Sovietmečiu paveikslų būdavo galima išlošti loterijoje
(Iš buvusio Sovietų Sąjungos piliečio prisiminimų)

 

Nosies komentaras. Iš tikrųjų – sovietmečiu paveikslų būdavo galima išlošti loterijoje. Mano šeimininko žmonos giminaičių pažįstamų tėvai (sudėtinga genealogija) septintajame ar aštuntajame dešimtmetyje išlošė Vincento Gečo tapybos darbą. Menotyrininkas ilgai atributavo šį darbą. Nieko ypatingo ten nėra – tik Vilniaus kiemelis, išgautas kartono ir pajuodusių aliejinių dažų košės pagalba. Etiudas ir tiek. Moterinių paveikslų specifika slypi tame, kad iš jų nuolat kažkas lenda. Iš minėtojo Gečo kompozicijos jau keliasdešimt metų landžioja vienas imbierinis žmogeliukas. Išlenda – įlenda, išlenda – įlenda. Ir taip dienų dienon. Paveiksle jis gyvena nutapytame sandėliuke. Medinėje pašiūrėje, kur žiemomis beprotiškai šalta ir karaliauja žiurkės. Užtat vasarą šeimininkauja vienišas svirplys, kuris kas naktį svajoja sutikti tokią kaip ir jis... Suerzintas šalčio, žiurkių arba vabzdžio, imbierinis žmogeliukas lenda į mūsų pasaulį. Žmonės jį vaišina arbata su cukrumi ir citrina, o kartais, žiūrėk, ima ir atsikanda savo sugėrovo koją arba, dar baisiau – nutarkuoja jo užpakalį. Tada žmogeliukas lenda atgal, į savo paveikslą.
Menotyrininko kontrkomentaras. Kai iš Gečo paveikslo lendantis žmogeliukas man įkyri (o arbatą jis mėgsta gerti be galo ilgai, be to – nuolat reiškia savo niekam neįdomią nuomonę), patį paveikslą kišu maišan ir dedu į sandėliuką. Ten uždegu žvakelę... Imbierinis žmogeliukas tupi blausioje šviesoje.
Beje – iš kitų loterijose išloštų paveikslų (Antanas Gudaitis, Antanas Žmuidzinavičius, Leonardas Tuleikis) lenda morkažmogiai, dešrinės katės ir vilnoniai barsukėliai.