Nosis: Menotyrininke.
Menotyrininkas: Ko?
Nosis: Pameni – mes kalbėjome apie Raimondą Martinėną?
Menotyrininkas: Ar galiu pamiršti? Apie šį šaunų menininką galiu kalbėti kasdien.
Nosis: Vis prisimenu jo vieną darbą.
Menotyrininkas: Kurį?
Nosis: 2008 metais tapytojas nutapė baltą obelį – motyvas gana banalus, dedikuotas tautinio ekspresionizmo Budai – Samuoliui.
Menotyrininkas: Ir ką?
Nosis: O tai, kad ten Martinėnas nutapė medin įlipusį žmogų. Kostiumuotą vyrą su kaklaraiščiu. Šis lyg nesiruošia kartis ar skinti obuolių. Ne, jis tiesiog tupi medyje ir žiūri į žiūrovus plačiai išskėstomis akimis.
Menotyrininkas: Ką tuo nori pasakyti?
Nosis: Tai autoriaus reikia paklausti – ką jis tuo norėjo pasakyti? Mane tas darbas tiesiog sukrėtė. Įžiūriu jame mūsų visuomenės alegoriją. Matai, prie Smetonos, tiksliau – Samuolio – arsininkų laikais – tautinis ekspresionizmas (su prancūziškai belgiškomis naujojo realizmo trąšomis – kažkuo panašiu į irgi tuomet mėgtą superfosfatą) buvo iššūkis kapitalui ir sustabarėjusioms estetinėms normoms. O mūsų laikais visi tie surdutuoti, frakuoti, kostiumuoti ponai sulipo į išraiškingai nutapytus medžius (atgalinė evoliucija?) – ir niekas jų iš ten negali išvaryti (prisiminkime tūbą). Čia vėlgi prisiminkime, kaip visokie piniguoti subjektai perka-parduoda, atranda ir klastoja mūsų Samuolį…
Menotyrininkas: Nesuprantu – ką tu, nosie, tuo nori pasakyti? Ką teigi?
Nosis: Gal nieko... Bet toje Martinėno obelyje tikrai tupi kostiumuotas tipas…