Nosis kalba:
Pastelinininkai yra gudrūs menininkai, akvarelininkai – dar gudresni.
O kaipgi – juk tie, kas valdo vandenį, valdo mūsų pasaulį! Vanduo dengia didesnį Žemės planetos paviršių. Tuo labiau ir pasaulinis tvanas (sąlygotas akvarelininkų sukelto globalinio klimato atšalimo) artėja. Akvarelininkai geba geriau užsimaskuoti nei kokie pastelininkai. Paradoksas slypi tame, kad tie dailininkai, kurie naudoja akvarelę kaip pagrindinę savo kūrybinę medžiagą, gali būti (ir dažniausia būna) ne tikrais akvarelininkais. Akvarelė yra gyvenimo būdas. Akvarelė yra dvasinė būsena. Akvarelės kaip medžiagos pasirinkimas dar nebūtinai rodo akvarelininko dvasią. Geriausias šio (žinau, kad provokuojančio – ypač nepatenkinti gali būti tie, kurie širdies gelmėse jaučiasi akvarelininkais) teiginio įrodymas yra lietuvių tapytojo Henriko Natalevičiaus tapyba. Teko regėti jo parodą vienoje Vilniaus galerijoje. Darbai, atrodytų, kaip darbai, tiksliau – paveikslai – aliejus ant drobės ir t.t. Žodžiu – regisi, kad jokios akvarelės. Bet viską demaskuoja plastika. Prisilietimas prie paviršiaus. Daže išmirkytas teptukas per gruntuotą drobę šliuožia lyg šlapias grindų šepetys per vandeniu patvinusias mokyklinio koridoriaus grindis. O ir spalvinis aptariamo autoriaus mąstymas – ruda su balta. Juk tai yra tikras žydintis vanduo… Kūdra, pritvinkusi melsvadumblių ir varlės kurkulų (šių – rutuliškų struktūrų – išnyra ne viename telkinyje). Dar teliūskuoja tritonai, geležinės rupūžės (baliniai vėžliai), mailius ir planktonas. Ką padarysi – jų visų tokios aptakios formos…
Savo gudrumu H. Natalevičius pranoksta G. Jonaičio apsukrumą. Tai ir yra minėtasis akvarelininkų atkirtis. Karas tarp akvarelininkų ir pastelininkų tęsiasi. Sąmokslas bus dar ne vienas… Pasaulis ritasi į pražūtį… Tai vis dėl tų paikysčių ir šėliojimų…