aš ją sąžiningai išsipirkau.
- Tau jos nebeprireiks.
- Kad tu nusikalbi...
- Cha cha cha! – linksmai nusijuokė šventasis.
Anupras susigūžė, į kalbantį su savimi vargetą smalsiai dėbčiojo pro šalį einantys žmonės.
- Anuprai, ar į mane kreipiesi? – paklausė kitame kelio krašte žvakėmis ir šventųjų paveiksliukais prekiaujanti Jadvyga.
- Nutilk, moterie! – sušvokštė Anupras ir vėl kreipėsi į šv. Kazimierą. – Gerai, rodyk kelią.
- Eik tiesiai.
Anupras priėjo didelę sankryžą, kurioje be perstojo zujo automobiliai.
- Na ir kas toliau?
- Eik tiesiai, - drąsino šv. Kazimieras.
- Kur? Per gatvę?
- Žinoma. Drąsiai kirs kelią.
- Bet...
- Jokių bet, aš tavimi pasirūpinsiu.
- Gerai, einu... – tarė elgeta ir iš karto pajuto stiprų smūgį į nugarą, išgirdo žviegiančius stabdžius. Velniškai suskaudo nugarą. Parmuštas po ratais Anupras garsiai atsiduso.
- Nedūsauk, viskas gerai.
- Kas... gerai... – jau be garso paklausė vargeta.
- Viskas gerai. Tau nebeteks daugiau vargti.
Anupro akys virptelėjo ir užsimerkė. Amžinai.

 

 

Laiptinė

Klerkas skubiai pusryčiavo, kraupiai bijojo pavėluoti į rytinį posėdį. Bosas nedovanos, tada… Geriau negalvoti, reikia saugotis blogų minčių. Bet kaip?

– Parvežk vaikus iš darželio, nupirk „Akropolyje” maisto, užmokėk už butą, – įsakinėjo žmona.

– Gerai brangioji, aš labai skubu!

– Skubėk lėtai, – mokė antroji, geroji pusė.

Įtampa buvo nepakeliama. Iki posėdžio liko 23 minutės, ar spės, gatvėse kamščiai. Klerkas skrido pro duris. Laiptinė, penktas aukštas, o lifto nėra ir nebus. Žemas namas, aukšta tarnyba, šiurkštus laiptų sabotažas. Staiga aptemo akys. Klerkas sustingo ir griebė už širdies. Iškrito portfelis. Nejaugi infarktas? Nejaukiai griuvo ant laiptų ir riedėjo žemyn. Atsigavo ketvirtame aukšte. Kažkoks skustagalvis atėmė piniginę ir portfelį, spyrė į nugarą. Klerkas nuriedėjo į trečią aukštą. Pabudo, kai kažkoks iškrypėlis bandė jam numauti kelnes. Sukaupė paskutines jėgas ir nusvirduliavo į antrą aukštą. Du juodais kostiumais vilkintys sektantai jam į rankas įbruko storą knygą. Klerkas beveik atsigavo. Velniop portfelį, svarbu nepavėluoti į posėdį. Užtikrintai įvirto į pirmą aukštą. Pagaliau kiemas, erdvus, apdergtas šunų, bet laisvas. Pirmyn prie „merso”. Bet kelią užtvėrė ilgas griovys. Klerkas susvyravo ir krito į griovį. Sustojo lojali valdininko širdis. Traktorius sulygino griovį. Savivartis išpylė asfaltą. Sunkus volas išlygino aikštelę. Kiemo vaikai žalioje vejoje pasodino gėlę. Našlaitę. Dilgėlė išaugo pati.

 

Lojalusis

- Atrodo, viskas gerai, - apsižvalgęs po savo darbo kabinetą tarė Polas.

Jis dar kartą perskaitė savo ataskaitą apie prabėgusio mėnesio prekių apyvartą ir pinigų srautus. Taip, dokumentas parengtas nepriekaištingai – prasėdėta marios laiko prie kompiuterio ir interneto analizuojant ne tik savo darbovietės ir konkurencinių firmų veiklą Los Andžele, bet ir apskritai visoje milžiniškoje šalyje. Duomenys įspūdingi – jie ne pirmi, bet jokiu būdu ne paskutiniai. Nuo palangės nubrauktos dulkės, fikusas ir dekoratyviniai medeliai palaistyti, visos darbinės knygos lentynoje, šratinukas, liniuotė, kalkuliatorius, sąvaržėlių dėžutė, klijai, izoliacinė juosta, popierius vietoje, telefono aparatas pataisytas ir pajungtas, kėdė prie stalo pristumta, ant žemės nė trupinėlio... Stop! O kas gi čia? Tarakonas! Iš kur?! Polas pasibjaurėjęs puspadžiu užmynė energingai judantį vabalą ir patrynė koja. Tada pasilenkė ir popieriumi atsargiai surinko beformę masę nuo raudono kilimo. Žinoma, jam visai nepriklauso rinkti šiukšles – kiekvieną dieną po darbo ateina valytojos ir sutvarko visus kabinetus, bet Polas jautė slaptą malonumą būti ekstra tvarkingu. Jo kabinetas švaresnis nei artimiausios konkurentės – Dianos, ką ten kalbėti apie Saimoną, kuris tik žodžiais yra tvarkingas, ar net apie šefą – Marką. Polas sėdmenimis juto, kaip visi daiktai kabinete garsiai skandavo: „Polas - tikra tvarka, Polas – tikra tvarka...“

Laikas namo. Nors Polas nuo darbovietės gyveno netoli – vos 23 mylios, bet kai kada patekdavo į tokį automobilių spūstį, kad namo grįždavo tik po keleto valandų. Taip, jei neminėsime praeitų metų rekordo – septynios valandos prastovėtos 405 greitkelio prieangoje. Ir nors tu ką – negalėjai apsisukti ar kur nors išsukti. Todėl pasikrapštydamas po darbo valandėlę kitą jis ne tik susitvarkydavo darbo ir asmeninius reikalus, bet ir išlaukdavo, kol automobilių masė sėkmingai pajudės dauntauno link.

Nesėkmės prasidėjo tik nusileidus į automobilių stovėjimo aikštelę. Apsirinkate – automobilis vietoje, nė nepajudintas. Tiksliau - nepajudinamas. Tačiau prakeiktas fordas neužsivedė. Polas ir taip žiūrėjo į variklį, ir kitaip, bet nebūdamas žinovu, nieko nesuprato. Jis lėtai papurtė galvą - mokėti papildomai už skubų avarinės tarnybos iškvietimą neketino. Ir galinčių patalkinti bendradarbių seniai nebėra. Reikės grįžti autobusu.

Eidamas apytamsėmis gatvėmis jis netikėtai rado kvorterį, paskui dar vieną, o galop rado dvidešimt dolerių banknotą. Jis atsargiai paėmė pinigą ir apsidairė.

– Ei, mulki! – pamatęs šią sceną sušuko benamis juodukas. – Tai mano banknotas!

– Žinoma, prašau, sere! – Polas mandagiai ištiesė pinigą vargetai.

– Idiotas! – sušnypštė valkata ir susigrūdo banknotą į purviną kišenę. – Gal dar turi smulkių?

- Smulkių? – kiek sumišo Polas ir pasikrapštęs kišenėse išėmė saują monetų. – Štai, prašau.

Kertant milžinišką perėją ties Bandi ir Olimpik gatve vidury gatvės užsižiebė raudona šviesa. Visi pėstieji nuskubėjo į kitą gatvės pusę, o Polas sustingo vietoje, nedrąsiai atsigręžė atgal, bet pasirinkimo nebuvo – automobiliai skriejo aplink. Didelis savivartis sukosi, užstodamas vaizdą kitiems vairuotojams, ir iššokęs džipas užlėkė tiesiai ant žioplo pėsčiojo.

– Nieko baisaus, aš pats kaltas! – išsigandęs sustenėjo Polas ir prarado sąmonę.

Ligoninėje be sąmonės pragulėjo tris paras. Atmerkęs akis pamatė iš laimės verkiančią žmoną.

– Kokia dabar diena? – paklausė.

– Ketvirtadienis.

– Kaip? Čia pragulėjau tris paras? Juk seniai turiu būti darbe! – išstenėjo jis.

– Nurimk, brangusis, – atsiliepė žmona ir nusivalė ašarą. – Ponas Markas liepė nesijaudinti ir grįžti, tik kai pasijusi gerai.

– Aš puikiai jaučiuosi, – atkirto jis ir užsimerkė.

Pabudęs kitą rytą Polas pamatė ant lovos raštą, parašytą, matyt, seselės, kuriame jis buvo klausiamas, kur padėta ataskaita. Pasirašyta paties šefo. Dalykas rimtas. Labai susijaudinęs Polas pakilo iš lovos. Sutrenkta smegenine, sugipsuota koja, sulaužytais šonkauliais, smarkiai dunksinčia širdimi tobulas darbo žmogus pakilo atlikti savo paskutinės pareigos.

 

Skaitytojas

Skaitytojas paėmė sunkų, didžiulį, storą dienraštį ir atsargiai padėjo ant stalo. Laikraštis uždengė intelektualų stalo paviršių, medinę minčių plokštumą, atverdamas skaitytojui tendencingą langą į politiką, kultūrą, meną. Jis pagarbiai vertė didžiulius lapus, tikrovės ataskaitą, parašytą tik jam, ir buvo labai atsargus, gink Dieve, suplėšys, išteps, sulankstys garbų žiniasklaidos referatą. Pagaliau užvertė paskutinį puslapį ir sunkiai atsiduso. Skaitydamas rėksmingas, aptakias, gerai ištreniruotas antraštes jis pailsėjo. Atsikvėpė, sukaupė jėgas ir vėl kibo į darbą. Ieškojo reikšmingo, skvarbaus straipsnio, verto politinės kontempliacijos, gilių kultūrinių apmąstymų. Deja, nerado nieko panašaus. Dienraštyje buvo tik pašvinkę politiniai straipsneliai pasūdyti skandaliukais, neaktuali, sintetinė meno kronika, banalūs kriminaliai reportažai, lėkštos, tikrovės neatspindinčios nuotraukos.

Skaitytojas nė kiek nepagyvėjo perskaitęs, kad daug reikia darbuotojų su aukštuoju išsilavinimu, tobulomis anglų kalbos žiniomis, stulbinančia verslo patirtimi, mokėjimu dirbti bet kokiomis klimatinėmis sąlygomis ir ant kvadratinės lėkštutės firmai nešti milžinišką pelną. Ar yra tokių kandidatų? Kažin! Skaitytojas dėbtelėjo į abejotinų pramogų reklamą, stebuklingus vaistus, abejingus nekrologus ir pasijuti visiškai išsekęs, beveik negyvas. Sukaupęs paskutines jėgas skaitytojas sviedė neaktualų, vampyrišką dienraštį į šiukšlių dėžę. Niekam nereikia makulatūros. Tegyvuoja turtinga beturčių šalis.

 

Žvejys

Visą mėnesį nekibo. Sėkmingos žūklės prisiminimai suspaudė vėjo gūsį į lašą lietaus. Miške sparčiai rudenėjo, nors pageltę kalendoriaus lapeliai tikino, kad rugpjūtis nesibaigė ir dar galima sugrįžti į vasarą. Deja, baigėsi atostogos ir sugrįžti teks namo, be žuvies, be įstabių žvejybos akimirkų. Ežero vanduo atšalo ir gaivus ruduo nulaužė medžio šaką, ant kurios žvejys slapčia troško pasikarti.

Jau buvo vėlu, bet žvejys norėjo pagauti paskutinę ežero bangą, kuri visada rieda į tave, į tavo liepsnojančią širdį, į neramius sapnus, siekius, troškimus. Žvejys panoro išsimaudyti, stebėti, kaip į tave rieda lemtinga banga. Jis įbrido į šaltoką vandenį ir skubiai paniro. Ir neapsiriko, artėjo lauktoji banga, balta kaip sniegas, iškili kaip žuvėdra, paslaptinga kaip naktis. Žveją it šapelį sviedė į krantą, subraškėjo pakankamai jaunas skeletas, 41 metai – nedaug ir nemažai.

Tik namie žvejys atsitokėjo nuo sukrėtimo. Įsibėgėjo mintys, lauke tapo pasakiškai tylu ir ežeras susitraukė, sumažėjo iki kambario dydžio, liko tik gilūs žingsniai nuo sienos iki sienos. Bet uždara erdvė neuždaryta tik žvejams. Nuo šiol žvejys pamėgo žvejoti, dažnai net be meškerės, vien tik galingos vaizduotės dėka. Neišlipęs iš namelio, simbolinės valties, laimingas žvejys spėriai traukė didžiules žuvis, kurių net nebuvo regėjęs, ir vėl paleisdavo į ežerą. Jis suprato, kad pavojinga suvalgyti vaizduotės žuvį, geriau jau alkanam laukti žiemos suvargusioje pirkioje.

Vidinė žūklė visada persunkta spiningo ilgesiu, ilgais tinklų viražais, svaigiais virvagaliais. Vidinė žūklė reikalauja atmesti kulinarinius įgeidžių pančius. Tegyvuoja amžina šventė, balta ežero banga.

 

Telefonas

Nežinia už kokius nuopelnus Jonas iš žmonos gavo dovanų mobilų telefoną. Jiedu su Ona buvo bevaikiai, vertėsi gan sunkiai. Todėl tokia dovana labai sušildė Jonui širdį. Jis kitą dieną nupirko žmonai gražią puokštę gėlių, o vakare, kol ji sugrįžo iš darbo, pataisė gardžią vakarienę.

– Koks tu šaunus, Jonai! – pražydo prie stalo Ona. – Kaip seniai mes taip nebuvome susėdę prie šventinio stalo. Ačiū tau, brangusis.

– Tau, ačiū, mano brangioji, – susigraudino Jonas. Jis niekaip negalėjo sau atleisti, kad atsisakė karjeros, pasirinko saugų šeimyninį gyvenimą. Bet ilgainiui priprato prie žmonos, prie ramaus gyvenimo būdo, suprato, kad niekada nesimaudys piniguose. – Tavo dovana nuostabi. Dabar mobiliuoju telefonu galėsiu paskambinti motinai, tėvui, draugams.

Iš tikro mobilus telefonas – didelis dalykas. Tėvams jis paskambino dar tą patį vakarą, gerokai juos išgąsdindamas. Bet draugų Jonas neturėjo, tik keletą pažįstamų. Ir juos apdovanojo vėlyvais skambučiais. Tačiau kitą dieną jis nebeturėjo kam skambinti, todėl nutarė skambinti atsitiktinai. Surinkdavo numerį ir klausdavo, kam paskambino. Jei jo iš karto nepasiųsdavo po šimts velnių ar nenumesdavo ragelio, tai jis klausinėdavo atsitiktinių pašnekovų įvairių dalykų. Kai kada pokalbis būdavo įdomus, bet Jonas nesusiprotėjo užsirašyti arba prisiminti telefono numerio, todėl kitą kartą abonento nebepasiekdavo.

Tačiau vieną pavakarį įvyko keistas įvykis. Jonas surinko telefono numerį ir ragelyje išgirdo balsą, kuris jam kažką priminė.

– Sveikas, Jonai! – atsakė jam vyriškas balsas.

– Labas! – kiek sutrikęs atsakė Jonas. – Kas tu?

– Aš tavo draugas, – pasigirdo ragelyje. – Seniai laukiau tavo skambučio.

– Laukei? – jau sunerimo Jonas. – Kodėl?

– Todėl, kad visiems skambini, o mane pamiršai. Bet aš tavęs nepamiršau.

– Iš kur tu mane pažįsti? – Jono balsas ėmė drebėti.

– Ir tu mane pažįsti. Pasistenk prisiminti, – balsas tapo gūdus ir pavojingas.

Jonas sutriko, susigūžė. Staiga į galvą šovė siaubinga mintis.

– Adomai, tai tu?

– Taip, tai aš, – patvirtino balsas.

– Bet tu miręs! – pastėro Jonas, dabar prisiminęs prieš dešimtmetį palaidotą vienintelį mokyklos laikų draugą.

– Tu irgi... – sušvokštė balsas.

– Ne! – sustaugė Jonas ir išmetė ragelį per langą.

 

Pensininkas

Po lova atversti ryškūs sapnų delnai. Ant tuščios sienos mėnulis rašo pakrantės žodžius. Žaibuoja šokoladiniai langai, alkanas duris graužia varlės, temsta dangus.

Inžinierius pabudo, kai nutilo seklūs žaibų žingsniai, kai apako pilki debesys ir medžių rankos pražydo šalta nuostabos spalva. Be garso, be spalvų skilo vertikali siena, į lubas smigo apvalūs jaunystės troškimai, bėgantis vanduo užrašė baltas eiles. Trošku. Senatvės migla trokšta gaivaus vėjo.

Prabėgo aiškus laikas. Sunku pavyti kvadratinius langus, išseko parketo žingsniai. Saugi elektros lemputė išjungė prabangų sietyną. Ant stalo neuždegta žvakė piešia liepsnos veidą.

oridoriuje dega batai. Kur eiti? Lauke sninga vandeniu, aštriu vasaros žvyru, dulkėmis. Gyvenimas beveik baigėsi.

 

Varlės

Nauja bala atvira aukštam varlių kvarkimui. Specialistas skubėjo prie prūdo uždegti žvakę. Jis pakėlė laisvas, konservatyvių sąskambių nesupančiotas rankas, paglostė palaidus pakalnučių žiedus, žvilgsniu nuspalvino iš dulkių nuaustus debesis, iš molinio ąsočio gurkštelėjo šaltos arbatos.

Netvarka. Nėra vietos prie tvenkinio dulkėtai verslo palėpei. Triumfuoja dumblas, rauda skylėta medinė tvora. Kvadratiniai pikniko vainikai pagerbia kritusius nuo uždelsto veikimo alaus. Ant purvino pakrantės smėlio specialistas supuvusia alksnio šakele suraitė investicinį parašą ir pardavė save karštai naujo būsto liepsnai.

– Aš neskylu į snobiškas abejonių nuošliaužas, esu subrendęs išgirsti varlių giesmę. Vokalinis menas – tai viešas faktas, nepaneigiama kultūros šventė.

Specialistas ketino sukurti mobilią klausytojų grupę, rinkti mokesčius iš dumblo ir karklų. Didesnė dienos pusė klaidinga, nepagrįsta kančia be varlių kvarkimo. Sonoristinis kapinynas nusidriekė visa tvenkinio pakrante, įsirangė į aukštą ąžuolą ir pažadino gausią varnų šeimyną. Specialistas suvokė, kad pažeistos dirvono teisės, kad nenaši diena privalėjo būti atidėta koncertiniam vakarui. Nebuvo nė vieno klubo nario, bet specialistas vis vien prabilo:

– Vėl susirinkome prie gardėsiais lūžtančio stalo prekiauti praeitimi. Atėjome prie tvenkinio basi, bet ant batų leidome želti aukštai žolei. Pagaliau sunaikinome laikrodžius ir galime išgirsti.

Tik tada pasigirdo palaimingas kvarkimas. Specialistas krito, apsivertė ant kito šono, bet šlaitas buvo be turėklų. Niekas nesaugo dantų, todėl jis nusirideno į prūdą. Negilu. Ant languotų marškinių užšoko varlės. Užkvarkė visi. Net jaunos varnos.

 

Girta musė

Ji išsiperėjo skaistų ankstyvą vėlyvo rugpjūčio rytą. Tiesiog išlindo iš ant virtuvės grindų numesto ir pamiršto mėsainio. Gal žlėgtainio. Tik išlindusi musė apsižvalgė, ištiesė liaunus sparnelius, nuskriejo ant stalo ir, pamačiusi gėrybes garsiai, sau tarė:

– Nieko sau! Tai bent...

Pasisotinti jai užteko kelių minučių, per kurias ji savo straubliuką noriai kaišiojo tai į rūgusio pieno balutę, tai tyrinėjo keptos vištos šlaunį, tai laižė didelį cukraus gabalą. Tada pakilo į saugų aukštį ir nuzvimbė kito kambario link. Nors kelias į tolius rodėsi laisvas, musė skaudžiai atsitrenkė į virtuvės durų stiklą. Nukritusi ant žemės ji pagulėjo kelias akimirkas ir vėl pakilo. Šį kartą kliūtį ji nusprendė įveikti jėga. Įsibėgėjo, pakėlė sparnus, saugodama akis nulenkė galvą ir vėl tarkštelėjo į stiklą. Dabar pagulėti jau teko ilgiau, bet – visai nelauktas dalykas – galvos neskaudėjo, priešingai, ji maloniai sukosi, akyse vaizdas skriejo lyg vėjas.

Į virtuvę įėjo mažas berniukas, kuris musei pasirodė didesnis už šimtą tūkstančių musių ir baisesnis už karvę, kurios plakatas kabojo ant virtuvės sienos. Berniukas čiupo šlaunį ir suleido į ją pieninius dantis. Atsigavusi musė vėl šturmavo duris. Berniukas susidomėjęs stebėjo musės skrydį į stiklą ir jos pikiravimą žemyn, ypač jį sudomino kreivas skrydis lubų link. Jis neiškentė, pasišaukė savo vyresnį brolį, kuriam liepė sėdėti tyliai ir stebėti musę.

Dabar musė sulaukė žiūrovų. Ji ilgai trankėsi į durų stiklą, linksmindama vaikus savo kreivais viražais, mirties kilpomis, sudėtingais piruetais. Kuo toliau, tuo sunkiau jai buvo skristi ir netgi pataikyti į stiklą. Dabar ji skrido bet kur, bet kaip, bet kada. Nukritusi ant grindų ji slinko kaip pašautas paukštis.

– Visai pasigėrė, – tarė vyresnysis berniukas ir koja užminė klibikščiuojančią musę.

 

Architektas

Pastatai greitai praranda viltį, ypač nauji. O statomi namai gyvena iliuzijų ir sapnų pasaulyje. Betonas nekantrauja greičiau sustingti, braška metalinė armatūra, rudžių geidžia plokščio intelekto vinys. Tik architektas sklidinas statybų drąsos ir konstrukcinio ryžto.

Sunku užkariauti modernų blizgantį stiklinį objektą, kiekvienas aukštas, kiekvienas lifto kvadratinis metras diktuoja naujas neprojektines sąlygas. Architektas palinkęs prie sudėtingo brėžinio. Jo veidas ramus, nors nepažįstami žmonės stato svetimus namus. Kol jis įsigilinęs į sutartinius ženklus, realus pastatas smenga nežinomybės dugnan. Argi svarbu, kas Babelio bokšte įsikurs, kels gerovę, atvers vartus užsienio kapitalui?

Architektas kuria prekybos centrą – didžiulį, neįveikiamą, pelningą. Bet pastatas, kaip ir kiekvienas gyvas ar negyvas objektas, siekia laisvės, nenori paklusti diktatoriškai rangovų valiai. Pastato tikslai slypi už standartinių schemų, skaičių, taškų. Statinys ėmė maištauti vos išliejus pastato pagrindą. Kai tik sustingo betoninis pamatas, dingo visi prekybos centro požymiai. Architektas pajuto nelaimės dvelksmą, būsimas pastatas panoro virsti gyvenamu namu. Fasadinės durys ketino stebėti žalio miško kontūrus, laiptai bendrauti su dailiai nukirpta veja, įkypas namo stogas panoro stebėti žvaigždes, o langai – klausytis paukščių čiulbesio. Namas kartu su požeminiu garažu ir juodai dažyta metaline tvora buvo pasiryžęs į naujai pasodintus ąžuoliukus įkelti inkilus varnėnams.

Architektui nedelsiant reikia veikti. Mobilus telefonas degino ranką. Bet darbų vykdytojas atmetė visus urbanistinius architekto priekaištus, šiurkštūs darbininkai pasiuntė vykdytoją velniop, o patys nuėjo alaus ir degtinės.

Architektas tiesos ieškojo savivaldybėje, bet gudrus pastatas pabėgo iš pamatų duobės, pakeitė topografinį kodą. Kas liko architektui – tik nuleistomis rankomis musę perkąsti. Manote, tai ryžto stoka? Tik ne žiniasklaidai. Spauda noriai aiškino, kad architektas nesugebėjo teisingai suprojektuoti, atmetė garbingus kvalifikaciją laiduojančius dokumentus, paneigė sostinės architektūrinę erdvę.

Liko dar viena viltis – ekstrasensas. Jis atvyko iš tolimo Dravieniškių kaimo. Virgulininkas pastato nerado, tik pro storus stiklo lęšius įžvelgė architekto moralinį smukimą. Galbūt architektas buvo ekstremalių statybų žinovas, todėl standartinė darbo įranga jam nepakluso? Statybinės medžiagos troško lygiaverčio moralinio dialogo, ilgų konstrukcinių apmąstymų, bent jau kietų gelžbetoninių argumentų. Urbanistinė aplinka jį vertino kaip žemesnį, antraeilį statybų elementą, lygiavertį smėliui ir biriam smulkiam žvyrui.

 

Kita gyvybės forma

Senas melomanas Rupertas žinojo visus savo rajono muzikos mėgėjus, keistus, įdomius, originalius kolekcionierius, muzikus, muzikantus. Nuo mažų dienų jis pats domėjosi muzika, mokėjo skambinti gitara, grojo akordeonu, rinko plokšteles, keisdavosi su draugais ir bendraminčiais, o dažniausia su visai kitaip mąstančiais ir kitokią muziką klausiančiais žmonėmis. Per daugelį metų jis surinko įspūdingą muzikos kolekciją ir manė, jog žino apie muziką ir kolekcionierius viską. Arba beveik viską. Taip niekur neišsikeldamas viename ir tame pačiame rajone Rupertas pragyveno beveik keturiasdešimt metų.

Vieną dieną Rupertui paskambino jo senas bičiulis Dainius ir pasiūlė užsukti pas jo draugą Bartą, gyvenantį visai šalia senojo melomano. Kviečia, tai kodėl nenuėjus. Įsimetęs į krepšelį ketvertą alaus ir greitomis mintimis pervertęs enciklopedines žinias apie muziką, Rupertas įžengė į nepažįstamo žmogaus buveinę. Ar susitikimas buvo įdomus, Rupertas nežinojo, nes nuo pirmų akimirkų jis prilipo prie milžiniškos spintos, kurioje puikavosi šimtai muzikos šedevrų. Jis atidžiai peržvelgė Barto muzikos kolekciją ir pagaliau nusprendė atvirai išsakyti savo mintis:

– Jei šalia manęs daugybę metų nepastebimi gyvena tokie melomanai, tai dabar esu tikras, kad kosmoso platybėse egzistuoja kitos gyvybės formos.

Pasisukęs į kolegas Rupertas pastebėjo, kad Dainiaus nebėra, o Bartas į jį tylomis žvelgė gerokai apgirtęs, bet tikrai pritariamai.

 

Senis

Po nepavykusio POP festivalio provincijoje renginio prezidentas Rimvydas liūdnas sėdėjo kaimo aludėje, gurkšnojo alutį ir stengėsi pamiršti viską – mėlynę paakyje, nutrūkusį kontraktą su TV, užsienio artistais ir nacionalinėmis žvaigždėmis. Dar bokalas, ir jis pamirš viską – kaimo stuobrių išpuolį, sudaužytą aparatūrą, prasčiokų pašaipą ir pramogų centro vadybininkų panieką. Tegul žemina, jis nepražus, bet daugiau niekada, ar girdite, runkeliai, niekada nevažiuos į nykų, mėšlu prasmirdusį kaimą. Niekada.

– Kokie muzikantai iš užsienio buvo atvykę? – pasiteiravo kažkoks senis, kurį tik dabar teikėsi pastebėti renginio prezidentas.

Rimvydas tik atsainiai numojo ranka, ar verta su debilu šnekėti.

– Ar buvo atvažiavę Faust, The Residents, Psychic TV, Coil, Curent 93? – pasiteiravo senyvas nemokša.

Prezidentas paspringo alumi, jo akys iš nuostabos iššoko iš orbitų.

– Tai gal atvyko Magma, Fredas Fritas, Gong? – neatlyžo nerealus senis.

– Ne šitų nebuvo… – suglumo Rimvydas

– Tai kas atvažiavo ir, deja, nesugrojo? – spyrė į kampą tariamas analfabetas.

– Kažkokios grupės, DJ iš Europos, – sumekeno nuskalpuotas renginio bosas.

– Šit kaip! – paniekinančiai nusispjovė senis.

Rimvydas skubiai pašoko nuo medinio suolo. Užteks! Po skaudaus fizinio susidorojimo jis buvo dar ir intelektualiai pritrėkštas.

Mėšliai! – suriko festivalio bosas, įkritęs į negilų griovį. Tik po geros valandos jį surado miegantį dilgėlėse. Žiaurus POP kultūros ariergardas, sumauta kaimo tikrovė.

 

Dailininkas

Jonas į savo senus suplyšusius baltinius išvalė teptukus. Trynė kruopščiai, stabtelėjo, pakėlęs prieš šviesą pažvelgė į didįjį, ypač mielą, švelnaus plauko teptuką, pauostė ir vėl ėmėsi valyti. Tada pastūmė molbertą į šalį ir pakreipęs galvą nužvelgė baigtą paveikslą. Tada pasikasė žilą barzdą, iš kurios išbyrėjo kūrybai nebereikalingos pleiskanos.

- Geras, - po ilgokos pauzės tarė sau. Įsipylė taurę vyno, praskalavo gerklę ir pakartojo. – Geras. Šitas geras.

Ilgų komentarų baigtas darbas nesulaukdavo. Kitas dalykas – prastas. Prie nepavykusio darbo Jonas ilgai stovinėdavo, vartydavo jį rankose, apžiūrėdavo netgi paveikslo nugarą, tarsi ten slypėtų nepataisoma, mirtina klaida. Jei tą pačią akimirką galvos neperskrosdavo išganinga mintis, galinti prikelti nurašytą paveikslą, drobė tučtuojau būdavo panaudojama kitam paveikslui. Jokių nuolaidų neįtikusiam meno kūriniui dailininkas nedarydavo. Tačiau gyvenimas iškrėsdavo keistų kiaulysčių. Kartą nepasisekusį kūrinį dailininkas supjaustė ir išmetė į šiukšlių konteinerį. Tą pačią akimirką drobė buvo pamiršta. Bet apsilankęs pas bičiulį po keleto metų ant sienos jis pamatė išmestą drobę. Pagarbiai įrėmintas sužalotas, bet restauruotas darbas tarsi priekaištavo dailininkui, bet Jono širdis liko tvirta. Draugui nė neužsiminė, kad žino savo darbo tragišką istoriją.

Staiga į dirbtuves įsiveržė Kristupas, Jono draugas, jaunas dailininkas.

- Mano visus darbus iš parodos pavogė! – šūktelėjo svečias.

- Kaip? – nustebo Jonas.

- Nežinau, šiandien paskutinė parodos diena. Įėjau į salę, ruošdamasis nukabinėti paveikslus, o jų nėra!

Pranešęs šią keistą naujieną, Kristupas išbėgo ieškoti dingusių darbų. Jonas susimąstė.

- Kaip keista, kaip keista, - kartojo jis sau panosėje, vaikštinėdamas po dirbtuves.

Prabėgo savaitė, Kristupo darbai neatsirado, tačiau tai sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Visi dienraščiai rašė apie pasibaisėtiną barbarizmą. Aišku, Kristupui tai buvo tik į naudą. Darbai dingo, bet jų vertė išaugo.

Vieną rytą atėjęs į dirbtuves, Jonas rado išlaužtas duris. Širdis apmirė. Jis skubiai įžengė vidun, puolė prie savo paveikslų ir giliai atsiduso. Paveikslai ramiai stovėjo, gulėjo, atsirėmę į sieną meditavo apie amžinąją meno paskirtį. Jų niekas nepalietė, užtat trūko nemažai kitų daiktų. Pirmiausia Jonas pastebėjo, kad trūksta penkių šimtų litų, vakar paliktų ant stalo.

- Kvailys, - tarė sau dailininkas. – Žinoma, kad negalima palikti pinigų ant stalo. O čia gi kas?

Pasirodo, dingo ir nugertas vyno butelis, ir neprapjauta kraujinė dešra. Atidžiau apsižvalgęs dailininkas pasigedo ir keleto naujų teptukų, dažų tūtelių, netgi skiediklio. Užėjęs į vonios kambarėlį, pastebėjo, kad dingo dantų pasta, muilas, netgi tušti alaus buteliai. Tai jį skaudžiai įžeidė.

- Po šimts velnių! Prakeikimas! – šūktelėjo nemėgstantis stiprių žodžių menininkas. – Išnešė visą šlamštą, o į meno kūrinius nė nepažvelgė. Susišlavė pinigus, tai suprantama, na išgėrė vyną, suvalgė dešrą. Bet kam prireikė pigių buities rakandų? Va Kristupui tai pasisekė... Kad jį kur...

 

Amžinai jaunas

- Sudie, mama! – šūktelėjo paauglys Anupras ir įkrito į žvilgančią „Pobedą“, pilną draugų ir draugių.

Kur traukti? Nesvarbu! Pirmyn ir tik pirmyn – pradėti reikia nuo gimtųjų Baltijos krantų, paskui aplankyti broliškąją Latviją, Liepoją ir Rygą, tada užsukti į Tartu, pas draugus studentus, išmaukti su jais taurelę kitą „Vana Tallinn“. Būtina aplankyti Piterį, susitikti su bendraminčiais iš visos Sovietų Sąjungos, laisvalaikiu galima paslampinėti po Ermitažą, Nevos pakrantę. Žinoma, laukia tikra kelionė – į pietus, į Krymą, Odesą, kalnus, Gruziją, Armėniją, Azerbaidžaną, gerti sultingą vietinę arbatą, krimsti šviežiai paskerstų ožių mėsą, paskrudintą ant laužo, valgyti, pjaustyti, mėtyti arbūzus, ragauti degtinę iš butelio su gyvate, glamžyti provincialias kaimietes, kurios nuo tavęs nenuleidžia žvilgsnio. Tu – iš Vakarų. Tai magiškas žodis, stebuklingas, gali padauginti ir smigti, niekada nebūsi paliktas lauke, nesušalsi, ryte pabusi apklotas, jausi šalia savęs šiltą merginos šlaunį, o delne spurdės graži prinokusi krūtis...

- Išvykstu, žmona! – šūktelėjo Anupras ir įšoko į išvykstantį traukinį Maskvon. Kitą rytą blizgančiomis aptemptomis kelnėmis, plačiai atverta baltų marškinių apykale jis įsmuko į prestižinį disko barą Ostankino televizijos centre. „One way ticket“, - dainavo juodukė disko aplikėja Anuprui raitantis monotoniškame disko muzikos ritme. Kokios merginos, kokios nuostabios panos! Kokteiliai, užsieniečiai turistai, verslininkai, studentai, kita marga publika, slaptai ar atvirai prijaučianti komunistiniam režimui. Besitrindamas sužinai, kur galima nusipirkti puikių blizgančių skudurų – ir sau, ir žmonikei, ir, žinoma, pardavimui. Juk Vilniuje visa tai dešimtgubai išeis. Ach, koks nuostabus gyvenimas...

- Velniop jus visus! – stūgtelėjo raudona skiautere, išskustais smilkiniais pasidabinęs Anupras ir parodęs nepadorų gestą paliko raudančią šeimyną. – Mulkiai, kastratai, menkystos.

Pusiau surūkęs drėgną „Primos cigaretę“ užgesino į storą juodą bato kulną ir įsikišo į suplyšusio švarko kišenę.

- Vėluojies, tėvai! – priekaištingai nužvelgė jį Kryžminis ir spjovęs į aukštai kybančią lempą koja paspyrė „Žinijos“ klubo duris. – Einam, spjausim suknistiems inteligentams į veidą.

- Laba diena, garbūs svečiai, - maloniai sučiauškėjo simpatinga akiniuota panelė. – Šiandien pakalbėsime apie maištaujančio jaunimo, vadinamo pankais, problemas. Štai, pas mus apsilankė Vilniaus pankų vadas Kryžminis ir jo draugas Anupras, pravarde Kupra.

- Pati tu kupra, višta, - nukirto Anupras.

– Dėjau skersą, - perėmė pokalbį į savo letenas Kryžminis. – Nebus jokios diskusijos. Jūs visi esate mėšlas, šūdas, visuomenės atmatos. - Susirinkusi publika – garsūs pedagogai, mokslininkai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, psichologai, netgi keli filosofai, pastėro. – Ko žiopsot? Taip, tu, akiniuoti! Prieik arčiau ir išsižiok – tuojau privarysiu tau į gerklę. – Kryžminis demonstratyviai įsikibo į kelnių užtrauktuką. Aišku, toks skandalas negalėjo ilgai tęstis...

- Kur mano karieta? – įsispyręs į šonus riktelėjo Anupras. Dabar jo rankas puošė metalinės apyrankės, vielos, grandinės, ilgus savo plaukus buvo susirišęs piratine skarele. Kojos įmautos į sunkius kareiviškus batus, tvirtas, ko gero, neperšaunamas buivolo odos švarkas, o pats nuo galvos iki kulnų visiškai juodas.

- Vėluoja tavo merga. Pasivysit! – šūktelėjo būrio vadas Gerklė.

- Susitiksime prie Spaudos rūmų! – šūktelėjo Anupras. Štai ir jo mergina, gražuolė, visą juodai išmaliavotą veidą suvarpiusi žiedais, smeigėmis, adatomis. Metalo ant veido ne mažiau kaip puskilogramis. Ech, kokia merga! – Raunam į Spaudos rūmus! – įsakė Anupras užšokęs ant Harlei Deividsono ir lyg tanku lėtai nuburzgė Vilniaus gatvėmis...

Su keliais centais kišenėse ir tuščiu pilnu Anupras įžengė pro klubo duris. Šeštadieniais chroniai, kislotnikai ir kitokie pavargėliai rinkdavosi į pusiau nelegalų pažeminį „Retro“ klubą. Čia laisvai galėjai užtraukti žolės dūmą, užkirsti durnaropių, jei yra poreikis – įkišti nosį į klijų maišą. Kvaišalų pasirinkimas nedidelis, bet ir to gana.

- Ei, tėvai! Kaip gyvas? - šūktelėjo Adomas. Visai vaikas, dukart, jei ne daugiau jaunesnis, bet visko matęs. – Griūk, turiu stiprių klijų.

Anupras sukoncentravo žvilgsnį ties svyruojančiu vaikino veidu.

- Prastai atrodai, - tarė Adomas.

- Viskas gerai, - atkirto Anupras, nė neketindamas pasakoti apie asmenines nelaimes: kad išmestas iš namų, vaikai jo išsižadėjo, kad motina nepriėmė pas save, kad nakvynės namuose ilgiau savaitės nelaiko, o valgyti jau kokias tris paras nieko neturėjo. Na ir spalvingas jo gyvenimas, tik tų spalvų jis pats neįžiūrėjo. – Duok dūmą, klijai paskui.

Metęs beskonę cigaretę Anupras godžiai įtraukė klijų smarvę, dar kartą, apsvaigusia galva sėdėjo sustingęs ir apdujęs. Paskui pajuto, kad jam į burną kažką įdėjo, gal tabletę, o gal ir ne, bet tas daiktas maloniai atšaldė visą kūną. Buvo labai gera, buvo tiesiog pasiutiškai gera. Po valandos draugeliai iškvietė greitąją – Anupro akys buvo sustabarėjusios, susiaurėję vyzdžiai žvelgė tarsi kažkur gilyn, į save, į mikrokosmoso centrą...

 

Laumžirgis

Jį, Povilą, vargšą, paliegusį, astmos nukankintą pilietį, vijosi kraujo ištroškęs maniakas. Žudikas klastingai užbėgo už akių ir kirto tiesų dūrį į širdies sritį. Laimei, maniakas kluptelėjo, ir peilis, skystelėjęs per šonkaulius, nepasiekė širdies. Tik aštrus skausmas ir kiek drebančios galūnės liudijo, kad pavojus realus ir mirtinas. Povilas apsidairė. Pavojingo nusikaltėlio nesimatė. Staiga jis pajuto dūrį į nugarą. Šį kartą žudikas pasiekė tikslą – Povilas pajuto, kad į šonkaulius įsirėmė metalinė rankena. Vadinasi, aštri geležtė jo širdį perskrodė kiaurai...

Pastėręs, išvirtusiomis akimis Povilas atsisėdo lovoje. Apsidairė, apsičiupinėjo krūtinę, nugarą – tai tik sapnas. Jis visai ne paliegėlis, jokios astmos jam negresia. Ir vargšu jis taip pat savęs nelaikė. Susitvarkęs su savo mintimis jis užsidegė šviesą, apsirengė, užsikaitė kavos, suvalgė sumuštinį. Apsirengė, susikrovė į portfelį dokumentus ir susiruošė į darbą. Visą dieną jo neapleido blogos emocijos – tai ėdė rėmuo, tai prisimindavo negerą sapną, tai susikaupti trukdė įkyrūs komerciniai skambučiai. Vakare grįždamas jis užsuko į artimiausią barą išgerti bokalo alaus. Išgėrė vieną, kitą, trečią. Prie jo prisėdo kažkoks drimba, paskui klaikiai išsidažiusi moteris. Apsvaigęs ir nelabai suprasdamas, apie ką pokalbis, Povilas patraukė nusilengvinti. Tik atsisegęs gaiduką pajuto smūgį į galvą. Kūnas sunkiai žlegtelėjo ant purvinų grindų, kraujas lėtai sunkėsi iš perskeltos galvos, akys paskutinį kartą fiksavo gęstančią šviesą...

Pastėręs, išvirtusiomis akimis Povilas atsisėdo lovoje. Apsidairė, apsičiupinėjo galvą – tai tik sapnas. Lengviau atsidusęs nukrito ant nugaros – šiandien šeštadienis, galima sočiai išsimiegoti. Deja, vienuoliktą prikėlė telefonas, skambino jo simpatija Danguolė. Nelabai noriai Povilas sutiko antrą popiet susitikti „Stikliuose“. Iki tol papusryčiavęs ir susitvarkęs namus jis ištaigingai apsitaisė, nupirko puokštę gėlių ir išėjo į pasimatytą. Katedros aikštėje užsimanęs ledų sustojo prie moteriškės, prekiaujančios saldumynais, ir ilgai rinkęsis išsirinko ledų su riešutais. Eidamas per gatvę skanavo nežemiško skonio ledus ir buvo nemaloniai sutrikdytas grėsmingai žviegiančių stabdžių. Kažkoks automobilis neskaudžiai stuktelėjęs parvertė jį ant grindinio. Visa nelaimė, kad tuo metu Povilas rijo skanėstų kąsnį. Riešutai užstrigo gerklėje, ir Povilas pajuto, kad negali nei įkvėpti, nei iškvėpti. Aplink susirinkusi minia žioplinėtojų ir turistų smalsiai stebėjo raustantį vyriškio veidą. Vyriškis neramiai maskatavo kojomis ir ranka spaudė gerklę. Aplink stovintieji garsiai komentavo įvykį, rodydami pirštais į pastėrusį vairuotoją, kuris mėšlungiškai spaudė rankas prie krūtinės ir neigdamas kaltę purtė galvą. Žinoma, smūgis buvo visai nepavojingas, be to, pėstysis žirgliojo per raudoną šviesą. Povilo akys apsitraukė tamsa. Jis pajuto, kad krūtinė staiga labai apsunko. Pasirodo, ant jos nusileido laumžirgis. Gyvūnas smalsiai stebėjo Povilą ir telepatiškai pradėjo su juo bendrauti.

- Ko tu nori? – paklausė Povilas.

- Noriu, kad tu būtum laimingas, - atsakė gražusis sutvėrimas ir suvirpino savo gležnais peršviečiamais sparnais.

- Aš negaliu kvėpuoti, - ištarė vyriškis.

- Tau nebereikės kvėpuoti.

- Ar tai tik sapnas? – sulemeno jis.

- Taip, tai tik sapnas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos, - atsiliepė tolimas laumžirgio aidas.

Netrukus vyriškio kojos nustojo virpėjo. Tik dabar atvykęs greitosios pagalbos medikai rėkaudami nustūmė smalsuolius ir apžiūrėję kūną skubiai įkėlė jį į automobilį. Įjungę sireną medikai nulėkė į artimiausią ligoninę.

Automobiliui pasukus už posūkio, ant žalios pušies šakelės nutūpė gražuolis laumžirgis. Savo nasruose jis laikė nejudančią musę.