Nosis: Menotyrininke, leisk man pacituoti Mariją Matušakaitę.
Menotyrininkas: Prašau.
Nosis: Cituosiu tą jos knygos Išėjusiems atminti: Laidosena ir kapų ženklinimas LDK vietą, kur kalbama apie Vilniaus katedroje esantį paminklą Samueliui Pacui, mirusį 1627 metų sausio 8-ąją (einant 37-uosius metus) – „beje, Vilniuje net sklido gandai, kad perkėlęs į naują vietą epitafiją Laurynas Gucevičius įmontavo joje iš Vytauto paminklo paimtą galvą. Žinoma, kad jau tuo metu skulptūra nukritusi nukentėjo. Biustas galutinai sudužo, nukritęs tarpukariu, ir jį teko pakeisti kopija“ (pusl. 175).
Menotyrininkas: Įdomu ir netikėta, kad tai gal Vytauto galva...
Nosis: Taip, tai labai įdomu, bet dabar norėčiau pakalbėti ne apie Vytautą, o apie krentančią galvą... Manau, kad savo periodišku (galime sakyti – nuolatiniu) kritimu Samuelio Paco galva įkūnija esmines baroko charakteristikas – kaitą ir refleksijas apie praeinamybę. Tokia jau ta, barokinė dvasia, anot Anne-Laure Angoulvent. Juk kas jeigu ne kritimas žemyn simbolizuoja šio mūsų žemiškojo gyvenimo menkumą bei praeinamybę. Krentanti Samuelio Paco galva yra tikras paminklas tuštybių tuštybei. Vanitas vanitatis. Bumpt – ir galvos nebėra. Keberiokšt – ir gyvenimas baigėsi... Kaip parašyta epitafijoje: „... vyras, ryžtingas spręsti ir veikti, dėl tėvynės tiek šlovingų žaizdų ištvėręs, nuo ūmios karštinės, deja, palūžęs, didelei valstybės ir savo šeimos netekčiai, užgeso per patį pasiruošimą didesniems darbams, jėgų žydėjime“ (pasinaudota Veronikos Gerliakienės vertimu iš lotynų kalbos)... Kritimas žemyn... Mūsų niekas nelaukia – tik kritimas žemyn...
Menotyrininkas: Gal ir taip. Aš kaip humanitarinių mokslų atstovas, drįsčiau iškelti vieną prielaidą – kad Samuelio Paco galva krito ne du kartus, o bent tris. Priminsiu, kad pirmas kritimas vyko XVIII amžiuje (sakykime – devintąjį dešimtmetį), antrasis – XX amžiuje (sakykime – ketvirtąjį dešimtmetį). Tačiau menamas ir pats pirminis kritimas galėjo vykti dar XVII amžiaus viduryje – netrukus po paminklo pastatymo. Konkrečiai – 1655 metų rugpjūčio 8-ąją dieną, galbūt apie pietus arba popiet, kuomet į Vilnių įsiveržę okupantai pradangino to paties Vytauto monumentą, nuskaldė Alberto Goštauto nosį, išdaužė Pauliaus Alšėniškio veidą ir t.t. Ar galėjo tą kartą likti saugi Samuelio Paco galva? Ar nekrito tą kartą žemyn?
Menotyrininkas dar: Kontrargumentuojanti prielaida. O gal ir nekrito... Pažvelkime į Samuelio Paco galvą (kopiją?) atidžiau – skusta galva su čiulbu (skirtu tam atvejui, jeigu šioji priešų pakabinama realiai), vešli tvarkingai apkirpta galva ir riesti ūsai, stambi nosis ir paakiai su nudribusiomis pagalvėlėmis. Katedron įsiveržę Ivano Zolotorenkos kazokai bedaužydami tai ką mato aplinkui ir viską bepjaudami (žmones, gyvulius, paveikslus), turėjo sustingti pamatę ramų, vos-vos besišypsantį Samuelio Paco veidą. „Svoi, jej Bogu, svoi“, – galėjo tarti koks nors nugalėtojas. Ir palikti velionį ramybėje – tam, kad jo galva barokiškai kritinėtų pati, vidinių ar transcendentinių (Pirminio Judintojo) dėsnių veikiama...