— Žiūrėk, neišmeski iš rankos, - tarė Irena.

Vos tik ji pasakė šiuos žodžius, iš Jurgio rankų iškrito penkios bandelės.

— Ech, tu, netikėli, - supyko moteris.

Ir ne be pagrindo – iš vyro rankų ir toliau krito bandelės. Bandelės, bandos, pyragaičiai, batonai, bagetai ir ragaišiai. Atrodė, kad Jurgio rankos yra ne galūnės, o tikras duonos kepimo kombinatas. Pasirodo, kad šis žmogus jau nuo seno jautė silpnybę pramonės įmonėms ir manufaktūroms. Buvo socialdemokratinių pažiūrų, todėl iš darbdavių nuolat ir primygtinai reikalaudavo laikytis aštuonerių darbo valandų, aštuonerių poilsio valandų ir aštuonerių miego valandų dėsnio. Ypač nekentė monopolininkų bei pramonės magnatų. Jiems kaišiodavo proklamacijas, velnio mašinas ir visokiausius kitus prietaisus bei agregatus. Šiais poelgiais truputėlį imitavo Kropotkiną, tačiau buvo nuoseklus plechanovininkas.
O dar ta Irena. Ji buvo Jurgio sužadėtinė. Tačiau dar iki vedybų jaunikį sugebėjo užspeisti į kampą savo reiklumu. Skyrėsi ir politinės pažiūros. Irena simpatizavo juodašimtininkų falangoms.

Kukliame nuomojamame kambarėlyje (tipiškas mebliuotų kambarių pastatas darbininkų kvartale) nuolat vykdavo politinio pobūdžio disputai. Juos sulaikydavo tik periodiški bandelių kepimo ir kritimo ant grindų seansai. Kai įsikarščiavusi pora pamiršdavo šią fizinio pasaulio apraišką, miltinių patiekalų perteklius verždavosi per duris ir langus, minkštai sutrenkdamas ne vieno praeivio ar prašalaičio galvą, pilvą arba nugarą.