Tai daugiau formalus klausimas. Bet galima į jį atsakyti ir nuoširdžiai.
Pirmiausia atsakysiu formaliai. Gali. Kodėl gi ne. Jei buvo pastatyti Valdovų rūmai lygioje vietoje, kodėl negalėtų būt Šakiai – kaip kultūros sostinė?
Pirmiausiai noriu pasidalinti įspūdžiais apie sutiktus žmones Šakiuose, kurie dirba kultūros srityje.
Mindaugas Pauliukas. Ypatingai daug žinantis istorinių, kultūrinių faktų, puikus žmogus – menininkas. Tapytojas, menotyrininkas, pedagogas. Į Šakius atvyko iš Kauno (dabar su šeima gyvena Jurbarke). Apie M. Pauliuko tapybą bei kūrybą galėčiau daug kalbėti. Jo tapyboje žavi: bekompromisinė kova su materija, dažu. Siužetai yra prisodrinti turinio, kuris atskleidžia menotyrininko užsiangažavimą. Taip pat būtina pabrėžti, kad Mindaugas Pauliukas savo spontaniška kūrybine jėga dalinasi su savo mokiniais, moka juos sudominti, nukreipti teisinga vaga, padeda jiems atrasti savo amplua.
Lolita Rūgytė. Tai tikra Šakietė. Ji savo veikla daug prisideda prie Šakių meninio gyvenimo ir jaunosios kartos ugdymo. L. Rūgytė yra Šakių meno mokyklos dailės skyriaus vedėja. Be visuomeninės veiklos ji tapo dalyvauja pleneruose ir parodose. Mane sužavėjo jos darbai, kuriuose jaučiasi moteriškas trapumas ir pajauta ( pvz.: Apleistas dvaras ). Jautrūs kontūrai ir virpantis potėpis sukuria egzistencinį nerimą.
Aurelija Papievienė. Kaip ir kiti anksčiau minėti žmonės dirba su užsidegimu ir meile. A. Papievienė Šakių kultūros skyriaus vedėja. Ji pasakojo apie Šakių kultūrinį gyvenimą ir renginių, parodų gausą. Taip pat (atkreipkite dėmesį, nes ši detalė itin svarbi turėtų būti menininkams), kad miesto meras stengiasi sudalyvauti beveik visuose atidarymuose. Taigi ne kiekvienas miestas gali pasidžiaugti tokiu valdžios atstovų dėmesiu kultūrai. Taip kultūra pakylėjama į kitą lygį.
Jonas Maldžiūnas. Nemažai atidavęs pedagoginei veiklai. Savo mokinius tiesiog pavergdavęs meno kerais, uždegdavo juose kūrybinę ugnį. Tapyboje spalva įgauna meditatyvią reikšmę. Kontrastingų spalvinių dėmių kuriama įtampa žadina vaizduotę. Joną Maldžiūną pavadinčiau Kauno (čia miestas, o ne pavardė) tapybos mokyklos apologetu.
Vytautas Kaunas. Išskirtinis užmojis ir mastelis. Mėgsta tapyti dideles drobes. Daug dirba ir tuo užkrečia savo mokinius. Paveikslo erdvę užvaldo vientisu koloritu. Puiki spalvinė klausa sudaro galimybes leistis į tapybinių impresijų ieškojimus.
Iš šios mano fragmentiškos ir kuklios kūrybingų žmonių apžvalgos matome, kad žmogiški resursai įkurti kultūros sostinę būtų. Apskritai viešnagės metu mieste jautėsi entuziazmas, žmonės ruošėsi šventėm. Kalbėdamas apie kultūros sostinę nenoriu pasišaipyti iš mažesnių miestų. Kalbu apie tai visai rimtai; kalbu apie galimybes, kai būna dideli žmonių norai ir didelė valia. Todėl reikia aptarti mūsų visuomenės teigiamas ir neigiamas savybes, kad aiškiau suprastume, apie ką kalbu.
Mūsų šalyje dauguma, visi žmonės, norime būti: prostitutėmis ir mafijozais. Jei ne tiesiogine šių žodžių prasme, tai plačiąja tikrai. Tai vyksta visur: darbuose, viešose erdvėse – gatvėse, institucijų kabinetuose. Vieni buriasi į įvairiausius klanelius, kiti į medžiotojų bendrijas ir panašiai... Kultūros srityje vyksta projektinių lėšų pasidalijimas tarp savų. Tikriausiai visi suprantame: korupcija principiniai ir iš esmės nedera su Kultūros sostinės sąvoka.
Iš pradžių vienas mano kolega sakė, kad: menas - tai politika. Aš tai supratau. Tai reiškia, kad, norėdamas daryti menininko karjerą, privalai būt visokeriopai korektiškas. Dar jis teigė, kad: menininkas – tai prostitutė. Ir tai aš supratau: norėdamas išgyventi menininkas turi parsidavinėti, kartais nepaisyti savo kūrybos principų. Norėdamas uždirbti – turi parsidavinėti ypatingai dažnai. Vėliau aš pats supratau: norėdamas daug uždirbti negali būti šiaip menininkas ar šiaip prostitutė... aukščiausias prostitucijos laipsnis yra politika.
Paprasta tiesa: kol žmonės galvoja apie pinigus – jie negali galvoti apie kitus žmones. Jeigu menininkas galvoja apie pinigus jis negali galvoti apie kūrybą. Pinigai turi dirbti žmonėms, o ne atvirkščiai. Tik tokiu atveju pateisinamas pinigų buvimas. Nes jei visuomenė gyvena tik dėl jų – tai menininkai atsiduria žemiausioje grandyje. Menininko funkcija tokiu atveju tarsi nereikalinga.
Tai norėčiau papasakoti tokią istoriją: kai viename mieste, gatvėje menininkas tapė miesto peizažą. Prie jo priėjo galingiausios pasaulyje armijos karys. Jis žiūrėjo ir gėrėjosi. Nes suprato, kad stebuklas yra kurti, o ne naikinti. Kaip karys jis žinojo, kad jis pats per sekundę gali užmušti žmogų, jis ir jo kolegos (taip pat per sekundę) gali sunaikinti šimtus miestų. Tačiau jis buvo žmogus, kuris žavėjosi mažu paveikslėliu. Jis buvo priblokštas kuriančios jėgos.
Taigi mums visiems labai svarbu suvokti, kad kurianti valia vienintelė galimybė. Tik tada mes galėsime keistis ir viskas sustos į savo vietas. Grąžinus pagarbą kūrėjui, - menininkams nereikės gyventi dvigubo gyvenimo: vieno dėl pragyvenimo, kito dėl kūrybos „sau“.
Kadangi trys muilo burbulai: Geltona, Žalia, Raudona (Valstybė, Tauta, Visuomenė), jau susprogo – galime pakalbėti apie miestiečius, periferiją ir provinciją. Šiais interneto laikais didžiausia periferija ir provincija yra žmogaus viduje. Miestiečiai, dažniausiai, – tai iš kaimų atkeliavę, savo kilmę slepiantys karjeristai. Karjeristai – kompleksuoti žmonės yra bailiai ir prisitaikėliai. Jie pasiruošę vien tik imti ir nieko negrąžinti savo gimtajam kraštui. Kaip bailys negali būti džentelmenas, taip didelis miestas negalėtų atstovauti kultūrai (tikrąja to žodžio prasme), nes ten knibždėte knibžda pataikūnų ir veši korupcija. Dingus baimei dingsta ir poreikis atrodyti kultūringiems prieš ką nors.
Turėdami norą keisti ir valią keisti bei kurti esame stiprūs ir turtingi savo vidumi, toks išeities taškas – suteikia mums galią. Kiekvienas individas pasinaudodamas valia kurti tampa savo padėties ir aplinkos šeimininku.
Įsivaizduokime, kad ir paprastą situaciją: kad, ir nieko neturėdamas, žmogus nusišypso kitam. Gal ne kiekvienas atsakys tuo pačiu, tačiau ši pradėta, besikurianti gera nuotaika nuvilnys toliau ir tik galime spėlioti, kur ir kaip apsireikš gerais darbais, bendrais sprendimais bei atradimais... Ir visa tai bus pradėta ir atlikta tik vieno kuriančio žmogaus valia. Prieš tokią kuriančios valios galią, kurią turi kiekvienas žmogus – visos problemos (tokios, kaip nepasitikėjimas, savęs nuvertinimas, pinigai, sėslumas, atsiribojimas nuo aplinkos arba priešingai - priklausymas nuo jos) bus tik menkos kliūtys kelyje į pilnatvę ir harmoningą gyvenimą.
Pristatysiu netobulo rato schemą. Kuri atskleidžia mūsų visuomenės nedarnos priežastis. Jei kiekvienas žmogus asmeniškai sutaisytų po tokį ratą, tai visuomenė pasveiktų savaime ir akimirksniu.
Netobulo rato schema:

Nors dabar jau aišku, kad visi mes esame savo esamos laimės kalviai. Dar noriu pakonstatuoti parodinio gyvenimo „kaime“ ir „didmiestyje“ faktines teigiamas ir neigiamas puses.
Vienos menotyrininkės mintis, kad jai nesvarbu, kur padaryti parodą ar čia (periferijoje) ar ten (sostinėje). Vis tiek susirinks tie patys draugai į atidarymą tik parodinė erdvė mažiau kainuos. Puiku - idealiu atveju taip ir būtų. Tik dabar didmiestyje paroda susilaukia didesnės reklamos ir kaip ten bebūtų didesnio pripažinimo (kad ir snobų rateliuose). Kita vertus provincijoje gimsta genealios idėjos, kurioms didmiesty susikurti nebūtų jokių šansų, tačiau pasauliečiai ir medijos tai užfiksuoja, kaip autorystę tik tada, kai „pavogta“ idėja atsiduria prabangioje didmiesčio galerijoje. Plėtojant, mano pamėgtą archeologų temą, tokioje situacijoje galima įžvelgti ir teigiamumų dalykų. Tarkim, per karus didieji miestai su visom galerijom ir muziejais bus sunaikinti, tada ateities kartos ir istorikai apie meninį kultūrinį lygį spręs iš mažųjų miestelių archeologinių radinių ir jie bus datuojami kaip tikrieji išradimai. Štai tokiu savotišku būdu, galbūt, ir vėl triumfuos tiesa.
Dar man įdomi pedagogo – kūrėjo situacija „didmiestyje“ ir „periferijoje“. Miestelio pedagogas daug daugiau gali savęs atiduoti mokiniams. Tačiau didmiestyje vykstanti kultūrinių renginių gausa natūralus komfortas mokytojui, tobulėti pačiam kaip kūrėjui. Jam nereikia dėti ypatingų pastangų kokybiškų parodų aplankymui dėl koncentracijos ir panašiai.
Prisimenu, kai dar buvau paauglys, mums kreida ar šiaip dažais vaikiškai nupieštas Jogailaičių kryžius, Gediminaičių stulpai reiškė nenusakomai daug ir buvo labai prasmingi dalykai. O jei žaidžiant kolekcininkus į rankas papuldavo prieškario laikų 10 litų sidabrinė moneta tiesiog ištikdavo euforija. Ne todėl, kad už juos būtų galima daug ko įsigyti (savotiškai tariant jų galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs). Įdomu ką pamanytų dabar žmonės, jei ant šiuolaikinės monetos briaunos pamatytų užrašą: TAUTOS JĖGA VIENYBĖJE
Ir ką jis jiems reikštų?

 

 

.

Daugiau R. Miluko ir V. Poškaus tekstų Kritikos maršrutams:

Vilnius -Kaunas -Varėna
Kaunas - Varėna
Vilnius - Kaunas - Šakiai
Vilnius – Šakiai