eng home apie/about links
top

surFace
tekstai

 

Vidas Poškus

Kūno vidaus ir
išorės grožis

 

 

 

Menotyrininkas cituoja ir teigia:

,,Viena oda tėra kūno grožis. Iš tikrųjų, jeigu būtų galėję žmonės matyti, kas yra po oda (kaip galėjo, anot padavimų, matyti žmogaus vidurius Bojotijos Luksas), tai būtų jie pasibjaurėję, moteriškę pamatę. Jos gražumą tesudaro tik gleivės, kraujas, skysčiai ir tulžis. Tik pamanyk sveikas, kas yra šnirpšlėse ir pilve! – Tik šlykštu. Nenorime mes nė pirštais palytėti gleivių arba šūdo. Kaipgi galime norėti apkabinti maišą šūdo pilną?”
Kliuni vienuolyno abatas Odonas (924-942)
(į lietuvių kalbą vertė Levas Karsavinas)

 

Regis, kad ši garbiojo Kliuni vienuolyno abato mintis iki šiol nėra praradusi aktualumo. Jai bandė prieštarauti dar intelektualusis Giovanni Pico Della Mirandola (tačiau samprotavimuose apie žmogaus orumą aukštinamas žmogiškasis intelektas, o ne kūniškieji viduriai), ją ignoruoja (ir tokiu būdu liudija savo nesugebėjimą oponuoti) šiandieninė masinė kultūra. O gal net ne ignoruoja, o atvirkščiai – vangiai patvirtina, orientuodamasi į jauno, gražaus kūno demonstravimą, sąlygišką fizinio grožio kultą, kuris tarytum tarp eilučių, be žodžių, patvirtina poodinę bjaurastį bei niekingumą.
Tačiau mūsų pasaulyje ir būtent mūsų laikais yra vienas žmogus, kuris yra labai aiškiai pasakęs ir suformulavęs, kad yra ne taip, visiškai ne taip, gal net visai kitaip. Tas kitas žmogus – tai menininkė Jūratė Kazakevičiūtė. Taip, taip – ta pati, kuri daro figūras iš paralono, sintepono ir nailono. Būtent šios figūros ir teigia ką kitką, netgi radikaliai priešingai broliui Odonui! Pirma, tie, kurie yra bent kartą kartelį matę, kaip J.Kazakevičiūtė formuoja savo figūras, tie žino, kad šių vidus yra įdomus ir, jeigu taip galima sakyti, gražus. Bent jau be jokių gleivių ar kitokių panašių dalykų. Tik grobai, grebėstai, griaučiai. Koks nors kolega-menininkas pasakytų, jog toks skeletinės formos yra gražios – savyje pakankamos. Aš pats pridurčiau, kad vidinis J.Kazakevičiūtės figūrų grožis yra spinduliuojamas per jų dideles, mažas, aguoniškai miniatiūrines akis. Žvelgiant į mėlynas mažyčių moteryčių mėlynas akytes, dvigubus zuikio veizolus, išsiuvinėtas vilkolakių akiduobes, įstiklintas diktorės regyklas, matyti išvirkščioji, imanentinė jų pusė. Fizinis mikrokosmosas, ertmė (nepainiokime su siela, kuri tam pačiam Odonui yra besąlygiškai graži)... Regėjimo padargai – kaip tam tikras suvokimo koridorius (kūniškieji iliuminatoriai, svarbiausios juslės iš svarbiausiųjų, anot dieviškojo Leonardo iš Vinci) suponuoja antrąjį teiginį, jog kūniškas J.Kazakevičiūtės figūrų vidus yra netgi gražesnis už išorę. Kodėl? Todėl, kad išoriškai ji daro ne ką kitą, kaip Odono taip negražiai apdainuotas moteris. Bet kokios tos moterys yra! Tai moterys-kiškiai, moterys-vilkės, moterys-skruzdėlės, moterys-sužeisti angelai, moterys-lėlės, moterys-žinių/naujienų pranešėjos (net ir šios yra pusiau žmonės, pusiau mitinės, tiksliau – virtualios – būtybės). Kalbėkime paprastai – fiziologiniu apspektu bet koks kūniškiems instinktams pavaldus vyriškis į tokias net nežiūrėtų (nes šios moterys – ne žurnalinės ir ne televizinės „saldainės“)! Tad abatas Odonas būtų visiškai ramus ir patenkintas (nežiūrint net to, kad J.Kazakevičiūtės moterys nėra bjaurios viduje). Tačiau jam reikėtų rimtai suklusti ir atkreipti dėmesį į tai, jog šiame pasaulyje egzistuoja visokių skonių ir požiūrų. Pavyzdžiui Jūsų nuolankus tarnas (turiu save, Menotyrininką) visgi galvoja, jog nežiūrint J.Kazakevičiūtės moteriškų figūrų išorinio nepatrauklumo bei vidinio fizinio grožio (retas, be galo retas atvejis!!!) jos yra nuostabios ir nepakartojamos. Ir net objektyviai, o ne subjektyviai gražios, kaip sakant – atleiskite, broli Odonai… Aišku, Kliuni vienuolyno abatas Odonas galėtų kontrargumetuoti paprastu teiginiu – atsimušdamas, jog J.Kazakevičiūtės moterims-hibridams jo pasakymas ir negalioja, kadangi dėl dvigubos savo prigimties jos priklauso idėjų, universalijų sferai (tai pačiai, kurios jurisdikcijoje esti kentaurai, chimeros, sirenos ir sfinksai – beje, o ir Pico šiuo aspektu išskyrė „mišriąją“ – Dievui ypač artimą angelų būseną). O koks šios santykis su realybe –tai jau nominalistų ir realistų reikalas…

 

 

 

 

 

į viršų