Menotyrininkas: Mūsų pasaulis yra dykuma. Žmonės yra ne žmonės, o kažkokios plazdančios būtybės. Visai kaip Jūratės Mykolaitytės paveiksluose... Namai yra ne namai, o kažkokios kvėpuojančios būtybės. Visai kaip Jūratės Mykolaitytės paveiksluose... Saulėtekiai ir saulėlydžiai yra ne saulėtekiai ir saulėlydžiai, o kažkokios vos uždegtos žvakės. Visai kaip Jūratės Mykolaitytės paveiksluose...
Nosis: O kodėl tu čia dabar ir taip daug kalbi apie Jūratę Mykolaitytę?
Menotyrininkas: Na, tiesiog man patinka jos darbai. Juose yra kažko psichodeliško ir metafiziško. Visai kaip De Chirico tapyboje. Arba Dino Buzzatti‘o romanuose. Ypač Totorių dykumoje. Tai va taip ir pagalvojau...
Nosis: O kokia proga tu taip pagalvojai?
Menotyrininkas: Teatro ir muzikos muziejuje kažkada mačiau jos retrospektyvą. Man labai patiko. Seniai buvau matęs. Pagalvojau, kad jau esu pasiilgęs. Dar pagalvojau, kad labai patinka jos ankstyvieji darbai. Nors ir paskutiniųjų metų taip pat.
Nosis: O kas labiausiai patiko?
Menotyrininkas: Šiaip gal blogai pasakiau. Iš tikrųjų jau seniai nustojau vertinti – patinka-nepatinka. Tai neprofesionalu ir nežmogiška. Remiuosi kitais kriterijais – visada galvoju – kokį kūrinį griebčiau ir neščiau iš parodų salės gaisro ar kitokio gaisro metu. J.M. atveju tai būtų, savaime aišku, paveikslas su Užupyje stovinčiomis žmonių figūrėlėmis ir jų atspindžiais sustingusioje Vilnioje (tik dailininkas gali sustabdyti vandenį ir laiką!). Tas vanduo toks vaiskus, toks skaidrus, kad galima netyčia įkišti nuo gaisro gelbėti pakilusią plaštaką ir ją sušlapti. O gal net užgesinti gaisrą... Į kitą ranką (ach, jeifu turėčiau jų tiek, kiek indų dievybės), gal tiksliau – pažastį – griebčiau 1991 metų peizažą. Vaizdas toks – smėlio karjeras, daugybė namelių, dvibokštė bažnyčia kaip iš Vilniaus (Misionieriai? Jokūbas? Rapolas?), per didelę prarają permestu tiltu lekia traukinys. Paslaptinga ir gražu. Panašiai būna sapnuose, vaikiškose smėliadėžėse ir dykumose. Bet tik Jūratės Mykolaitytės dykumos (ne Sachara, Kalaharis ar Karakumai) yra kupinos atgijusių daiktų (garvežių, namų, puodelių, žvakidžių, arbatinukų) ir amžinybės sapnuose paskendusiuose žmonių šešėlių...