Kada nors ateina žiema (kartais pavėluotai – tik sausio viduryje arba po poros metų) ir visas kraštas nusisagsto monolitinėmis sniego senių figūromis. Perfrazuojant klasiką galima tarti, kad visur, kur tik užmesi akį, subaltuoja besmegeniai. Monotoniškos ir neišraiškingos jų stovylos sušmėžuoja miestų aikštėse ir sodybų kiemuose, magistralių pakraščiuose ir vėjų pustomuose laukuose. Kažkada senį besmegenį teko regėti plaukiant ant ledo lyties atšilusiame Nemune. Pažįstamas siluetas pasirodė net ant pastato stogo ir pravažiuojančio automobilio kapoto. Visuotinio vartotojiškumo epochoje besmegeniai pasirodė pigių žurnalų, reklaminių brošiūrų puslapiuose. Iš putoplasto išdrožti, iš gipso atlieti pavidalai jau kelinti metai naudojami kaip parduotuvių vitrinų papuošimai. Sniego seniai, kaip ir Santa Klausai, kalnų slidės ir bilietai į Alpes tapo sniegingojo sezono ,,firminiu ženklu”, neatsiejama šaltųjų kraštų ikona. Na tai kas, kad Kioto protokolų pasirašiusių ir nepasirašiusių šalių dėka sniego šiose platumose jau beveik ir nebūna...
Neaišku, kas sugalvojo senio besmegenio pavadinimą. Kartais vartojama literatūriškesnis apibūdinimas – sniego senis, tačiau jis taip taikliai neapibūdina šio sutvėrimo prigimtinių savybių ir charakteristikų. O dar galima išgirsti retesnį ir mūsų laikais beveik išnykusį pasakymą – sniego boba. Pirmųjų dviejų sąvokų naudojimą galima paaiškinti sovietine mūsų tautos ir valstybės praeitimi, trečiosios – kur kas archaiškesniu, priešistorę siekiančiu paveldu. Išgirdus pasakymą senis besmegenis akyse iš karto kyla stalininių ir chruščiovinių vaikiškų filmukų vaizdeliai, kuriose visada išsišiepusi sniego masė su šluota rankoje, kibiru ant galvos ir morka vietoje nosies atlieka vyriškojo Senelio Šalčio palydovo rolę. Tiksliau – tarno, dirbančio purviniausius darbus funkciją. Jis vadelioja elnių kinkinius, būna pasiuntiniu, organizuoja tarybinio Santa Klauso keliones. Visus laurus nusiskina nieko realaus nedarantis veltėdis. O kvailoka šypsena apdovanotas pastumdėlis tūno vaikučių numylėtinio šešėlyje. Net Snieguolė užima kur kas geresnes pareigas ir stovi menamu hierarchijos laipteliu aukščiau už besmegenį. Už pastarojo – tik kiškučiai, voverytės, elniai ir sniegenos. Besmegenio sąvoka neatsitiktinai buvo tokia populiari totalitarinės epochos, visuotinio smegenų plovimo laikotarpiu. Sovietiniams vadams begalvės (perkeltine prasme) būtybės regėjosi jų kontroliuojamos visuomenės idealu. Besmegeniai egzistavo daugiabučiuose namuose ir kolūkių gyvenvietėse, tarybinėse įstaigose ir darbovietėse, fabrikuose ir gamyklose, mokyklose ir kariuomenėje.
Ne taip plačiai išplitęs sniego bobos terminas taip pat užkoduotas mūsų kolektyvinėje pasąmonėje. Šios sąvokos etimologija slypi dar gūdesnėje praeityje. Panašiai, tik truputį trumpiau, vadinamos prūsų, polovcų ir pečenegų vadų pilkapių viršuje smaksojusios granitinės figūros. Budria akimi jos saugodavo amžinosios medžioklės plotuose besiganančių kunigaikščių ar karių sielų ramybę, o rankose laikomus ragus keldavo į jų arba dievų-globėjų dvasinę sveikatą. Akmeninės bobos, kaip ir snieginiai jų palikuonys, pasižymi ryškia, akcentuota galva, masyviu liemeniu ir beveik nunykusiomis galūnėmis. Abiem atvejais didelėse galvose nėra nieko – nei smegenų, nei dar kažko. Tuštumą užpildžiusi monolitinė masė. Panašiai kaip besmegeniai sovietiniuose ,,multikuose”, bobos dirba, kol jų saugomos didvyrių dūšios poilsiauja dangiškųjų malonumų apsuptyje. Lietuviškuosius besmegenius galima kildinti iš akmeninių bobų giminaičių – medinių stulpų chrestomatinis pavyzdys – Šventosios stabas), gintarinių amuletų (Nidos lobio egzemplioriai), raginių pakabukų. Visi jie pasižymi didelėmis galvomis ir reikšmingais, su apsauga ir magija susijusiais darbais.
Iš tikrųjų – didžiausias paradoksas slypi tame, kad besmegeniai, nors ir mąstymo organų neturintys padarai, substancialiai yra susiję su galvomis. Galvose glūdi jų esmė. Viename sovietiniame filmuke buvo parodyta, kaip kažkokie piktadariai (jau konkrečiai neprisimenu kas – vilkas, lapė ar nesimokančio ir chuliganiško jaunimo atstovai) sugriovė vieną senį besmegenį. Spyrė į apatinę kūno dalį ir snieginis drimba suzmego lyg aptirpusio torto gabalas. Piktadariai bjauriai kvatojosi, o grubaus smurto auka, išsaugojusi sveiką tik savo galvą, bejėgiškai mirkčiojo anglinėmis akutėmis. Pamokančio animacinio filmo gale gėris, aišku, triumfavo ir besmegenis buvo ,,reanimuotas”. Gerieji personažai jį perlipdė. Sniego senis toliau tęsė savo tarnystės misiją. Manytina, kad jei buki banditai būtų sunaikinę jo sielos ,,talpyklą” – galvą, istorija taip linksmai nebūtų pasibaigusi.
Seniai besmegeniai užima ne tik atsakingas tarnų, bet ir atpirkimo ožių pareigas. Į juos būna projektuojamos tamsios mintys ir bloga energija. Dešimtis besmegenių išnaikinęs individas tampa ramesniu ir psichologiškai nuskaidrėjusiu. Iš principo – pagrindinis tų būtybių lipdymo tikslas ir yra jų sunaikinimas. Tuo šis užsiėmimas giminingas kitai – žiemos sporto šakai – sniego tvirtovių statymui. Progresyvų statymo darbą vainikuoja šūksmų, kraujuojančių nosių ir peršlapusių batų lydimas destrukcijos aktas. Politinių kataklizmų laikotarpiais besmegenių gamyba tampa ypač aktualiu užsiėmimu. Iš sniego išlipdyti sutvėrimai įkūnija visą politinių priešininkų, karinių oponentų protinį nepajėgumą. Be to, juos, priešingai realiems pirmavaizdžiams visai nesunku likviduoti. Ir tai daroma su ypatingu uolumu. Šį teiginį geriausiai iliustruotų istorinė medžiaga. Ne vienoje 1944 – 1953 metais vykusio ginkluoto pasipriešinimo prieš sovietų okupaciją nuotraukoje partizanai pozuoja iš sniego išlipdyto Stalino ar kokio jo pakaliko figūros fone. Generalisimo statusą liudija anglimi ar jai gimininga medžiaga išpiešti ūsai, funkcionierių pareigas – antpečiai bei ordinai. Prisiminimuose aprašoma, kad vėliau tas figūras rezistentai maloniai suspardydavo ar sušaudydavo. Panašiai prieš kelis metus viena partija Nepriklausomybės aikštę nusagstė Seimo nekompetenciją ir analfabetizmą simbolizuojančių besmegenių minia. Dar tos pačios dienos pabaigoje deputatų prototipai išnyko lyg pavasarinės saulės nutvieksti. Kas juos sunaikino – save atpažinę seimūnai ar valdžios godulio nesugebėję patenkinti pretendentai – tėra eilinė detalė, smulkmena. Juolab, kad Pigmaliono kančias kentėję sniego senių skulptoriai kitą kadenciją galbūt patys tapo analogiškais lipdiniais.
Besmegenių lipdymas yra absoliučiai nesuinteresuota veikla. Pirmiausiai dėl tragiškos šių būtybių baigties. Tie nelaimėliai, kurių nepajėgia sutraiškyti kokio piktavalio galūnė, žūsta pavasarėjančios saulės ir šilto lietaus akivaizdoje. Naktimis paspaudžiantis šaltukas dar bando sustabdyti nenumaldomą irimo procesą, tačiau galop lieka pažliugusios žemės fone garuojančio korėto sniego krūvelė, akyse virstanti plonu lopinėliu, galop – ore išnykstančių garų debesėliu. Sniego senių darymu užsiiminėja vaikai arba meniškai infantilios asmenybės. Racionalistai bei pragmatikai į tai žiūri su kaupina paniekos ir pajuokos doze. ,,Niekais užsiima” – kreivai prataria ne vienas. Ir būna teisus. Nesuinteresuotai besmegenių lipdybai šiek tiek giminingas gatvių valymas. Tai yra toks pats beprasmiškas užsiėmimas, kaip ir lipdymas. Net maži vaikai žino, kad atėjus pavasariui žemę užklojusios baltos masės neliks nė padujų. Bet kažkodėl visi brūžina žemę iki pamišimo. Didžiulius kastuvus (lopetas) paėmę kiemsargiai iškišę liežuvius ant aikščių ir šaligatvių krentantį sniegą stumia į gigantiškas krūvas. Tikrus stounhendžus ar Cheopso piramides. Chrestomatiniai pavyzdžiai sustumdomi Vilniaus Nepriklausomybės, Lukiškių, Katedrų aikštėse. Įšilę valytojai su pasimėgavimu ir meile žvelgia į savo darbo rezultatus. Amorfiškos krūvos neprilygsta maksimalios proto, vaizduotės ir fizinių pastangų sintezės reikalaujančiai besmegenių lipdybai. Tačiau dideli kiekiai keri fantaziją ir verčia prisiminti jūros bangas, smėlio kopas, kalnus, gal net dieviškąją Šambalą.
Besmegeniai yra šiaurietiško klimato kūdikiai. Sniego tvariniai egzistuoja sniegingoje Norvegijoje, Rusijoje ir šiaurės Vokietijoje. Tačiau jie gali atsirasti bet kur, ten kur būna bent kruopelytė sniego. Netikėtai pasnigus Palestinoje, Kipre ar Australijoje tenykščiai vaikai iš karto puola lipdyti sniego gniūžtes ir besmegenius. Galima sakyti, kad snieginių senių kūrimas tiesiog glūdi žmogiškoje prigimtyje. Idealiausia besmegenių generavimo temperatūra yra nulinė, keli laipsniai šilumos ir kai sniegas būna šviežias. Tuomet gniūžtės pačios prašosi į rankas. Atrenkamas vienas, geriausias ir kantriai rutuliojamas puriu sniegu. Didžiulis rutulys netrunka susiformuoti. Tada ridenasi antras, trečias. Klasikinė besmegenio schema – trys rutuliai. Viršutinis atlieka galvos funkciją. Dar po mažą, geros gniūžtės dydžio – viduriniojo šonuose, vietoje rankų. Tipiniuose besmegenių vaizdeliuose į vieną būna įspraudžiama šluotą – besmegenio darbštumo atributas ir liudininkas. Kita tuščia. Ant galvos – kibiras, vietoje nosies morka arba kankorėžis. Akis, lūpas bei sagas (priklijuotas tvarkinga vertikalia eilute žemesniuose segmentuose) atstoja anglies gabaliukai arba smulkūs akmenėliai. Nuolatinio skubėjimo ir natūralių medžiagų (normalaus valymo įrenginio arba elementarios anglies) nebuvimo epochoje dažniausiai apsiribojama ,,plikos” sniego masės lipdymu. Be jokių smulkmenų ar puošmenų. Tuo modernių besmegenių kūrimas artimas funkcionalizmo ideologijai. ,,Formą lemia funkcija”. Ir jokių komentarų. Lipdant aukštaūgius subjektus (aukštumas yra kūrėjo meistriškumo įrodymas), pati sudėtingiausia užduotis yra ant pečių užkrauti galvą. Vienas neatsargus judesys ir visas darbas nueina šuniui ant uodegos, nes paprastai krentanti viršutinė dalis sunaikina ir kitas. Paskutinis kūrybinis etapas – apdaila. Į piršine apmautą ranka paimama puraus sniego gniūžtė ir visas besmegenio kūnas atsargiai apglaistomas. Tampa aptakus kaip ruonis, gražus kaip ridikėlis. Tikram sniego senių darymo entuziastui net seilė tįsta matant tokius vaizdus.
Atsiranda entuziastų, kurie konstruoja besmegenius ir atšiauresnėmis sąlygomis, totalaus šalčio metu. Pasakėme ,,konstruoja”, kadangi tokie kūriniai iš tikrųjų būna sudėlioti, it kaladėlės ar kortos, iš monolitinių, nesuminkytų ar suvyniotų suledėjusių ledo gabalų. Konstrukcijos artimos besmegeniams, tačiau ne tikri sniego seniai. Joms trūksta loginio mąstymo ir architektūriškai skulptūrinio polėkio. Tai daugiau nuobodžiaujančių subjektų, snobų veiklos rezultatas. Lyg neturinčių ką veikti žmonių keverzonės. Tokie besmegeniai ypač dažnai išdygsta autobusų stotelėse, pasimatymų vietose. Visur, kur reikia laukti. Deja, jų egzistencija, kaip ir genezė, yra trumpalaikė. Iš beformių gabalų sudėliotos netvarios struktūros griūna lyg Pizos bokštai papūtus menkiausiam vėjeliui, paspyrus net silpniausiai kojai.
Jūrinis Lietuvos klimatas ypač tinka besmegeniams veistis ir daugintis. Šalyje, kurioje žiemomis daug dienų tvyro drėgmės, šlapdribos ir lijundros lydima nulinė ar jai artima temperatūra, šie tvariniai dygsta tarytum grybai po lietaus. Drėgnas oras veikia lyg armatūra ar apsauginis lakas, tuo pačiu suteikia ant liežuvio galiuko vos juntamos druskos skonio sąlygotą koloritą. Sunku apibūdinti tautinio senio besmegenio tipą. Turbūt reikia galima kalbėti apie kosmopolitinį besmegenių charakterį. Nacionalinės ypatybės nuspėjamos tik iš užslėptų stilistinių požymių, specifinio detalių traktavimo. Lietuviški besmegeniai lipdomi šiek tiek kitaip nei vokiški ar rusiški, latviški ar švediški. Jų formos monumentalios, kupinos vidinės, barokiškai užslėptos ekspresijos. Lietuviški sniego seniai ne tokie puošnūs ir dekoratyvūs kaip lenkiški, nuo latviškų skiriasi didesne temperamento ir laukiniškumo doze, tačiau yra nuosaikesni, ypač lyginant su rusiškais ar baltarusiškais. Baltiškųjų besmegenių spalva artima namų audimo drobei. Formos – liaudiškai transformuotam ir vietinėms reikmėms adaptuotam barokui. Norintiems geriau pažinti lietuviškųjų sniego senių struktūrą galima pasiūlyti pastudijuoti suledėjusio vandens pavidalus imituojančius Vinco Svirskio drožinius. Jie išradingai sudaryti iš gniužulus primenančių didesnių ir mažesnių medinių masių. O ir vilnietiškais barokas įtakotas besmegeninės pasaulėžiūros. Užtenka pažvelgti į sodrias Šv. Kazimiero koplyčios, Šv. Dvasios bažnyčios, kitų statinių formas. Baltumu švytintys bokštai solidžiai kelia ant jų lyg kibirus užkrautus kupolus bei šalmus. (Sniego seniai pakoregavę ne tik tautinės, bet ir visuotinės dailės istorijos, ypač modernios, vyksmą – užtenka prisiminti Picasso, Dubuffet ar Botero personažus).
Tarminiai, regioniniai skirtumai taip pat pakoreguoja besmegenių skirtumus. Žemaitiški besmegeniai artimesni germaniškajai, protestantiškajai kultūrai, dzūkiški ir aukštaitiški – slaviškajai. Vienaip sniego masė suspaudžiama Telšiuose ar Tryškiuose, kitaip – Kavarske, Šilavote, Pasvalyje ar Stakliškėse. Be to, besmegenius skirtingai lipdo įvairaus amžiaus, lyties, profesijų, psichologinių tipų atstovai. Vaikų sniego seniams būdinga didesnė laisvė ir nerūpestingumas, kietos statybininko ar sunkvežimio vairuotojo rankos susuktas rutulys yra sunkus it švininis balionas, melancholiko sukurta snieginė statula spinduliuoja liūdesį bei rezignaciją.
Globalinio klimato atšilimo akivaizdoje kyla reali grėsmė, kad sniego senių lipdymas, kaip ir daugelis etninės kultūros formų visiems laikams nugrims į nebūtį. Bjauriai atšilus orams, sausio ar vasario mėnesį vyraujant dešimtį ar daugiau laipsnių siekiančiai temperatūrai, niekas neužsiminės šia fantaziją bei vaizduotę ugdančia veiklos forma. Juk iš tikrųjų - kiek dvasinės šilumos galima įdėti į šias, regis primityvias, iš paprasčiausių sniego rutulių sudėliotas piramidines struktūras! Nuo mūsų visų priklauso, ar dar ilgai egzistuos ši kol kas gyvybinga tradicija. Jei ne – besmegeniai išnyks, kaip pragaištin pamažu iškeliauja sutartinės, vyžos, archaiški žodžiai ir skrabalai…