— Gerbiamoji nosie, gal imkime ir padiskutuokime religiniais klausimais?

— Nenoriu – teologinės temos (kaip ir pokalbiai politikos reikalais) visuomet išauga į muštynes arba abipusį nepasitikėjimą bei nepagarbą.

— Žinau. Tai be galo keblūs dalykai. Kai diskutuoju su vienu draugu (įsitikinusiu budistu) ir jis pavaro srautą, nukreiptą prieš krikščionybę, noriu jį prismaugti. O kai kitas bičiulis induistas kažką vis mosteli ant popiežiaus (laikau vienu didžiausių teologų ir filosofų) bei šiaip katalikų – noriu šiam spirti į užpakalį. Tą patį galiu pasakyti (o ir jis taip pat) apie draugelį pagonį. Bet visgi. Visi mes ieškome (arba ne) Dievo (kad ir kaip jį bevadintume). Tu visur landžioji, šmirinėji. Gal esi mačiusi Dievą?

— Aš juk ne Gagarinas – su raketomis neskraidžioju. Iš kitos pusės – mokslo ir religijos santykis visuomet buvo, yra ir bus be galo tamprus. Net ir mūsų – vakarietiškos sąmonės mastais.

— Kodėl, manoji nosie, taip manai?

— Aš nemanau, aš esu įsitikinusi, menotyrininke. Prisimink senąją elektrinę kitoje Neries pusėje (kalbu apie Vilnių). Tą pastatą, ant kurio bokštelio stovi lempą laikančios moters statula (deivė Elektra, skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus darbas). Šis daiktas įkūnija amžiną meno ir mokslo draugystę. Religija čia būtų kažkur netoli. Juk tikėjimas turi daug ką bendro su visokiausiais dvasiniais, meniniais ieškojimais. Kaip sakė senieji komunistai: ,,Komunizmas lygu tarybų valdžia plius elektrifikacija”. Tame name su elektronine statula dabar veikia Energetikos muziejus. Šioje kultūrinėje įstaigoje, skrajodama šen bei ten, visur lįsdama, mačiau tibetietiškų tankų parodą (Budos mieste). Buvo keista matyti mandalas tarp generatorių, motorų ir turbinų. (Nors techninio muziejaus ekspozicija parengta ir išeksponuota labai šauniai – turbūt viena geriausių mieste – vėl turiu omenyje Vilnių). Kažkur viršuje (tarytum Himalajuose), užkopus laiptais (užlėkiau vienu gūsiu), kabėjo lotosų poza sėdinčių budų atvaizdai. Visokie ritiniai (keli iš jų – net penkių metrų aukščio), ritinėliai, statulėlės ir fone leidžiamos giesmės… Galvojau, kad tai kažkokie senoviški rytietiški eksponatai, tačiau pasirodė, kad tai visiška šviežiena. Bet tai netrukdė. Davė per galvą taip, jog pasijutau dvasingesne. Ypač patiko psichodeliniai debesėliai, tarp kurių, ant kurių sėdi, laksto apšviestieji, dievai ir net demonai. Eilinį kartą supratau, kad be kanono religinė dailė nebūtų tokia, ko iš jos reikalaujama (prisiminkime vakarietišką, tai yra krikščionišką, religinį meną – krizę jis, manau, išgyvena būtent dėl to, kad jokio kanono nebeliko). Na, aišku, toks tankų eksponavimas galbūt buvo susijęs ir su budistų pastangomis sužvejoti papildomų sielų, bet tai ir liudija glaudų mokslo ir religijos ryšį. Elektronikos (pavyzdžiui, interneto bei radijo) dėka budizmas ir ypač dzenas išplito vakarietiškame pasaulyje. Tas pats pasakytina ir apie islamą. Muedzinai iš savo bokštų dabar kviečia garsiakalbių pagalba. Su krikščionimis analogiškai – prisiminkime tiesiogines televizines transliacijas iš baptistinių pamaldų kokioje nors Amerikoje arba (kad ir) ,,Mažąją studiją”, kuri skleidžia religinį opijų rytais-vakarais per valstybinį Lietuvos radiją. Arba mobiliais telefonais kalbančius pagonis. Vienu žodžiu – be technikos ir ypač elektronikos joks tikėjimas ir religija negali išgyventi moderniame pasaulyje. Todėl šimtu procentų yra teisūs religiniai fanatikai be Dievo (turiu omenyje komunistus).

— Oho, kokia, tu, nosie, sumani. Matyti, kad aukštai lekioji ir dvasines platumas užuodi.