Noriu Nobelio

(Julija Perekrest ir Ieva Varneckaitė, baltos lankos, 2002m.)

 

Užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, kad ši knyga galėtų būti Biblija tiems, kurie prarado tikėjimą, bet neprarado jaunatviškos dvasios... tai Biblija tų, kurie gyvena suaugusių pasauly pagal suaugusiųjų taisykles, tačiau širdies kertelėje dar yra jaunatviško džiugesio (tokie jaunatviškos sielos žmonės gal būt išliks tokiais visą savo gyvenimą). O tiems, kas jau pamiršo ir nutolo nuo savo vaikystės, jaunystės, pravartu paskaityti šią knygą ir pagalvoti: ar to jie siekė... kokie jie buvo? Gal jie niekuomet nebuvo maži?...

Šitaip pradėjau savo vertinimą tikriausiai todėl, kad norėjau skambiau pasisakyti už Joną Meką. Tiesą pasakius, šia knyga dar labiau susidomėjau ir panorau ją perskaityti, kai vieną dieną išgirdau šiuos J. Meko žodžius: jam bebūnant už Atlanto vienintelė įdomi knyga, kuri jį pasiekė per visus šiuos atkurtos nepriklausomybės metus, yra dviejų moksleivių parašyta „Noriu Nobelio“.

Apie rašymo stilių. Kaip mano gerbiamas kolega Irmantas Švedas pasakė: „Mekui tikriausiai ši knyga labiausiai patiko dėl to, kad šnekamąja kalba parašyta“ (suprask J.Mekas dievina tokį stilių ir saviraiškos būdą). Paskiau, pavartęs „Noriu Nobelio“, dar pridūrė: „ni figa čia nešnekamoji... ir šunsnukiai dar du sargius uždėjo – vieną knygos pradžioje, kitą gale“. Sutinku, labai atidžiai skaitant, subtili korektūra jaučiama (kaip iš autorių, taip ir iš redaktorių pusės), - na pavadinkim tai „knygos estetiniais sumetimais“. Apskritai, kalbant apie tuos du „sargius“ (tai įvadinis žodis ir rekomendacija knygos galiniame viršelyje), tai jie neatsitiktinai atsirado. Manau tai dėl gan naujo ir netikėto rašymo stiliaus lietuvių literatūros padangėje. Panašų atsargumą pastebėjau, kai teko klausytis knygos anonsavimo per Lietuvos radiją (tada irgi būta nemaža trypčiojimo ir myžčiojimo – tokio natūralaus-nereklaminio...). Kalba aiški, paprasta, atspindi laiko dvasią ir gyvenamąją aplinką (netgi vieną iš nuostabių žmogaus gyvenimo tarpsnių – paauglystę :) ). Manau, kad dėl savo paprastumo ir novatoriško minčių raiškos būdo, knyga nesunkiai gali būti išverčiama ne tik į anglų (kaip svajoja autorės), bet ir į ispanų, japonų... kalbas (būti populiarios ir skaitomos).

Apie knygą – kaip apie projektą. Prisipažinsiu atvirai, kai pirmą kartą per radiją išgirdau kalbant apie šviežiai išleistą dviejų merginų, nepilnamečių knygą (man tada buvo gerokai virš dvidešimties), supavydėjau. Tada maniau sau – štai kaip gerai turėti įtakingų dėdžių ir tetų... Taigi, žinant koks yra leidyklų ir knygynų verslas... jo aplinka ir tradicijos, suprantame, koks tai neįmanomas dalykas be didžiulio finansavimo. O dar ir tas nusistovėjęs „rašančiųjų ratelis“, kur ir uodas snapo neįkištų, ką jau bekalbėti apie jauną kūrybingą asmenybę (jei tik ji neturi užtarimo ar svarių rekomendacijų)... Taigi ar knyga toks pats projektas – pedofilų džiaugsmas, kaip ir muzikinis grupės „Tatu“ projektas?! – Ne. Nes visas jos turinys yra gimęs iš žmogaus vidaus, iš atvirumo, iš gyvenimo tiesos... Ir tik po to visa tai įvelkama į projekto rūbą. Knygoje užsimenama apie jos gimimo aplinkybes. Paskaitę suprasime, kiek daug reiškia jaunatviškas entuziazmas, degimas idėja. Ir aišku neapsieita be gerų dėdžių ir draugų, kaip apskritai viskas ir vyksta Lietuvoje. Tačiau jei daugiau tokių projektų būtų remiama – pasaulis žymiai sparčiau judėtų į priekį.

Apie temą. Kaip Leonidas Donskis įžiūri nepaprastą filmo „Boratas“ pagrindinio vaidmens atlikėjo talentą ir super subtilų menininko jautrumą, taip ir aš matau šių merginų talentą. Jos pasakoja pjesę, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka pačios, tačiau nevaidina - jos gyvena. Jų personažai tarsi paryškina mūsų visuomenės netobulumą, lengvai pašiepia iškreiptų vertybių vaikymąsi. Įsigyvendamos į vaidmenis jos draskosi tarp to, ko iš jų tikisi aplinkiniai ir tarp to, ko iš tikrųjų norėtų, kai realaus gyvenimo siūlomi horizontai labai aiškūs ir materialūs – perdėm materialūs... Jos pasineria stačia galvą į šį eksperimentą, lyg sutikdamos mėnesį laiko valgyti McDonalds maistą, puikiai suvokdamos to pasekmes..., tik vietoje maisto jos vartoja savo pačių gyvenimą ir eksperimentas truks daugelį metų. Genialumas – paprastume... Pasakojimas vyksta dienoraščio principu. Iš to galime suprasti, kad kiekvienas iš mūsų patys rašome savo gyvenimo knygą ir tik nuo mūsų pačių priklauso, kas bus joje parašyta... ar bus joje kas įdomaus, ar daug bus tuščių puslapių, arba tokių, kuriuos norėsis išplėšti... ir ar išvis bus verta prisiminti, kai bus užverstas paskutinis puslapis.

 

Laukite tęsinio. Šiaip knyga daugiaplanė ir nėra tokia nuobodi, kaip kad aš čia rašau (daugiau skirta jaunimui). Beje, viršelis – ne tik gražus, bet ir konceptualus. Yra ir antra knyga (2004 m. leidimo). Bet ją dar turiu pats paskaityti :).