2007 metų pabaigoje realiau pradėjęs bendradarbiauti su www.surface.lt kūrėjais ir administratoriais (iki tol abipusis bendravimas apsiribojo formaliais komplimentais ir pasiglėbesčiavimais) įsipareigojau rašinėti mėnesines parodų apžvalgas iš Vilniaus ir kitų Lietuvos meno centrų (kuriuose teks pabuvoti). Gerbiamam Skaitytojui siūlau pirmąjį savo blyną. Iš anksto atsiprašau už gramatines, korektūros ir stiliaus klaidas (vis dėlto esu beraštis grafomanas), prašau neširsti už menką fotografijų kokybę (iki šiol neišmokau tinkamai nuspausti mygtuko, be to, viešose erdvėse ir galerijose neretai tenka fotografuoti iš po skverno – kad niekas nematytų) ir perspėju, kad šio mėnesio apžvalgą galbūt dar pratęsiu. Jeigu ne dabar – tai kitą mėnesį.
Žiemos solsticijos laikotarpiu, kai dienos būna trumpesnės už gaidžio žingsnelį, o padangėje įsiviešpatauja tamsos jėgos, jaučiuosi vienišas ir nelaimingas. Sezoninę melancholiją paskatina globalinio klimato atšilimo sąlygotas sniego bei pūgų trūkumas. Žemė atrodo purvina ir nešvari. Tokia pati kaip į rutinos ratą įspraustas gyvenimas. Mintys netampa skaidresnėmis net pasnigus. Atrodo, kad stori vėpūtiniai užkemša akis, ausis, užpusto sielą ir atima bet kokį norą dalintis dvasine šiluma su artimaisiais, bičiuliais, draugais ar tuo labiau – prašalaičiais, praeiviais, net priešais. O kur dar nelaimingi atodrėkiai, lijundros ir šlapdribos. Nuotaika galutinai subjursta, viskas apkarsta, tampa nemiela.
Esu prigimtinis hedonistas, todėl niūriausiais gyvenimo etapais atgaivos bei pasitenkinimo ieškau materialiame gyvenime. Viena iš tokių linksminimo priemonių yra menas. Taip, taip – būtent jis. Nenoriu, kad paveikslai ir statulos lavintų intelektą, estampai (ofortai, mecotintos ir akvatintos) neprivalo kelti mano moralinio lygio, iš porceliano ir stiklo nereikalauju tikslingumo ir griežtai utilitarios paskirties. Svarbiausia, kad visi jie džiugintų ir skatintų vaikščioti išsišiepus nuo ausies iki ausies. Jeigu ne kūniškai – lūpų kampučius galop pradėtų žiauriai skaudėti – tai dvasiškai. Taip, kad įžiūrėjęs į kokį genialų arba ne visiškai negenialų kūrinį galėčiau kartu su mūsų poezijos klasiku pragysti: „Mano sieloj šiandien šventė“.
Blogiausia yra tai, kad toje vietoje, kur šiuo metu gyvenu – tai yra Lietuvos sostinėje Vilniuje – meno (nesvarbu kokio – gero ar blogo) specialiai tam skirtose erdvėse beveik neįmanoma sutikti. Valdiškos muziejinės institucijos ir galerijos vos ne vos vegetuoja (prisiminkime apsilaupiusias „Arkos“ ar „Šv. Jonų gatvės“ sienas), privačios baigia bankrutuoti („O 11“, „Artima“), o kitos ir toliau koja kojon žengia su mase (pavadinkime ją ir kitokiais, žargoniškesniais terminais – „brendu“, „mainstrymu“, „nuvorišais“ ar dar kaip nors kitaip). Kai kurių kitų nelankau dėl asmeninių priežasčių – Šiuolaikinio meno centro laiptai per statūs, todėl bijau paslysti, „Vartų“– atvirkščiai. Jų pakopos yra labai žemos ir sudilusios, todėl lipdamas iki šios įstaigos, ją paprastai prašuoliuoju, kakta atsitrenkdamas į kažkokių tarnybinių patalpų duris bei sienas.
Dar sovietmečiu, o ir dabar, masiškai buvo ręstos statulos ir monumentai miesto skveruose, aikštėse ir gatvėse. Jais siekta ir siekiama priartinti meną prie masių, mases – prie meno. Tikslas gražus, netgi prasmingas. Deja, žiemos metu darganos arba sniegai neleidžia šių didaktinių priemonių kaip reikiant apžiūrėti, susidaryti išsamaus vaizdo apie jų meninę kokybę. Užtenka paminėti vien tai, kad po gausybės sniego Adomas Mickevičius pasipuošia jam nebūdinga kazokiška papacha, o apniukusiame ore Aiskauda iš filantropiško gydytojo transformuojasi į mizantropišką pastovios gyvenamosios vietos neturintį asmenį.
Vakuuminės Vilniaus meno situacijos idėją formulavau vieną apniukusį rytą eidamas iš namų į savo pastovią darbovietę. Dirbdamas valdiškoje įstaigoje nuo aštuonių iki penkių (kaip ir kiekvienas normalus tarnautojas aštuoneriais darbo valandas su valandine pietų pertrauka savavališkai trumpinu vėlavimo ir išankstinio išėjimo būdu) kiekvieną darbo dieną vaikštau tuo pačiu maršrutu. Gyvenu Gedimino prospekto gale, prie Seimo, todėl iš ryto einu pagrindine miesto gatve. Kaip gaila, kad ji dabar remontuojama! O būdavo – eini, gaivus vėjelis pučia, kaukdamas mėlynais švyturėliais pravažiuoja Seimo pirmininkas arba metinį pranešimą skaityti skubantis Prezidentas. Virškindami pusrytinę kavą bei avižinius dribsnius į ministerijas bėga valdininkai, į kontoras – advokatai, notarai, į kabinetus – stomatologai.
Ilgametis prospekto remontas šią idilę šiek tiek sutrikdė. Dabar dažniau išgirsi traktoriaus burzgimą ir suplukusių darbininkų šnekas (bet net ir tarp jų, kaip liudija praeitais metais statybininkų nulipdytas besmegenis – yra meniškų sielų)... Praėjęs Katedros aikštę, Pilies gatvę atsiduriu prie antrųjų savo namų.
Vakare iš jų lekiu kita – troleibusų šnaresio lydima Pylimo–Pamėnkalnio–Jasinskio trajektorija. Ši yra demokratiškesnė, ne tokia valdiška ir oficiali, todėl po akademinės veiklos jaučiuosi bendraujantis su tauta, liaudimi, visuomene. Ir taip kiekvieną dieną, mėnuo po mėnesio, metai po metų... Iki pensijos...
Tai va – išėjęs iš namų ir apniktas meno trūkumo sąlygoto nuobodulio netikėtai nusižiovavau ir galvoje kažkas suskambėjo. Pradžioje nepatikėjau, maniau, kad žvanga tuščia, smegenų kiekiu nepasižyminti kaukolė. Tačiau pasitikrinęs supratau, kad visiškai ne. Suskambėjo ne atsipalaidavusi detalė – galvoje dzingtelėjo idėja. Į žemyno kultūros sostines pretenduojančios vietovės valdžios ir visuomenės siekius stimuliuojančios viešosios įstaigos praeitą rudenį inspiruotas projektas „Menas netikėtose erdvėse“ paskatino iškelti prielaidą, kad menas visada egzistuoja aplink mus. Ir tikėtinose (muziejai, galerijos, bibliotekos, restoranai, kavinės, kirpyklos) ir neįtikėtinose (patiltėse, pakelėse, pakrūmėse – aišku, ne be graffiti virtuozų indėlio) erdvėse. Tik reikia jį pastebėti.
Tai padaryti nebuvo per daug sunku. Esu ne tik prigimtinis hedonistas, bet ir estetas. Kai noriu, grožį galiu pastebėti visur. Meniškas gali būti ir nenuskustas kaimyno skruostas (atmetus asmeniškumus bei abipusį nepasitikėjimą) ir, atsiprašant, laiptinėje įmantriai suraityta išmatų krūva (mūsuose ypač dažnas reiškinys). Viskas priklauso nuo pranešimo siuntėjo sumanumo ir adresato geranoriškumo. Reikia tik matyti ir stebėti. Stipriai sukrėstas netikėto asmeninio atradimo pradėjau kruopščiai analizuoti kasdieninį kelią iš namų į darbą ir atgal.
Mano atveju išėjus iš buto, laiptinės ir siaubingai apšnerkšto kiemo, patenkama tiesiai į Nepriklausomybės aikštę. Ryto brėkšmose švyti Seimo rūmai ir Mažvydo bibliotekos portikas, visomis šviesomis plieskia į darbovietę besiskubinančių seimo bendrabučio gyventojų langai. Akį patraukia plačios stalinistinio lango vitrinos. Už vienos iš jų įsikūrusi Sausio tryliktosios brolija, už kitos – Lietuvių grįžimo į Tėvynę informacinis centras.
Dvi neaiškios paskirties bendroves vienija meilė menui. Šiuo metu – Gitenio Umbraso kūrybai. Populistinės pakraipos skulptorius ir instaliatorius jau seniai yra užkariavęs viešąsias miesto erdves ir vilniečių širdis. Tai ir gėlėmis nusodintos Neries krantinės, ir soliariniais simboliais išpaišyta skurdi miesto augmenija, ir vienas puikiausių pastarojo meto memorialų – sovietinio Saugumo cokolyje iškaltos sušaudytųjų pavardės.
Už abiejų langų, ant palangių autorius išdėliojęs skirtingomis medžiagomis, idėjomis ir meniniu lygiu pasižyminčius objektus. Kas tikrai patiko – tai Sausio tryliktajai dedikuotas kūrinys – tanko vikšro detalė su išrašyta data (1 pav.). Paprasta ir įtaigu.
Visa kita – eklektiška ir pretenzinga. Ypač nepatinka kinietiško šviestuvo imitacija – popierinis gaubtas. Ant jo gana negrabiai išpieštas gyvenamojo namo pjūvis. Mintis gal ir užkabinanti: „kiekvienas pastatas yra kaip vidurvasario nakties lempa su prie jos lipte prilipusiais drugiais, tai yra žmonėmis“ – tačiau techniškai neišplėtota.
Ne vieta ant palangės ir žymiosios Katedros aikštės plytos (ant kurios egzaltuoti paaugliai bei damos sukasi kaip vilkeliai, tikėdamiesi, kad kažkas – Dievas? Transcendencija? Atomai? – įgyvendins jų svajones) replika. Gatvinis daiktas turi būti gatvėje, o ne sudulkėjusiame lange. Kalėdų ir Naujųjų metų proga Sausio tryliktosios brolijos aktyvistės G. Umbraso artefaktus papildė dekoro elementais – žvakutėmis, butaforinėmis eglutėmis. Bendros nuotaikos jos negadina.
Analogiška –sentimentali dekoracija mėlyna šviesa švyti kaimynystėje – Tautiečių grįžimo centre (2 pav.). Ant metalo (?) plokštės atspaustas skaitmeninis rankas į abejingai skubantį praeivį/žiūrovą beveik oranto poza ištiesęs individas, o apačioje padėti vos ne aukojimo liturgijos atributai – moliniai indai.
Panašaus pobūdžio darbų galima pastebėti daugelio įstaigų languose. Dar sovietiniais laikais buvo įprasta pirkti Dailininkų sąjungos narių, premijos laureatų kūrinius ir jais puošti savo kabinetus. Nepriklausomybės laikais šią gražią, prasmingą tradiciją tęsia bankai, kirpyklos, restoranai, advokatų, notarų priimamieji. Sovietinių laikų tapybos meistrų reliktų galima pamatyti buvusių ir esamų ministerijų ar departamentų kambariuose. Greičiau ne pamatyti, o išvysti akies krašteliu, kadangi jie (galbūt žinant neblogą kai kurių to laikotarpio dailininkų drobių kainą?) nuo gatvės praeivių yra stropiai saugomi užuolaidų, širmų ir žaliuzių pagalba.
Vis dėlto Žemės ūkio ministerijoje teko įžvelgti urbanistinį peizažą (Mstislavas Dobužinskis? Bronius Uogintas?), o Gedimino ir A. Jakšto sankryžoje stovinčio kampinio pastato pirmojo aukšto salėje (kurią lyg yra įsigijęs Muitinės departamentas) kartą pamačiau (jeigu akys nemeluoja) patį Joną Švažą! Tai buvo vienas vienintelis kartas ir tai labai trumpas –nes vertikalias žaliuzes budrios darbuotojos skubiai užtraukė. Įsivaizduoju kaip smagu sėdėti posėdžio metu ir žvilgsniu naršyti ryškiaspalvėmis dėmėmis, faktūriniais paviršiais...
Pastarojo meto viešojo sektoriaus korifėjai (kaip liudija jų gausa) yra Audrius Gražys ir Aleksandras Vozbinas. Abu konkurentai draugiškai pasidaliję įtakos sferomis – vienam priklauso vienas prospekto galas, kitam – kitas. Be to, Gražys mieliau bendradarbiauja su bankais, Vozbinas (ne toks išrankus) – su kirpyklomis.
Du Vozbino darbai eksponuojami netoli mano namų esančioje prestižinėje, labai brangioje kirpykloje (3 pav.). Stambios, masyvios, lieknos, išdžiūvusios, kailiniuotos ir garbiniuotos moterys – verslininkės ar jų (verslininkų) draugės, politikės ar jų (politikų) žmonos spokso į veidrodžiuose atsispindinčius savo ir jų ševeliūras taisančių, tobulinančių kirpėjų atvaizdus. Vozbino paveiksle nutapyta analogiška moteris – mėsinga, geidulinga, įsikandusi šiaudą ar cigaretę, smakso į jas. Antrasis paveikslas pakabintas ant tos sienos, kuri iš gatvės nesimato. Tačiau drobės atspindys puikiai regimas veidrodyje. Ką galiu pasakyti? Vozbino darbai tikrai malonūs pažiūrėti kirpyklose. Tiesiog neįmanoma atskirti – kur yra jo personažai, o kur lankytojai(os). Mintį apie panašumą liudija net analogija tarp storai kaip sviestas slystančiu judesiu užtepto aliejinio dažo ir kreminės jo spalvos bei nesaikingo tų moterų grimo.
Piešinio ir dažo tepimo aspektu Gražys yra kur kas dekoratyvesnis (4 pav.). Ne vienas bankas yra pasipuošęs tapybiniais jo kilimais. Anksčiau prospekte esančiuose įvairių bankų filialuose buvo net keli šio tapytojo produktai. „Parex“ bankas pakeitė net kelis Gražio darbus (matyt nederėjo prie sienų, įrangos ar personalo kostiumėlių spalvos). Gražys kaip ir Vozbinas – bankuose jo kompozicijos atrodo puikiai, tiesiog nepriekaištingai. Paskolos ar indėlio reikalais atėję piliečiai gali pamaloninti savo akis nieko bendro su materija nieko neturinčiuose ornamentuose.
Tęsiant bankų temą pastebėsiu, kad Lietuvos banke, tiksliau – jam priklausančio Banko muziejaus pusrūsyje kiekvieną rytą matau Giedriaus Jonaičio asambliažą litų tema (5 pav.). Popierinį banknotą į medinę lentą transformavęs lietuviško pinigo kūrėjas leido sau šelmiškai pasišaipyti iš monetarinės sistemos esmės. Tokio pinigo neįsidėsi į kišenę (netilps), bankai jo nepriims (na tai kas, kad priklauso ne bet kam, o Lietuvos bankui). Todėl banke jam ir vieta.
Nustebau neseniai atsidariusiame vieno banko filiale šmėžuojančias kelias Andriaus Giedrimo drobes (6 pav.). Ko jau ko, tačiau jo čia nesitikėjau išvysti. Visada labai monotoniškos ir melancholiškos, žaliai melsvos, subtilios, šiek tiek „petruliškos“ kompozicijos niekada neatrodė priklausančios komerciniam formatui. Bet šioje nykioje aplinkoje jie suskambėjo. Niekada gal pernelyg nesižavėjau Giedrimu, tačiau reikia pripažinti, kad jo tapiniai yra paveikūs.
Kad ir kaip visi keiktų nukaršusį, tarybiniais principais veikiantį ir baigiantį suirti Lietuvos paštą, tačiau Gedimino prospekte tai yra vienintelė viešas ir netgi nekomercines parodas rengianti įmonė. Didžiausias indėlis priklauso Lietuvos pašto direktoriui, kuris, kaip žinau (mačiau laidą per televiziją) yra aistringas senovinių atvirukų kolekcionierius. Jo dėka erdviame fojė stovi stendas su reguliariai keičiamomis parodėlėmis. Pastarosios, aišku, susijusios su paštinėmis realijomis. Teko matyti to paties direktoriaus rinkinį, taip pat susipažinau su nacionalinės filatelijos aktualijomis.
Dabartiniu metu eksponuojami grafiko Antano Rimanto Šakalio vokai (7 pav.). Kaip supratau iš prie trumpos, smulkiomis raidelėmis parašytos biografijos pridėtos fotografijos, dailininkas priklauso tai vyresnio amžiaus žmonių kategorijai, kurie nuolat renkasi netolimoje kavinėje. Stiklinės sienos liudija, kad į neformalų klubą susirinkę ponai gyvai dalijais politikos naujienomis, skaito „Lietuvos aidą“, gurkšnoja kavą ir konjaką.
Šilkografijos technika apipavidalinti vokai yra tiesioginis tų „politvalandėlių“ rezultatas. Popierinių laiškų maišelių pagalba Šakalys ne tik amžina valstybės istoriją (politiniai, kariniai, kultūros veikėjai, įvykiai), bet ir išsako aiškią poziciją kai kurių asmenų atžvilgiu. Ilgiausiai stovėjau prie Lietuvos prezidentams skirtos serijos, mąstydamas – bus ar nebus pavaizduota Algirdo Mykolo Brazausko fizionomija? Žinodamas dešiniąsias autoriaus politines pažiūras (mintį apie tai pakuždėjo minėto „Lietuvos aido“ faktas bei bendros vyresnės inteligentų kartos nuomonė), maniau, kad ši skausminga tema bus nutylėta. Nustebau pamatęs, kad net juodų dėmių pagalba įtikinamai, tiesiog delikačiai perteiktas šio Prezidento žandų raudonis. Savo požiūrį grafikas išsakė glaustu komentaru ir tuo, kad šeštojo Lietuvos prezidento (kuriuo jis, užimdamas Atkuriamojo Seimo – Aukščiausios Tarybos pirmininko pareigas, niekada nebuvo) –– Vytauto Landsbergio atvaizdas sąmoningai ar visai ne tyčia pakabintas aukščiau savo amžinojo politinio varžovo (8 pav.).
Vokus studijavau įdėmiai ir smalsiai, kadangi buvo įdomu matyti nepriekaištingai sukomponuotus vaizdus ir susipažinti su kai kurių nelabai žinomų asmenų biografijomis. Juokingiausias pasirodė Jono Karolio Chodkevičiaus portretas, kuriame didysis etmonas savo plaukus buvo susišukavęs labai jau šiuolaikišku (7-8 dešimtmečiai), tiesiog „elvipreslišku“ sklastymu (9 pav.).
Vos nepamiršau – prie buvusio Centrinio knygyno jau ilgokai gyvuoja „Kvadrato“ galerija. Stiklinė vitrina, skirta išskirtinai keramikai. Sumanymas prasmingas – kiekvienas gali lankytis galerijoje po atviru dangumi. Ypač šilti atidarymai (bent anksčiau – dabar kažkaip nepasitaiko būti reikiamoje vietoje reikiamu laiku), kuomet net bet kas gali susišildyti arbata, vynu, sumuštiniais. Vieną žiemą, per pačias Užgavėnes teko stebėti „Kvadrato“ atidarymo šventę. Praeiviai stengėsi apsimesti, kad nieko nemato (žinoma, tarp jų atsirado vienas kitas „nachaliavščikas“ – nesidomintis menu, tačiau nepraleidžiantis progos atsigerti ir pavalgyti), o autoriai ir jų svečiai net sušilę raitė bulvinius blynus. Šiuo metu stikliniame kube patalpinti Vilniaus Šilo specialiosios mokyklos jaunųjų keramikų darbai (vadovas skulptorius Rimantas Sakalauskas) (10 pav.). Visada buvau įsitikinęs, kad keistesni žmonės ir dar vaikai yra patys jautriausi, originaliausi menininkai. Išvysti objektai – molinės, mesopotamiškas primenančios lentelės su menamais dantiraščiais, keraminiai maumukai ir terakotinės efemeriškos struktūros įsitikinimą dar labiau patvirtino (11 pav.).
Tiesa, dar prie pat namų veikia viena iš rimčiausių, netgi prestižiškiausių (erdvės, eksponavimo kultūros, darbų solidumo prasme) Vilniaus parodinių erdvių – „Prospekto galerija“. Nesu fotografijos specialistas (tik mėgėjas), todėl kalbėti apie ją palieku kompetetingesniems asmenims.
Su Gedimino prospektu gal būtų tiek. Aišku, galima paminėti daugelį prabangių vitrinų langų, kuriuose dizaineriai ar pretenduojantys į juos potencialius pirkėjus bando papirkti ekstravagantiškomis instaliacijomis (vien ko vertas „Nijolės“ kičas) ar globaliam masiniam vartotojui atpažįstamais plakatais ir įvaizdžiais (visokie makdonaldai, junaited kolorai etc.). Praeivių tinklainėje visada sušmėžuos jau prospekto firminiais ženklais tapę ant stogo užrioglintas Šv. Jurgis (carinio originalo replikos autorius Kęstutis Balčiūnas) (12 pav.), bronziniais veidais švytinčios Stanislovo Kuzmos mūzos, idiotiška šypsena išsiviepęs Vaido Ramoškos angelas su ratukinėmis pačiūžomis (13 pav.) ar dar tvoromis aptvertas Černiachovskis2 – stabas-obeliskas Vincui Kudirkai (žmogui, kuris Vilniuje gal net kojos nebuvo kėlęs ir dėl savo įgimto kuklumo kažin ar būtų labai jau apsidžiaugęs tokiu prie prekybos centro esančiai automobilių stovėjimo aikštelei artimesniu statiniu-„papuošimu“).
Gedimino prospekte – oficialioje ir prestižinėje erdvėje – nuolat vyksta ir kitokių parameninių reiškinių. Krišnaitų eitynės penktadieniais, kaziuko ir kitokios mugės turistų sezono metu. Studentų krikštynos, firmų prisistatymai ir t.t. Prie seimo orientuojamasi į valstybiškesnius renginius. Vienas tokių – Sausio tryliktosios minėjimai. Kiekvienais metais būnu jų liudininku. Tokios neskonybės (garbės kuopa muliažiniais, tiesiog karikatūriškais ir autentikos visiškai neprimenančiais esą XIV amžiaus šarvais bei ginklais (14 pav.)) ir nuobodybės (nuo sovietinių minėjimų nesiskiriančios kalbos, tos pačios nuotraukos ir kaip gabalėlis pyrago visuomenei atkištas leidimas pažiopsoti į parlamento fojė). Nesuprantu – o kodėl negalėtų būti surengtas normalus, kad ir klasikinės muzikos koncertas arba užsakytas nestandartiškas meno kūrinys (net tam pačiam Umbrasui)?
Belieka įveikti Katedros aikštę, Pilies ir Didžiąją gatves (kuriose apstu senosios dailės kūrinių – iš jų vienu vertingiausių laikau Šv. Jono bažnyčios fasade kadaise nutapytą ir dabar uždažytą freską su Didžiojo Vilniaus maro scena – rašytiniai šaltiniai liudija, kad tai turėjo būti grandiozinis kūrinys, su kanibalizmo siužetais ir kitokiais kraupiais žūties, laidojimo motyvais (15 pav.)) ir po tokio masinio menų antplūdžio saugiai ir net aštuonioms valandoms (plius-minus) užsidaryti savo darbo vietoje.
Tarp šešioliktos ir šešiolikos trisdešimt paprastai skubu namo. Vėl tie patys, taip pat namo skubantys praeiviai (su kai kuriais bent mintyse pradedi sveikintis ir bendrauti) arba į automobilių kamščius patekę vairuotojai. Todėl grįžti stengiuosi kitu maršrutu. Po sunkios dienos nebeturiu sveikatos bei nervų stebėti išpuoselėtos Gedo prospekto publikos fizionomijų. Renkuosi demokratiškesnį Vilnius–Cvirkos–Pamėnkalnio ruožą.
Praėjęs keletą galerijų ir muziejų (ŠMC, „Vartai“, Teatro, muzikos ir kino muziejus, Radvilų rūmai) kadaise prestižine buvusią vidurinę (koridoriuose matyti Algio Griškevičiaus suoliukas, kažkas iš Vytauto Jurkūno repertuaro) atsiduriu prie Sveikatos ministerijos. Žinau (kadangi dirba vienas pažįstamas žmogus), kad jos koridoriuose veikia kartais komerciniu požiūriu net ir visai sėkmingų parodėlių (seniai, seniai nupirko net kelias Aistės akvareles), tačiau eiliniam lankytojui vargu ar įmanoma prasibrauti pro budrios sargės žvilgsnį ir stiklines duris.
Priešais Petro Cvirkos paminklą stūkso „Cvirkos salonas“. Dabar tai „Pamėnkalnio galerija“. Neseniai atsinaujinusi (pakeisti langai, perdažytos sienos, bet išlikusios „zelcinės“ grindys) įstaiga dėkinga tuo, kad dideli langai leidžia apžvelgti parodą netgi neįėjus vidun. Aplink zvimbia troleibusai, pypsi „mikrobų“ vairuotojai, o tu gali stovėti prie šviesoforo ir mėgautis Simono Skrabulio trimitais, Gintaro Palemono Janonio moterimis, Lino Liandsbergio kaladėlėmis. O kur dar Robertas Bliujus, Aloyzas Stasiulevičius ir kita, vyresnės-jaunesnės kartos Dailininkų sąjungos šutvė!
Iš jų labiausiai mėgstu Janonio tapybą. Kitus – su labai didelėmis išlygomis. Dėl dabar lange esančios šio menininko kompozicijos (16 pav.) netgi teko aršiai diskutuoti su vienu tapytoju. Jis aiškino, kad Janonis gana bukai, be jokių niuansų visame plote vienodai užtepė žalią spalvą. Man tokia ypatybė nestrigo – dominuojančios mėlynos ir žalios santykis lyg koks fluidas ar ūkas perskrodė odos poras ir įsigėrė į pačias kraujagysles. Jaučiau kaip krauju vaikščioja ne tik raudonieji ir baltieji kūneliai, bet ir nedideli janoniai (žaliai pamėlynavę).
Jeigu Gedimino prospekto kirpyklose viešpatauja Vozbinas, tai Pamėnkalnio gatvės plaukus pasikedenti pasiryžę lankytojai priversti stebėti makaroniškai išstybusias Arūno Žilio figūras. Nėra pernelyg ko ir malti liežuviu – viskas labai panašu, tik mieliau vartojama ne kreminė, o rožinė spalvutė. O ir reklamos šioms įstaigoms bei verslininkams jau pakankamai pridariau.
Einant automobilinio transporto eismo aspektu ypač judria gatves plaučiai prikvėpuoja visokios bjaurasties. Kūnas nusilpsta ir norom nenorom sustoja prie Karininkų ramovės. Iškabintos afišos anonsuoja ne tik militarinio pobūdžio koncertus, masinius renginius ir susibūrimus, bet ir parodas. Ramovėje retkarčiais parodas rengia garsiojo „Plekšnės“ klubo nariai (17 pav.). Metų sandūroje karininkų dėmesio reikalauja Bronius Grušas ir jo mokiniai (paroda taip ir pavadinta: „Grušas ir mokiniai“ (18 pav.)). Ištisus metus lankytojus džiugina optimistiniai fotografiniai vaizdeliai iš Lietuvos kariuomenės kasdienybės.
Man lankantis visa Karininkų ramovė intensyviai ruošėsi furšetui vienos valstybinės šventės proga – valytojos šveitė grindis, karininkai vaikščiojo labiau pasitempę ir net plepus budintis (juosmenį persijuosęs diržu su tautine simbolika) atrodė kur kas santūresnis. Visos su šia įstaiga susijusios detalės reikalauja atskiros istorijos (Grušo ir pasekėjų, plekšnininkų ekspozicijos išsidriekusios per kelias sales bei aukštus – nuo gausybės ir spalvų įvairovės net akys raibo), tad apsiribosiu pastebėjimu, kad tarp visų artefaktų man ypač patiko dviejų skydnešių saugomas, laikomas, nešamas ir ant laiptų turėklų prikabintas Karininkų ramovės herbas (19 pav.).
Dažnas gyvenimo mieste reiškinys yra graffiti. Aš asmeniškai į jį žiūriu pozityviai. Be abejo, nepateisinu tiesioginio vandalizmo atvejų, tačiau tinkamoje vietoje normaliai padaryti ženklai atstoja daugelį meno galerijose ir kitokiuose centruose eksponuojamų šedevrų. Pirmiausia pasisakau už socialiai orientuotus (svarbu ikonografinis lygmuo) arba virtuoziškai atliktus (svarbu forma) darbus. O socialinis menas turi būti demonstruojamas tik gatvėse – ne snobų publikai skirtose galerijose. Meno sklaida visuomenėje taip pat yra pozityvus dalykas. Galų gale, graffiti substancialiai įkūnija prigimtinį žmonijos meno poreikį. Žmogų sukūrė ne darbas ar mėsa (žr. „Armatūros“ repertuarą), bet menas. Menas iš didžiosios raidės – tai yra toks, kuris svarbiau už mamuto kotletą ar manijoto šakniagumbį.
Namų-darbo-namų maršrute nepalankiausios sąlygos graffiti korifėjams, be abejo, skirtos „prestižiškiausiose“ erdvėse – kad, gink Dieve, kokio nors valdininkėlio, verslininkėlio ar tiesio statistinio vartotojo nuotaikos nesugadintų jų niekšybes ir menkumą demaskuojantys tekstai bei vaizdai. Gedimino prospekto pastatų fasadai yra reguliariai valomi. Ryte kaip tik pamačiau ir nufotografavau valytojų furgoną (20 pav.). Įdomu, kad jie, matydami į save nukreiptą objektyvą, bos nepalindo po savo mašinos ratais. Pasislėpė, žalčiai – o tuo metu turėjo valyti turbūt politinių priešininkų aprašytas vienos partijos būstinės sienas.
Net keiktelėjau pamatęs, kad Žemaitės skverelyje šviežiai nuluptas popierinis trafaretas, vaizduojantis žuviagalvį jaunuolį. Drambliagalvis vaikinukas buvo nuluptas ir Vilniaus gatvėje. Žodžiu, meno nesuprantantys komersantai per kelias dienas gerokai pasiautėjo. Ačiū Dievui, kad marginalų statusą užimantys užrašai, lipdukai (ypač įstrigo vienas, fiksuojantis indėniškais raštais dekoruotą beveik toteminę galvą (21 pav.)) ir trafaretai partizaniškai laikosi ant stulpų, nuošalesniuose pastatų kampuose ar net frontonuose. O rankų nenuleidžia ir patys viešojo meno entuziastai. Jie sizifiškai kuria į dabartį, o ne ateitį ar praeitį (vis tiek neišlieka), kiekvienam iš mūsų adresuotą, meną.
Islandijos gatvėje, tarp telekomunikacinės bendrovės ir stomatologinio kabineto baigia išblukti įžymiojo Koldūno (į rimtus, klasikinės pakraipos menininkus pretenduojančio sienų margintojo) natiurmortas (22 pav.). Kiek toliau, ant stulpo, žiūrovo bei komunalininko žvilgsniui bei rankai sunkiai pasiekiamame aukštyje kybo giliamintiškai didaktiškas tekstas: „Šioje vietoje 2007 09 prasilenkiau su vyriškiu, kuris, mano akivaizdoje pakėlęs nešė kelias ant šaligatvio gulėjusias šiukšles. Tai nebuvo kiemsargis“ (23 pav.). Šiais visuotinio susvetimėjimo ir apolitiškumo laikais tai yra kaip niekada reikšmingos mintys. Svarbu, kad jos dėstomos aiškiai, juodu ant balto, garsiai (didelėmis raidėmis) ir viešai.
Visokių prikeverzojimų yra ir kiemo tarpuvartėse: „Gyvenimas klampus šūdas, o tu neturi guminių batų“, „Livas Poškus [ne giminė – V.P.] iš 8b – lochas“, „Ačiū Rusijai už sausio 13“. Pastarasis pats šviežiausias. Dėl jo, vykdydamas savo pilietinę pareigą (nes atsirado beveik mano akyse – tik nemačiau kas parašė), skambinau į policiją. Operatorė išklausė skundą ir pasakė: „Gerai, atsiųsime patrulį“. Nesupratau – ką jis būtų daręs (nes nelabai tikiu Lietuvos policijos pajėgumais važinėti į nusikaltimo vietas) – skaitęs ar valęs su skudurėliu?
Na, ir galop, po ilgos ekspedicijos (dar užsukama į kokį prekybcentrį ar knygyną) pasiekiamas gyvenamasis būstas. Atsirakinus duris žemėn metamas žieminis paltas, verdama arbata, šildoma vakarienė. Jungiamas televizorius, monotonišką vakarą paįvairina vienas kitas šeimyninis ginčas ir galop lendama į šiltus patalus. Prieš užmerkiant akis ir panyrant į sapnų karalystę susumuojami dienos (pakankamai stulbinantys) rezultatai:
Pastebėčiau taip – vilniečiai gyvena kur kas labiau estetizuotoje aplinkoje nei prerafaelitai ar pats Gustavas Klimtas. Tad Vilnius tikrai nusipelno būti Europos kultūros sostine! Ir ne tik 2009 metais.
P.S. Prisipažinsiu, kad koketavau, tardamas apie savo abejingumą tikrosioms galerijoms ir muziejams. Iš tikrųjų juos lankau ir netgi su dideliu noru. Ypač kai verta dėl to. Sausio mėnuo buvo būtent toks – daugelyje vietų veikė labai gerų parodų, reikėjo tik suktis, kad spėtum jas visas aplankyti. Išvardinsiu vos keletą, dėl kurių tikrai gaišau (nesigailėdamas) savo brangų (o kas jo nebrangina!) laiką:
