Poezija / proza
Naktis yra traukinys
Žuvies tyla
Krapnoja
Paveikslas
Bailys ir kriauklė
Čiurikas
Tu mano priebėga
Aš sapnų nerašau
Kačigarai
Nesižegnojus eit gulti
Sninga
Raižinys
Dūšiai palikime kopėčias
Palatos turi...
Klausykit...
_ _ _
Kaušas
Apie nuojautas
Kreivi brūžiai
Rinkėjas
Nosis
Užjūris
Lėlininkai
NAKTIS YRA TRAUKINYS ji išveža žmones gali būti pats gražiausias pasauly gali būti geras atiduok sidabro laikrodžius atiduodi batisto rankoves vis tiek naktis traukinys ji išveža tavo žmones ŽUVIES TYLA TYLESNĖ Vakaliai supilkit žemes iš didelio puodo pylimą ant jo pastatykite pilį įdėkite langus duris išmūravokit dūmtraukį dūmus aš nutapysiu specializuojuosi dūmuose į upę paleiskit žuvį ar paklausė kas nors kur jai plaukti nepaklausi – neįeisi pro vartus aš raktininkas AŠ TURIU TYLĄ ale žuvies tyla tylesnė KRAPNOJA lašnoja pasakyk kapitone ar tavo laivas tvirtas du irklai ir suolas laivugalyje bačka man ir sūdytai žuviai būgnelis jei reiks bus vandeniui semti kapitone tavo kepurė man įkvepia pasitikėjimo gražiai gyvenau lig šiolei tikiu pakrančių Dievą krapnoja pradėkime melstis PAVEIKSLAS paveikslas turi madą priešintis ar tu būk dailininkas rėmintojas ar pirkėjas kelių raidžių eilėraštis apie perkūniją ir lietsargį aš nieko pasakyti negaliu mergaite liepų akimis aš jus kadais mylėjau BAILYS IR KRIAUKLĖ uždenki ausį krūzeliu ir ausis girdės kaip teliuskuoja ošia jūra užmerk akis ir tu išplauksi kaip paskutinis bailys krante palikęs nėščią moterį uždenk ausį kriaukle nieko pasakyti nenorėjau šįkart paklausyk kriauklės ČIURIKAS Čiurikas – aš nebežaidžiu atleiskite - jūs kiauras maišas pilki nepylęs kimški nekimšęs – vis tiek tuščiai eina garsas eini veini vienkepuri ištrauk šaknį iš nagų aus baus bus medaus aš čiurikas aš išeinu iš žaidimo TU MANO PRIEBĖGA ir stiprybė aš šapas ant Tavojo kelio arba vabalas kaip gerai būti vabalu sliukinu su savo šapu Tu man leidi toliau per šabakštynus brautis galiu būti Mocartu jei liepsi sėstis ir groti grosiu galiu tapyti gražiausius abrozdus galiu – Tu tik liepk AŠ SAPNŲ NERAŠAU: jie patys per tiltą ateina tykiais našlės žingsneliais, jie – jie man patinka. Milašius ir liūdesys. Aš nieko tikrai nenoriu jums pasakyti: aš tik sapnų šveicaras prie durų – ant tilto. Matau kaip jie patys lyg žuvys į tinklą ateina, imu popieriaus lapą ir rašau, drožiu pieštuką, rašau... KAČIGARAI „MES PEČKURIAI mes ne dailidės“ ir suręsti luoto nemokam mes deginam pagalius medžio anglį dailidės iš jų kažką tveria dailidės iš medžio tveria laivus mes medį paverčiam dūmais dūmai perpina dangų eilėraščių lapais su Breigelio paišiniais jūs sakote pečkuriai vėl kačigarija NESIŽEGNOJUS EIT GULTI kaip gyvuliui – nenutapysiu nenutapysiu olandų peizažo su vėjo pilkais malūnais matytais ant pašto ženklo pavandenijusiu antspaudu nei datos nei miesto paštininkė varo dviratį į žvyrkelį pasakyk ar turi motiną ar ką prisiminti nesižiegnojus atgulus kaip tokiam keltis SNINGA ŠIĄNAKT TAIP elegiškai sninga o dangus toks šviesus Antanai tavo eilėraštis liūdnas o aš neįrašytas į knygą atkasiau tą žodį o paskui – elegantiškai – šviečia sniegas kaip vaikiški marškiniai jau nebėra macnybės parašyti eilėraštį parašyti RAIŽINYS LYG RAŠYTUM lyg raižytum vario plokštelę adata o sode ilgesys „gyvenimas – sapnas draugai – tik šešėliai“ tegul linijos pinasi te tyliai gyvena kaip po ledu žuvys kas sakė „viskas turi išnykti“ raižau po ledu plaukia valtis prisėdus pilna žuvų DŪŠIAI PALIKIME KOPĖČIAS Kaip ir gyvenimas – bėgiai suka į paraštes pabėgiais eisiu į Leplaukę traukiniams nereikia šešėlių jiems nereikia medžių pavėnės šakų šmėšeliavimo vėjy palauk ar gali ir man kas pavykti bėgius atmeskim dūšiai palieku kopėčias PALATOS TURI savo štampuotus patalus 3 aukšt. chirurg.sk. paukščiai už lango pina pabėgėliams kopėčias iš eglių skujų iš ligonių nuorūkų medvilnės pina ir pina riša pabėgėlių kopėčių parpinus žvirbliai darbuojasi vasarą zylikės – žiemą KLAUSYKIT vaikiukai klausykite bachūrėliai spausk Ričardai gazo pedalą Dariau užpilk rasalo trisdešimt trys vasaros o ilgesys vis tiek liks vaikiukai darykime parodą žinot vynas drobė aliejus panos viskas kaip turi būti gyvenimas kaip daina daina lig galo *** Kaušas TAT IŠ ILGESIO visa tai iš žvejo išaštrinto ilgesio kai pasemi kaušą iš dugno o ten dvi sidabrinės žuvys plauko ar bus rytojus ? ar bus rytojus geresnis ? ausį atsuk į ilgesio pusę bažnyčios nėra o varpas ir po šiai dienai skamba žemė atsimena aš jau žinau žuveles reikia paleisti o kaušą numesti aš jau žinau kurion pusėn reikia klausytis Apie nuojautas pakalbėkim sakau apie nuojautas vienuolika vienuolių nieko nežino bet jaučia man kliuvo kampinė celė ta kur su dviem langais – ką tu gyvenau kaip bajoras dulsva reprodukcija regis šventasis Lukas skrebina Dievo Motinos atvaizdą į brevijoriaus priešlapį gultas manding eglinis ar seniai lentos čia atgulė atėjo iš miško pirma užsuko į lentpjūvę gulės ant pjūklų ir mirė Kreivi brūžiai Dar kartą noriu papasakot apie telefono stebuklą ir jo teikiamą naudą tegul poetės sukasi po aslą su šluotom ir ilgais sijonais o aš imu tą vadinamą ragelį ir kalbuosi su anuo pasauliu mano balsas lekia laidais per šaltį per pūgą ar jūrą ir girdi mane „Jarmako“ į ragą sušalusi įgula nuostabiausia – ir aš juos girdžiu arba skambinu motinai kaip galima nepaskambinti motinai kaip tas Saulaitis kad sako Dievas rašo tiesų raštą ale kreivais brūkšniais Rinkėjas a gintaras – ne tik graži cigaretės nuorūka įkritus į smėlį – esmi kaip čia švelniau pasakius – prastas rinkėjas tokiam akmenėlius tik rankioti ar stiklelius nugludintus jūros žiūrint pro tokiu pasaulis neaiškus lyg vandeninis žalia miglelė įdėjai į akinių rėmelius ir prašau – tai tau ir tikras daiktas sakyk ką nori – RANKOS viską juk lemia rankos Nosis TAVO NOSIS TAVO ISTORIJA viskas jau parašyta ant veido o skaitys – neskaitys tai jau kitas daiktas makiažas nueina į paraštes įsivaizduok – tu skulptorius kasdien įspaudi molį ant savojo biusto kaltinti nebėr ko jei kūrinys nepavykęs išpuoselėk nosį Užjūris Ten jie vis tiek kitokie žmonės popiežių vadina čempionu o dailininkas jiems artistas sakau ne artistas – dūšią į drobę sukrauna ne – sako – artistas vadinasi apsimetėlis dviveidis iš balagano trupės Vos tau sudužo butelis jie ima telefoną ir skambina įduoda tave cerberiui su metaline žvaigžde ne – jie kitokie išplėštas actekų auksas daro savo – sugrįžta sužiba akyse pereina į dantis per kepenis sėda į plaukus Lėlininkai GĖLININKAI GYVUOJA gerai iki šiol o lėlininkai atvirkščiai – nunyko nebereikalingos kažkaip didelės galvos mirksinčios akys ir tabaluojančios kojos ant ašutinių virvelių nebereikalingos jų didelės galvos kaip sieniniai laikrodžiai ir tintaluojančios kojos nebežinau kaip išvystyt toliau eilėraščio fabulą kanapinės virvelės nudryko