1. Jeigu nežinome, kieno yra meno kūrinys ar darbas – tai galime vertindami patirti tik jo tikrą vizualinį, energetinį ir estetinį poveikį, be jokių kitų komplikacijų. Tačiau vėliau kiltų šiokių tokių rūpesčių. Jeigu mums kūrinys patiktų – nežinodami autoriaus negalėtume pamatyti kitų jo darbų. Pokalbiuose negalėtume paminėt to autoriaus, taip pat nežinotume gal jau buvome matę jo darbų anksčiau. Panašiai, kaip išgirdus naują, negirdėtą ir mums patinkančią dainą, per radiją – nežinant kieno ji negalėtume įsigyti to atlikėjo albumo ar apskritai pasidomėti visa jo kūryba. Galų gale nežinotume, kieno adresu išsakyti komplimentus. O jei apsiriktumėte - neigiamai vertindami garsaus ir įtakingo menininko kūrinį gal net jam ar kam nors iš jo aplinkos žmonių esant šalia, visai gali būti blogai... Čia tas pats, jei mašinų vagis nežinodamas kieno, nuvarytų mafijos boso mašiną (aišku tai galėtų padaryti tik visiškas diletantas ar išsišokėlis, gal koks narkomanas...). Tada jis tūrėtų nedelsiant grąžinti ką pavogė ir dar primokėti ir džiaugtis, kad išnešė sveikus kaulus arba pusiau sveikus kaulus, o gal tik laimingo atsitiktinumo dėka išgyveno. Taigi autoritetų nežinojimas gali brangiai kainuoti. Sakysite, dėl ko tokiame tauriame pokalbyje apie meną užsiminiau apie mašinų vagis ir panaudojau tokį grubų palyginimą? Nustebsite, o gal jau ir senai žinote, kad meno pasaulyje taip pat egzistuoja vagystės. Manykime, kad žmonės, važinėjantys vogtais automobiliais, gyvenantys užgrobtuose namuose ar žemėje, jaučiasi visai puikiai ir dar gali puikuotis nuskriaustųjų akivaizdoje. Tačiau žymiai šiurpesnė yra meno kūrinio vagystė - tai tolygu neteisėtam žmogaus įkalinimui ar vaiko pagrobimui. Kūriniui, tarsi gyvam organizmui, apribojamas gyvenimas, jis nebegali skleisti šviesos tai aplinkai, kuriai buvo skirtas. Žinoma, ne visi pavogti darbai nustoja egzistavę, kaip ir pagrobti vaikai – sąlyginai tampa laimingais, jei nepapuola į vergovę ar nebūna supjaustomi organų transplantacijai... Tai galime tik pamėginti įsivaizduoti, kaip tokiu atveju jaučiasi menininkas, kuris į kūrinį įdeda dalį savęs: lyg iš mūsų atimtų kūdikį ir gal būt mes tik norėtume viltis, kad vaikas papuls į geras rankas... Per vokiečių serialą girdėjau pasakymą apie „Moną Lizą“. Ten buvo pasakyta, kad šio paveikslo niekas nevagia, vien todėl kad jis per daug žinomas. Ir vos tik kam jį parodžius, vagis būtų įskųstas ir sučiuptas. Na jei iš tiesų, tai tikriausiai ne dėl to, o dėl to, kad per daug gerai saugomas. Jeigu aš pasisavinčiau šį paveikslą, tai gal ir turėčiau su kuo pasidžiaugti šiuo paveikslu, bet dar geriau žinau, kad tai jau būtų nebe tas kūrinys – netekęs ankstesnių savo gyvybinių funkcijų jis jau būtų miręs. Bet žiauriausiai menininką gali apvogti kiti menininkai-plagiatoriai... Taigi darbus pasirašyti verta ir kad nekiltų neaiškumų, kas atliko darbą, pirmiau reikėtų ir datą parašyti...
2. Kitas svarbus „jeigu“ yra: ko išvengiame arba netenkame nežinodami, kaip ar kokiomis aplinkybėmis darbas buvo sukurtas... Daug kas su manim galėsite nesutikti. Bet pirmiausiai, manau, tokiu atveju nukenčia meno kūrinys. Puikiai žinau tą tarp menininkų (ypač vyresnės kartos) vyraujančią nuomonę, kad nesvarbu kokiom priemonėm (veiksmu ar vyksmu) darbas yra sukurtas, bet svariausias jiems yra darbas ir jo rezultatas (kaip tikslas, kaip galutinė regimybė), - tarsi išorė ir galutinis prekės įpakavimas atstotų viską... Kalbėdamas apie darbą, kaip meno kūrinį, visai jo nelaikau preke ar daiktu, kuriam reikia kilmės dokumentų ar prekinio ženklo, kurį mes iš karto suvoktume kaip gero brendo siūlomą psichologinę rekomendaciją. Tokias pikantiškas detales, kaip darbo sukūrimo sąlygas ir aplinkybes, žvelgdamas į patį kūrinį,dažnai gali perskaityti tik labai patyręs meninio pasaulio žinovas. Turintis vietovės, socialinės aplinkos, to krašto kalbinių ir istorinių žinių (t.p.intuicijos ir netgi – jeigu norite – telepatinių sugebėjimų). Būtent, dėl šios priežasties – daugumas meno kurinių, yra daug įdomesni kitiems menininkams, nei paprastam meno
mylėtojui. Patikslinsiu, ką turiu omenyje sakydamas: kūrinio ar objekto atsiradimo aplinkybės ir dėl ko tai svarbu. Kaip pavyzdžiu vėl pasinaudosiu panašumais iš vagių pasaulio... Pirmiausia: tik kriminaliniai elementai ir kriminalistai moka įžvelgti pikantiškų ir subtilių detalių sausuose ir trumpuose pranešimuose apie nusikaltimus per radiją. Kitas panašumas, manau, tas, jog dideliems bosams taip pat visai nesvarbu, kas buvo nuskriausta, sudaužyta, sumušta, užmušta, - svarbiausia galutinės įplaukos ir sėkmė materialiam pavidale. Jiems visai nesvarbu, kiek tas eilinis vargo prakaitavo, kol pasiekė tokį rezultatą (šitoje vietoje aš sutinku - „prakaito“ mene neturi matytis).
Kūrinio atsiradimo aplinkybės - tai tarsi jo gimtinė, lyg gyvybės prasidėjimas, kur brangi kiekviena kūdikio vystymosi diena. Tuomet labai daug reikšmės turi visos mintys, jų tyrumas, visa ta energetika. Gal būt visai nebūtina žinoti pirkėjui, kad jo išsirinktą darbą menininkas nutapė girtas ar būdamas apsvaigęs nuo narkotikų...O jeigu jis pats šiek tiek alkoholikas ar narkomanas, - tai sutikite, jam ši smulkmena būtų tikrai įdomi. Darbo susiformavimo sąlygos įdomios dar ir todėl, kad pagal jas gali suprasti sudėtingumo ir meistriškumo lygį, įvertinti išradingumą. Vagių pasaulyje pikantiškomis detalėmis ne tik pagražinamas tuščias ar formalus pokalbis, bet taip perduodama patirtis, stiprinama draugystė. Menininkai, atvirkščiai - dažnai laikosi viduramžiškos rafinuotos taisyklės: apie procesą nieko nepasakoti – technologinė paslaptis (konkurencijos baimė?). Galvodamas ir pasisakydamas apie kūrybinį procesą menininkas daugiau pasakytų ir apie save. Ar ne to menininkas siekia?.. Juk kartais tai daro daug tiesmukiau ir grubiau.
Menotyrininkas, nežinodamas kūrinio atsiradimo aplinkybių, gali nesuprasti konteksto – neišmanyti epochos, netgi susimauti. Geras menotyrininkas aktyviai dalyvaujantis meniniuose procesuose daug ką galėtų atkurti ir iš datos (štai dar viena priežastis kam yra reikalingas kūrinio datavimas.)
Žmogus įsigydamas meno kūrinį, arba turtines teises į jį, ir nežinodamas jo atsiradimo priešistorės tarsi netenka savo dalies - į dvasinio ryšio teises.
Įdomu, tai, kad darbo atsiradimo „legenda“, kartais net labai gali pasitarnauti menininko reklamai bei darbų pardavimui. Teko girdėti istoriją, kad menininkas tapo vien pirštais ir kai jam buvo paskambinta norint užsisakyti dar darbų interjerui, jis atsisakė, nes jo žodžiais tariant, jis turi atsiauginti pirštų odeles...
Ir jeigu vagys būtų tikri šiuolaikiniai menininkai - reklamos ir viešųjų ryšių vergai, tuomet jiems labiau rūpėtų ką apie juos parašys spauda, pasakys per radiją ar televiziją, o ne jų realus grobis. Jiems daug labiau rūpėtų nusikaltimų skaičius su kuo autoritetingesniais asmenimis, kad kuo įspūdingiau atrodytų C.V. (Oi! tikėkimės, kad pažangūs vagys šio mano straipsnio neperskaitys!)
3. Jeigu nežinome medžiagų ar priemonių iš kurių darbas buvo sukurtas. Nuslėpę menininkai medžiagas ir technologiją – lengvai gali sužadinti bent jau kolegų smalsumą, sukelti žiūrovų susižavėjimą naujumu ir mistinį apstulbimą. Taip pat menininkas dirbdamas autorine technika gali labai pagarsėti ir tapti žinomas, jeigu jo pasirinkimas buvo teisingas. Padidinta dėmesio koncentracija ir informacijos perteikimas per medžiagą-daiktą prasidėjo nuo ready-made laikų. Joseph Beuys yra stiprus tokios krypties atstovas (medžiaga pati, jo kūryboje jau yra informacijos laikmena ir skleidėja). Veltinis ir taukai – tai medžiagos išgelbėjusios J. Beuysą nuo žūties karo metu, jos jam asmeniškai sukelia ypatingus jausmus. Taigi svarbu žinoti ne tik iš kokių medžiagų susideda kūrinys, bet ir ką tos medžiagos reiškė pačiam menininkui. Labai puikus tokio pobūdžio yra Kieferio darbai. Savo idėjoms išreikšti jis pasinaudoja labiau universaliom medžiagų prasmėm. Įspūdį sustiprina kontrastai, pavyzdžiui: šalia švino jis naudoja šiaudus...arba švininis lėktuvas gabena aguonos grūdus. Dabartiniai menininkai mažiau atskleidžia asmeninius išgyvenimus tęsdami arba simuliuodami šia krypti naudoja labiau kolektyvines reikšmes ir asociacijas sukeliančias medžiagas, juolab, kad ir jų menas yra orientuojamas sociumo reiškinių fiksacijai...
Kaip pavyzdį puikaus medžiagiškumo skleidžiamos informacijos norėčiau paminėti E.Janso darbą „Puokštė mylimai“. Žiūrovas neturėdamas patirties galėtų matyti tik labai dekoratyvų, saldžios formos širdį. Šiek tiek nemalonių pojūčių galėtų sukelti aštrūs stiklo šukių smaigaliai, nes širdis yra sudaryta iš butelių nuskeltais galais, nudažytų raudonai. Formaliai tai būtų: tik minkšto, švelnaus ir kieto, aštraus kontrastuojantis derinys. Tačiau, žiūrovas turintis sovietinių laikų patirtį, prisimins: kad tais laikais, kai puikiai dirbo milicija, žmonės išgertuvių metu, kaip šaltąjį ginklą naudodavo nuskeltus butelius...ir šis „įrankis“ turėjo romantišką „rožės“ vardą. Užpuolę gatvėje žmogų chuliganai, galėjo „padovanoti“ tokią rožę, suvarydami ją į pilvą, supjaustyti rankas bandydami pataikyti į širdį. Vadinasi, tai jau kolektyvinė patirtis ir toks medžiagiškumo informacijos skleidimas gali būti įskaitomas daugeliui. Jeigu pasidomėtume atidžiau, tai sužinotume, kad ir pats E.Jansas buvo supjaustytas tokios „rožės“, o tai jau individualus ir labai asmeniškas išgyvenimas.
4. Jeigu žinome arba nežinome, koks menininko luomas – aplinka... Tokiu atveju mes žinome arba nežinome: kokie menininko ryšiai ir koks jų įtakingumas, kokia materialinė padėtis...net galima nusakyti kokie politiniai įsitikinimai ar asmeniniai principai. Žodžiu pagal tą posakį: pasakyki, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu – kas tu. Natūralu, kad kūrėjas palaikantis ryšius su partija, kuri valdžioje, turės daugiau užsakymų ir pasisekimo. Ir tas kuris moka prisitaikyti turės taip pat didesnį pasisekimą tarp tų, kurie visą savo gyvenimą buvo konformistai. Jaunam menininkui lengviau, jeigu jo tėvai menininkai; jis greičiau integruosis į parodinę veiklą.
„Sunku menininkus skirstyti į kategorijas – kiekvienas darbas, ar jis būtų kukliai primityvus, ar atskleistų visai beribius horizontus, estetiniu požiūriu gali būti vertingas.“ Vienožinskis 1939m.
- Šiandien tai jau galim nesunkiai daryti... Menininkai jau pasiskirstę į kategorijas, jei ne - juos suskirsto kiti. Vienas gali dešimtmečius laukti ir nesulaukti – galerijos savo kūrybai... Kitas vos užbrėžęs kelis brūkšnius baltam fone tuojau pat gaus parodines erdves. Kas visiškai būtų neįmanoma pirmajam. Kažkas pasakys, kad jis neturi tokios klausos ir pajautimo, kaip anas... Deja, ne – jis neturi tik konformizmo arba pavartojant šiuolaikišką žodį: tinkamo brendo. Deja jau seniai surengtų parodų skaičius jau seniai, tiesiogiai nebepriklauso nuo menininko kūrybinio potencialo – veikiau tai priklauso nuo finansinės padėties, palaikymo komandos, rėmėjų, asmeninių ir viešųjų ryšių.
Vai! Ar aš dejuoju? Manau, kad ne. Tik konstatuoju, bet tai nereiškia, kad sutinku su tokia padėtimi. Dar teisybės ir įdomumo dėlei, paprastiems žmonėms pasakysiu, kad meno pasaulyje – labai svarbu, kas su kuo miega. Panašiai kaip ir politikoj. Nežinau tik kaip yra kunigų ir vienuolių gyvenime, - nes ten sekso nėra.
5. Projekcija ir refleksija, - jeigu nežinome santykio tarp medžiagos ir minties. Jeigu nežinome realaus santykio tarp darbo materialaus, vizualaus tūrio ir autoriaus minčių projektuotų į tą tūrį, - tai gali įvykti visokių nesutapimų... Pavyzdžiui, studento darbe dažnai galime įžiūrėti daugiau gerų dalykų, negu pats studentas ten jų sudėjo arba įžiūri. Tačiau atsitinka ir atvirkščiai: jaunas ir ambicingas studentas, dar neįgudęs tobulai susidoroti su materija, nežinantis visokių technologinių niuansų, gali į medžiagą suprojektuoti tiek gerų idėjų ir energijos, kad materija įveikia tas pastangas ir nėra linkus refleksuoti. Pirmas atvejis yra palankesnis studentui, nes tada jis vis dar gali tikėtis gero balo. O abejais atvejais studentas nebūdamas labai iškalbus yra beginklis. Ir savo likimą atiduoda įžvalgiai vertinimo komisijai į rankas. Meną vertinti nėra lengva. Čia ne prekės pirkimo konkursą surengti, kur laimi mažiausia kainą pasiūlęs arba daugiausiai pažįstamų turintis kandidatas. Kaip jau minėjau: būdami įžvalgūs dėstytojai ir geros nuotaikos gali įžiūrėti ir suteikti objektui daugiau prasmių (na sakykim pati materija turi daugiau estetinio iškalbingumo ir prasmių negu jautrią meninę klausą turintis studentas kol kas sugebėtų paaiškinti.) arba neskirti laiko ir neįsigilinti, nepamatyti kas yra reflektuojama. Abejais atvejais – įžvalgus dėstytojas tuos dalykus paima domėn. Vėliau galimas daiktas visas šias koncepcijas ir tendencijas pamatysime gerb. dėstytojo asmeninėje kūryboje. Ir aš drąsiai teigiu, kad tokiu atveju tarp projekcijos ir reflektuojamų dalykų bus atotrūkis. Žinoma, kad vyresnio amžiaus žmonėms nėra problemų įveikiant materiją – jie puikiai išmano technologijas. Tačiau jiems neretai pradeda trūkti šviežumo ir idėjų. Todėl jie jas kartais „skolinasi“. Galbūt aš idealizuoju-mitologizuoju meninę projekciją, kaip procesą, kaip ritualą... Nors refleksija ir tobula, bet atotrūkis bus!
Bet ką aš čia kalbu, taip daro tik nedaugelis, tik tie kas studentuose mato konkurentus. O idealiu atveju – dėstytojas kolegiškame pokalbyje paaiškina klaidas, pasidalina patirtimi...ir jau vėliau pakviečia sudalyvauti bendroje parodoje su puikiais darbais.
6. Santykiai ir pažintys su menotyrininkais, galerininkais. Labiausiai menininkus į luomus ir kastas suskirsto menotyrininkai. Užsienyje labai svarbu su kokia galerija pradedi savo parodinę veiklą... Nes blogai pasirinkus sunku ką pakeisti ar kilti. Mūsuose kol kas tai nėra aktualu, nes už parodinę erdvę dažniausiai susimoka patys menininkai. Tačiau yra ir nemokamų erdvių, į kurias pakviečia menotyrininkai. Todėl labai gerai turėti pažįstamų menotyrininkų. Labai gerai, nes jie tada su tavim dirbs ilgesnį laiką, kaip ir užsieny, - skirtumas tik tas, kad tu busi kviečiamas ten kur teoriškai gali pakliūti visi, bet pakliūsi tik tu. Todėl neklausk ką tau gali duoti menotyrininkas, o verčiau paklausk savęs: ką tu gali duoti menotyrininkui?! Apibendrindamas pasakysiu, kad vyrauja kyšiu ir kyšiukų sistemėlė. Todėl labai gerai pasiskaičiuok ir įvertink ko tu nori: ar visą laiką būti pogrindyje ar kopti populiarumo viršūnėn? (Juk kaina nėra didelė – viską galima išspręsti žmogiško kuklumo ribose).
7. Populiarumas. Kokie santykiai ir žinomumas visuomenėje. Tai gi, jeigu jau turite jums simpatizuojantį menotyrininką, tuomet jis arba jūs jau kuo puikiausiai galite užsiimti savo marketingu ir reklama. Priminsiu, kad gera vadyba ir reklama reikalinga ir 6-joje skiltyje, - „įsigyjant“ arba „prisijaukinant“ menotyrininką. (Idealus variantas, jei jūs būtumėt draugai nuo pat vaikystės, nes menininkams dažnai būna sunku būti gerais vadybininkais patiems sau.)
Populiarumas – nežmoniškai saldus dalykas, kuo jūs būsit populiaresnis tuo jūs labiau patiksit ne tik sau pačiam, bet ir savo vadybininkui-menotyrininkui. Pagal jūsų populiarumą jus kvies į renginius, galerijas, simpoziumus, jus rodys per TV. Po 10 laidų per televizija (o televizijos jėga didelė, toms laidoms gali neprilygti ir 150 gerų parodų – be televizijos), galėsite nieko naujo nekurti, na gal tik patiražuoti jaunystėje sumanytus darbus. Siekdamas populiarumo kai ką prarandi, kai ką įgyji. Pavyzdžiui prarandi senus draugus, bet atsiranda naujų. Nauji draugai tai žmonės, kurie nori prisiliesti prie jūsų populiarumo šlovės. Jie jums pataikaus, lankstysis – kaip jūs kitados kažkam turėjote padlaižiauti...Jums tai bus malonu, jums jau nebereikia lankstytis... Jūs - išdidus.
8. Jei nerašoma apie parodą (ignoravimas). Galimas daiktas, kad jūs jos nesurengėte. Bet jei jau atidarėte, o nerašoma – tai dar nereiškia, kad jos nėra. Čia gali būti kelios priežastys. Pirma ir labai svari priežastis: gal būt esate nereikalingas visuomenei... Kita - paroda yra bloga. Jeigu nerašoma apie blogą parodą (tai dažniausiai daroma, kai paroda silpna ir nesukelia jokio rezonanso visuomenėje), tai blogai, nes tai ignoravimas. Jeigu apie blogą parodą nerašoma blogai – tai vėl tam tikras ignoravimas, nes nuslėpta tiesa stabdo vystymąsi... Dar prisiminkime marketingą ir reklamą. Gal jūs per visą tą skubėjimą ir ruošimąsi parodos atidarymui, pritrūkote laiko bei jėgų pakviesti ką nors iš žiniasklaidos atstovų?.. Gal per mažai investavote tam reikalui? Jei neturite pažįstamų televizijoje, tai lengvai jų savo pirmajai parodai ir neprisikviesit, tam reikalinga ilgametė vadyba bei marketingas. Tačiau – jei surengėt parodą, bet nieko nepakvietėt, kad apie ją būtų parašyta... Aš galvoju, kad tai tolygu; tortui be papuošimo, nes bet kuris kultūrinis įvykis yra vertas to, kad apie jį būtų parašyta, nors maža pastraipėlė. Įsivaizduokite jūs iškepėte tortą, bet užmiršote papuošti, tai jau nebe tortas, - geriausiu atveju tik pyragas. Išvirėt makaronus, tačiau pamiršote paruošti padažą...
9. Jei rašoma apie parodą (populiarinimas). Sveikinu! Jūs mokat kepti tortus ir puikiai juos papuošiate.Jūs pagaminote „Pasta“ su skaniu padažu... Ir apskritai per jūsų atidarymus netrūksta rūšinio vyno. Pakviesti žurnalistai tiesiog negali neatvykti, o pabuvoję negalėtų negerai atsiliepti apie jūsų kūrybą – bijodami, kad nepakviesit kitą kartą. Jūs esate populiarus! Menotyrininkai, tiesiog jus įsimylėję. Jūs visiems nešate pelną, lengvai atrandat rėmėjus. Jie patys pas jus ateina... Pasiūlysiu dar vieną prielaidą. Paroda – rezonansinė, paranki žiniasklaidai, apie tai mėgstama rašyti, nes visuomenei patinka skaityti...
Arba paroda, apie kurią perskaitėte, - tiesiog gera, verta jūsų dėmesio. Pasikliaukite savo intuicija. Nueikite į ją!
10. Jei nenueinama į parodą (neįgalumas? neveiksnumas? apsileidimas? amnezija?). Pati pirmoji mintis - tai apie parodą nebuvo parašyta. Jūs apie ją nieko nežinojote ir dėl to negalėjote aplankyti. Todėl kalta bloga reklama. Dar viena prielaida – jūs buvote perdaug užimtas, blogai susiplanavote savo laiką ir galiausiai apie parodą pamiršote. Trečia priežastis.: jūs – ištiktųjų neįgalus (ir aš jus dabar stipriai įžeidžiau...atsiprašau.). Bet jeigu jūsų tik bloga nuotaika – visada galite prisiminti, kad yra žmonių kuriems sunkiau už jus ir juos pakviesti i parodą, bei padėti jiems ten nuvykti. Lankykite kultūrinius renginius, parodas, bendraukite su žmonėmis žmogiška kalba, o ne klieriku ir vasalų kalba ir pamatysite, kaip jūsų nuotaika pasitaisys!
Kitas svarbus dalykas yra tiesa. Jei jūs iš principo nevaikštote į renginius ir parodas, tai niekada ir nesužinosite ar nors vienas čia mano parašytas žodis yra nors kažkiek tiesos link.
P.S.: Dėkoju visiems tiems, iš kurių pasisėmiau idėjų šitam straipsniui. Ir atsiprašau, kad visų jų nesuminėsiu, tai tuo pačiu, kaip ir už pavogtas mintis... Aišku aš jas visas perleidau per stipriai iškreipta savo matymo prizmę. Galėčiau paminėti tik kelis vardus, nes čia juk ne koks magistratūros teorinis. Ir pasakyti, kad dauguma minčių gimė lankant parodas Lietuvoje ir Vokietijoje. Taigi ačiū: Agnei, Artūrui, Arvydui, Aurimui, Eglei, Eimiui, Dariui, Gabijai, Gediminui, Giedrei, Gintarui, Ignui, Jovitai, Jūratei, Ingo, Irmantui, Neringai, Agnes, Mirjam, Kristijanui, Kristinai, Laurai, Linui, Liutaurui Mindaugui, Romanui, Sauliui, Saliamonui, Šarūnui, Tomui, Tadui, Vytui ir dar daugeliui...
Šį darbą skiriu savo draugo Algirdo G. šviesiam atminimui.