Nežinomas autoritetas yra pareiškęs ir tai yra grynų gryniausia tiesa, kad žmonės mažai kuo skiriasi nuo gyvulių. Visi jie turi galvas, rankas, kojas, trumpesnius ar ilgesnius liemenis, mažiau arba daugiau apžėlusius veidus, snukius. Vienas iš nedaugelio atributų, kurių dėka homo sapiens išsiskiria iš dvikojų, keturkojų kaimynų rato yra kelnės. Galima išvardinti ne vieną apsirengusio gyvūno pavyzdį, tačiau kelnėtas tarp jų atrodytų mažų mažiausia anomalija. Į galvą šauna kaitriose Aukštaitijos pievose elegantiškas drobines kepuraites užsidėjusios arba nuo aklių, gylių ir kitokių varmų paklodėmis bei vadinamaisiais ,,divonais”, brezento atraižomis lyg togomis apsisiautusios karvės, mylinčių ponių iš ,,angorinės”, ,,macherinės” vilnos numegztais ,,kombinezonais” arba ,,paltukais” mūsų klimato juostai būdingomis šaltomis žiemomis arba lietingais rudenimis apmuturiuoti mopsai, spanieliai, taksai. Net artimiausios žmonių giminaitės – beždžionės tam tikroje aplinkoje (cirkuose, vaidinimuose arba tiesiog jas įsigijusių žmonių namuose) aprengtos drabužėliais dažniausiai šmėžuoja raudonais savo užpakaliukais, t.y. be kelnių.
Šiais laikais sunkiai suvokiamas yra paniekinantis graikų ir romėnų, Apšvietos epochos prancūzų ir rusų aristokratų požiūris į kelnėtuosius savo amžininkus – barbarus (pirmuoju atveju) ir valstiečius (tiksliau reikėtų sakyti ,,mužikus”, ,,chlopus” – nes kelnės įkūnydavo pačius siaubingiausius šio socialinio sluoksnio atstovų bruožus). Sunkiai suvokiamas, nes likimas iškrėtė pokštą (o gal reikia sakyti, kad ,,teisybė triumfavo”) ir daugiau energijos, ryžto bei potencijos turėję kelnėtieji nuo istorijos arenos nustūmė tuos, vietoje normalių klešnių ir “klynų” įsisupusius į drobules arba savąsias nekaltybes pridengusius kažkokiais šortų ar pėdkelnių rudimentais. Kelnės deklaruodavo ne tik lytį, bet ir socialinę padėtį, ideologines nuostatas, kultūrinę patirtį. Tai atskleidžia fundamentalųjį šio drabužio aspektą, jo kaip varomojo mechanizmo rolę visuotinėje civilizacijų istorijoje.
Moksliškai visas kelnes galima išskaidyti į kelias grupes: šliaužtinius, pėdkelnes arba kelnes-kojines, kelnes siaurąja prasme, šortus. Atskirą kategoriją sudarytų apatinės kelnės arba kelnaitės. Kitaip dar trumpikės, liaudiškai vadinamos ,,trusikais”. Pastarąsias taip pat galima tipologizuoti. Remiantis lyties kriterijais išskirtinos moteriškos ir vyriškos kelnaitės. Paskui pasipiltų visokie ,,stringai”, ,,šeimyniniai”, ,,pantalonai”, glaudės, ,,plavkės” ir panašiai. Visos šios kelnių rūšys yra vienodai svarbios bei aktualios žmonių kaip asmenybių vystymosi, jų intelektualinio tobulėjimo procesuose.
Kelnės tiesiog užplūdusios mūsų buitį. Butuose, kambariuose, miegamuosiuose, parduotuvėse bei turguose viešpatauja šie drabužiai. Po gilaus miego, slogių sapnų, mirtinai apsiblausę piliečiai skuba dengti savo karikatūriškas (kreivas, nuo silpnumo drebančias, pašiurpusias lyg vištos oda), gyvulišką prigimtį menančias  kojas  bent elementaraus audinio gabalais. Antklodėmis, pižamomis ar chalatais. Paskui skubiai maunasi ploną savo žmogiškumo luobą – kelnes. Išgeria arbatos ar kavos, perskaito laikraščius, išklauso radijo pranešimų ir skuba socializuotis.
Arba atvirkščiai – vieni mano pažįstami tikrą poilsį jaučia tuomet, kada visi draugiškai išsiauna ir po namus vaikščioja be kelnių. Galima prisiminti ir nudistų ideologiją, pagal kurią tikras, betarpiškas individų ryšys su aplinka (saule, oru, vandeniu) užsimezga tik tuomet, kuomet nuo gėdingiausių kūno vietų yra nuimamos maudymosi kelnaitės, visu odos paviršiumi bandoma sugerti jodo bei deguonies pilną paplūdimių orą. Šiuo atveju kelnių nusimetimas yra simboliškas Rousseau bei jo pasekėjų deklaruotas grįžimo į gamtą, natūralią būseną aktas.
Iš seniai skaitytų P. Mašioto, Vaižganto, J. Baltušio ar dar kokio kito lietuvių vaikų rašytojo klasiko raštų žinome, kad patriarchalinėje, prieš šimtą mūsuose dar egzistavusioje visuomenėje kelnės buvo ne tik žmogiškumo, bet ir pilnametystės, vyriškumo požymis. Kiekvieno bekelnio mažvaikio svajonė buvo įsigyti kokias nors – tegul ir kreivas - šleivas, trumpas ar skylėtas – KELNES. Iki tol, kūdikystės ar ankstyvojo piemenavimo laikais tokie vyriškumo iniciacijos apeigų neatlikę sutvėrimai lakstydavo boluodami plikomis arba ilgų marškinių skvernais pridengtomis kojomis. Jie būdavo panašesni į mergaites arba kažkokius hermafroditus (gal iš čia kilęs pasakymas apie mažus vaikus – ,,angelėliai”). Vėliau berniukai įsigydavo kelnes, savotišką vyriškumo atributą (tokį patį kaip karaliui – karūna, kunigui – tonzūra ar sutana arba bajorui bei riteriui – kalavijas) ir galėdavo ne tik pradėti dirbti pilnamečio vertus darbus, bet ir po gero dešimtmečio, o gal net anksčiau – tikėtis surasti kokią nors sijonuotąją ir su ja pradėti pilnavertį šeimyninį gyvenimą, tai yra tapti vyru (sutuoktiniu), tėvu bei tikra šeimos galva.
Neprisimenu savo pirmųjų kelnių. Mūsų, kad ir socialistinės realybės kupinais, vaikystės laikais, kelnes pradėdavo nešioti nuo ankstyvųjų dienų, todėl pirmojo jų apsiavimo niekas pernelyg nesureikšmindavo. Savotiškas jų pirmtakas, be abejo, būdavo vystyklai. Pagal garsiojo akušerio ar ginekologo Spoko rekomendacijas jaunos mamytės savo atžalas vyniodavo į marles standžiai, tarytum kokius vikšrus ar kokonus. Užsispyrę bambliai nuolat verkdavo ir teršdavo savo išorinius apvalkalus, todėl sauskelnių nebuvimo kaimynai bei eiliniai prašalaičiai apie jaunos šeimos papilnėjimą suprasdavo ne tik iš nuolatos girdimo triukšmo, melancholiškų, pavargusių gimdytojų veidų, bet ir ant virvių suvertų vystyklinių karolių bei verdamiems skalbiniams būdingo slogaus, aitroko kvapo.
Ūgtelėję kūdikiai įgydavo šliaužtinukus ir tapdavo tikraisiais kelnėtosios bendruomenės nariais. Vėliau ateidavo lopšelių-darželių ir išaugtų sandalų su prakirptomis skylėmis nykščiams bei kelnių-kojinių arba pėdkelnių laikas. Visa tai vainikuodavo trumpos šiltos kelnaitės arba sijonėlis. Dar aukščiau būdavo flaneliniai marškiniai ir sriubomis ar kompotais nulaistyti seilinukai. Tad tokios ankstyvosios vaikystės uniformos.
Tikrosios uniformos su standartinėmis kelnėmis laukdavo šiek tiek vėliau – pirmojoje klasėje. Kiekvienas sovietinės mokyklos moksleivis puikuodavosi mėlynu vilnoniu, pusiau sintetiniu berniukišku švarkeliu ir kelnėmis arba ruda suknele su ,,pliusuotu žiurstu”. Prisimenu kokią psichologinę traumą išgyvenau ruošdamasis į mokyklą. Privalomai mokyklinės bylos nuotraukai pozavau dar su elementariomis ,,darželinioko” , o ne mokyklinės uniformos kelnėmis ir be mėlynojo švarkelio. Jie man bylote bylojo, kad dar nesu pilnavertis mokyklinės bendruomenės narys. Vėliau, jau įgijęs šiokios tokios pirmaklasinės patirties ir svarbiausia – uniformą, savo kelnes nuniokojau atsisėsdamas ant kažkokio šelmio apdairiai ant valgyklinės taburetės palikto rudo plastilino. ,,Apsišikėlis, apsišikėlis” – badė pirštais bendramoksliai, o vakare mama turėjo daug darbo valydama į pusiau sintetinį audinį godžiai įsiskverbusią masę.
Dar vėliau iš kitų kolegų (bet ne mokytojų) pasisėmiau svarbių, moksliniais tyrimais paremtų laboratorinės fizikos žinių: pasirodo, kad įnirtingai trinant užpakalį į kėdę, mokyklinės kelnės turėdavo savybę įsielektrinti. Tai paliudydavo elektros išlydžio metu, prie kur nors prikišto piršto gale pasirodžiusi kibirkštėlė. Ilgi mokyklos metai taip ir praslinko – trinant užpakalį į fanerinę pasostę…
Ankstyvoje vaikystėje šalia uniforminės, niveliuotų kelnių įkūnytos aplinkos egzistavo ir kitokia – ne tokia formali arba ankstesnių kartų patirtį atspindinti apranga. Tais auksiniais aštuoniasdešimtaisiais suklestėjo ,,banankių” mada. Moterys pradėjo vaikščioti su pūstomis, ties kulkšnimis susiaurintomis kelnėmis. Gimtajame Alytuje pradžioje jas mūvėjo tik pačios novatoriškiausios, gražiausiomis būti siekiančios merginos. Mano mama, kuri į naujausias, iš čekoslovakiškų ir vengriškų žurnalų (Vlasta ir Noklapja, daug vėliau “peresteroikos” laikotarpiu atsirado vokiškos Burdos) sužinotas tendencijas reaguodavo siuvamosios mašinos pagalba, seseriai pasiuvo velvetines ,,banankes”. Netrukus, kai sesuo kelnes išaugo, o aš ūgtelėjau, „banankes“ paveldėjau. Mano giliai nuostabai, niekas iš bendraamžių nesusiorientavo. Kelnės turbūt buvo per daug neįprastos, kad kas nors būtų išdrįsęs jas pavadinti ,,bobiškomis”. Didžiavausi savo velvetinėmis, rausvomis, apačioje pilkomis plastmasinėmis sagomis susegamomis ,,banakėmis”. Tik jos, deja, būdavo labai teplios ir reikalaudavo nuolatinės priežiūros, tai yra skalbimo.
O moderniausi vyrai tuo metu didžiuodavosi džinsais. Ne iš džinsinį audinį imitavusios ir vietinių siuvėjų pasiūtos medžiagos (mano močiutė, būdama profesionalia siuvėja, sukūrė ne vieną tokio pobūdžio savo gamybos šedevrą), ne Vilkaviškio siuvimo fabriko produkciją, o originalius Avis, Lewis arba Wrangler. Nežinau iš kur, tačiau kartą per kelis metus mano mama tėvui tokius gaudavo. Prisimenu maloniai šiugždantį maišelį, ilgai saugomas etiketes ir tėčio kojas aptempusias kelnes. Džinsų dėka iš daugelio bendrapiliečių jis išsiskyrė vakarietišku, tiksliau – menišku (jį papildydavo vilnonis megztinis ir zomšiniai batai) įvaizdžiu. Didžiavausi savo tėte, laikiau jį tikru menininku. Iš tikrųjų, iš bendros vyriškos kompanijos jis išsiskirdavo patrintais džinsais, nunešiotu nertiniu ir kokiais nors zomšiniais batai. Tai ne kokios nykiai rudos ar pilkos spalvos, beveidės kostiuminės kelnės.
Brežneviniais aštuoniasdešimtaisiais į gimtąjį miestą tarytum praeities šmėklos neretai užklysdavo ir ankstesnių laikų atributus mūvinčios būtybės. Suglumti ir net išsigąsti priversdavo dvejopi kelnėtieji. Automobiliais neužgrūstomis gatvėmis iškilmingai kartais pravažiuodavo vieno arkliuko tempiami vežimai guminiais ratais. Juos vadeliodavo orūs vyrai, kurių neatskiriami ženklai būdavo suplotos kepurės arba tirolietiškos skrybėlaitės, atgal sušukuoti plaukai, dantyse sukasti mundštukai su aplūžinėjusiomis cigaretėmis be filtro ar papirosais ir galifė kelnės. Kaip dera tikrų raitininkų (tiksliau būtų sakyti – kavaleristų) kelnėms, jos būdavo pamuštos oda, tvarkingai sukištos į Alytaus terpentino ir kanifolijos fabrike gaminto tepalo, o gal net deguto pagalba kruopščiai nuvalytus, veidrodiškai išblizgintus aulinius batus.
Tuo pačiu metu šaligatviais šmėžuodavo ne pirmos jaunystės vyrai bei moterys šiek tiek pragertais veidais. Susirūpinusiais žvilgsniais jie žingsniuodavo link parduotuvių – pirkti ,,rašalo” arba ,,Žigulinio” alaus. Ne vienas tokių ėjikų nešdavosi medžiaginį maišelį arba ,,sėtkutę” su išdavikiškai dzingsinčiais tuščiais buteliais. Tarytum vėliavos šmėžuodavo jau iš mados išėjusios ,,bordinės” (kadaise būdavo kalbama, kad tikras, save gerbiantis piršlys gali dėvėti tik tokios spalvos kostiumą), geltonos, raudonos, net žalios ir svarbiausia – kliošinės kelnės su stipriai išlygintais, aštriais kaip peiliai kantais.
Mokantis penktojoje klasėje suintensyvėjo kovos tarp pankų ir ,,montanų”. Sklido kalbos apie nuožmius karus Šeštosios vidurinės (garsėjusios pankiškomis tradicijomis) teritorijoje tarp skirtingas ideologijas atstovavusių grupuočių. Esą vieni kitus talžydavo akmenimis, grandinėmis ir net tampydavo už plaukų. Tais laikais pankuodavo visas progresyviausias jaunimas. Klasiokas antrametis Rugienius (visų vadintas skambia Grūdo pravarde) turėjo ,,pankiškus” – tamsius ir susiaurintos formos – akinius. Gretimo namo ,,chebra” anarchistines pažiūras reikšdavo įmantriai ant kaklo užrištais šalikais, per vieną petį susegtomis petnešomis ir nuolat skanduotu populiarios dainos posmu: ,,Atėjo pankų valanda”. Ši apokalipsinė frazė žadindavo mano vaizduotę – įsivaizduodavau branduolinio karo nuniokotos Žemės kraštovaizdį su lyg į tarakonais iš visų įmanomų ir neįmanomų pašalių lendančiais pankais. Bet jiems simpatizavau ir šį dvasinį ryšį reiškiau geltonai juodomis, svarbiausia – languotomis (= pankiškomis) kelnėmis. Deja, labai silpnas buvo jų klynas. Po kiekvieno išėjimo į gatvę savojo pankiškumo simbolį tekdavo lopyti žaliais, baltais, raudonais siūlais.
Vėliau atėjo (tiksliau – atūžė, kaip griaustinis atgrumėjo) treningų mada. Iš Lenkijos, Rusijos, Turkijos, Kinijos, Centrinės Azijos ir Vietnamo tarytum mongolų ordos Lietuvą užplūdo trikotažinių ir iš sintetinio audinio pasiūtos sportinės kelnės. Garsių firmų imitacijomis pasipuošę vyrai ir moterys jautėsi lyg olimpiečiai ar spartakiadų dalyviai. Prekybiniai sportininkai iš gimtojo krašto plūdo į svečias šalis, pardavinėjo ir pirko. Treningai ir sportiniai batai tokio pobūdžio veikloje buvo nepamainomi pagalbininkai. Su jais laukinio kapitalizmo debiutantai jautėsi laisvai ir nevaržomai. Visur – ir turguose, ir valiutos keityklose, ilgose eilėse prie muitinių arba sienų perėjimo punktų. Kaip namie.
Man taip pat patiko treninginės kelnės. Prisimenu malonų jausmą, kuomet švelnus medvilninis audinys glosto šlaunis ir blauzdas. Judesių niekas nevaržo. Jautiesi laisvas – kaip vėjas. Turėjau mamos siūtą džinsinę striukę, vienas pirmųjų tarp savo kiemo ir klasės draugų pradėjau trumpai kirpti plaukus (kiti dar propagavo poilges ,,gripkas”). Vaizduotę veikė sovietinis blokbasteris Bronzinė paukštė, Makarenkos romanai apie vaikus ,,bezprizornikus”, todėl ir pats norėjau, kad mane visi laikytų chuliganu. Nerimavau, kad geri pažymiai ir godžiai ryjamos knygos pernelyg atsispindi išorėje. Tačiau maniau, kad visa tai galima užmaskuoti treningų pagalba.
Kaip ir visi normalūs treninguočiai irgi bandžiau tapti komersantu. Labai norėjau įsigyti magnetofoną. Mama pripirko konservų, kavos, patalynės, įdėjo šeimyninę relikviją – namuose be reikalo dulkėjusį plaukų džiovintumą. Iš gimtojo Alytaus Nepriklausomybės pradžioje būdavo organizuojamos ištisos vieno suaugusiojo globotos vaikų bei paauglių grupės į Augustavo turgų. Pataikiau į vieną iš jų ir pats nepajutau kaip patekau prie sienos, garsiuosiuose Lazdijuose. Tais permainingais devyniasdešimtaisiais - devyniasdešimt pirmaisiais mūsų valstybės vakarinė siena buvo dviguba – ją saugodavo lietuvių ir rusų pareigūnai (na, ir dar aišku lenkai). Imperijos griūtį instinktyviai jautę sovietiniai pasieniečiai savo pareigas atliko nerūpestingai, tuo tarpu budri lietuvių muitininko akis (nauja šluota gerai šluoja) iš karto pamatė už mano kelnių užkištą ,,feną”. Jį ten įsikišau ,,dėl visa ko”, bijodamas, kad retam daiktui suteiks kontrabandos statusą ir konfiskuos. Deja, treninginės kelnės išdavė… “Kas čia” – rūsčiu balsu paklausė besiformuojančios valstybės tarnautojas. ,,Nieko” – bandžiau nerūpestingu balsu išsisukti iš keblios situacijos. Tačiau kelnėse styrantis daiktas nebuvo niekur nedingo. Supratęs, kad tai ne su brendimu susijusios problemos, vyras tol kamantinėjo mane, kol ištraukiau kelnių kiškoje styrojusį daiktą. Elektros prietaiso neatėmė, tačiau ir Lenkijos turguje jis nesusilaukė pirkėjų dėmesio. Magnetofono nenusipirkau – tiesiog neužteko pinigų. Net neturėdamas elementaraus buhalterinio išprusimo suvokiau, kad patyriau didelių finansinių nuostolių. Šis faktas privertė susimąstyti ir nesieti ateities su verslu, t.y. greitai uždirbamais pinigais.
Lenono penkiasdešimties metų jubiliejaus proga Lietuvos televizija pademonstravo dokumentinį filmą apie Bitlus, o jo proga apie savo hipišką praeitį leido pasisakyti tos epochos bei kartos simboliui – Vytautui Kernagiui. Šis, apimtas euforijos, tiesiog kaip ant sparnų pasakojo apie savo audringą jaunystę, barzginimą fanerinėmis gitaromis bei kaip protesto prieš totalitarinę sistemą ženklą iš brezento pasisiūtas kliošines kelnes. Iškamantinėjęs tėvus, peržiūrėjęs jų anų laikų fotografijas, galutinai apsisprendžiau tapti hipiu. Susitrumpintais skylėtais tėvo džinsais (švietusias klyno ir užpakalio skyles negrabiai užsiadžiau lininiu siūlu) bei savo auginamais plaukais pradėjau šiurpinti vargšus gimdytojus ir ypač save. Baisiausia buvo tai, kad tariamai drastiška išvaizda ničnieko nestebino. Sulaukdavau nulinės praeivių reakcijos. (Tiesa, vieną kartą eidamas Jaunimo parko alėja išgirdau vieną merginą savo išrinktajam sakant: ,,Kaip norėčiau spirti į tą skylėtą užpakalį” – manau, kad tai buvo taikyta man). Tuo tarpu pats išgyvendavau tikrą jausmų dramą, kuomet šiaip ne taip įsidrąsindavau  ir prisiversdavau išeiti į gatvę.
Net ir tada, kuomet žmonės kelnėmis sąmoningai nedeklaruoja savo ideologijos ar politinių pažiūrų, ši ant juosmens ir kojų dėvimų drabužių rūšis išlieka tikru sielos veidrodžiu. Norint atskleisti individų silpnumą bei menkystę, tereikia numauti kelnes. Kiekviename jų siūlelyje, siūlėje, sagoje ar užtrauktuke, siluete bei formoje, net audinio rūšyje glūdi užkoduota informacija apie jų savininkų mintis, svajones, lūkesčius. Nepakartojamai išsimušę keliai, nutrinti užpakaliai bei apibrizgę galai lyg pirštų antspaudai leidžia rekonstruoti kūnų formas, proporcijas, charakterius ar psichologinius tipus. Bendraudamas dėmesį visada kreipiu į žmogaus kelnes. Atmintyje lyg kokiame kompiuteryje įsirėžę įvairūs, visaip nunešioti sutiktų asmenų drabužiai. Prisimenu bendramokslių, mokytojų ir dėstytojų, draugų ir priešų, atsitiktinių praeivių bei per televiziją matytų valstybės vadovų, daugelio kitų kelnes. Ne veidus, nosis, ausis ar rankas, o tik jas. Užsifiksavę balti aptempti pirmosios meilės džinsai, mėlyni fizinio lavinimo mokytojo treningai, megztos bibliotekininko kelnės, Videniškių skuduryne žmonos pirktas nėštumo laikotarpiui skirtas apdaras (su mezginiais galuose bei didžiule šilkine kloste pilvui įdėti). Be jų ir daugelio kitų neįsivaizduojami svarbiausi gyvenimo faktai.