(Menotyrininko laiškas Nosiai iš Oročėnų krašto)

 

„[Oročėnai] kalba, bet nedaug. Yra dalykų, apie kuriuos nebūtinai kalba. Turi paplitusį negražų posakį ,A ja chui znajet‘, ir jei ne vietoj ir ne laiku suformuluosi dar ir netikusį klausimą, gausi tokį atsakymą.“
Antropologas Donatas Brandišauskas (iš 2008 m. interviu „Šiaurės Atėnuose“)

 

Labas, mano mylima Nosie,
Rašau Tau iš tolimosios Užbaikalės. Šiuo metu čia prasideda uodų sezonas. Oročėnai – elnių augintojai – seka paskui savo raguotuosius ir kūrena laužus. Visa taiga prakvipusi dūminiais smilkalais. Žolės ir spyglių aromatas... Labai nostalgiška – primena šventoves. Bet miškas ir yra šventovė. Medžių kamienai kaip pilioriai, elniai kaip kunigai, o oročėnai kaip maldininkai. Matau čia ir vieną turistą. Ne, net ne vieną – daugybę jų. Turistai – antropologai eina būriais! Daugoka jų. Regiu netgi lietuvių turistą, atsiprašau – antropologą. Donatas Brandišauskas fotografuoja oročėnus ir mišką, taigą ir visa kita kas aplink. Jis bando kalbinti oročėnus, bet šie tik sako „A ja chui znajet“ ir medituoja taigoje toliau... Yra ir rusų etnografų – jie klausinėja apie simbolius ir reikšmes, bet orčėnai apie tai nėra net girdėję ir vėl sako taip pat: „A chui jego znajet“. Yra čia ir nekultūringų turistų – tokių, kurie bažnyčiose būna su kepurėmis, rankas laiko kišenėse ir spjaudo ant grindų. Tokių ypač daug. Sibire šieji ieško naftos, kailiukų ir kitokių gėrybių. Jie patys sako „A chui jego znajet“ ir jų taisyklingi pasakymai skamba ne kaip paprasti atsakymai į nepaprastus klausimus, o kaip grasinančių reikšmių ir prasmių kupini žodžiai... Kaip tik matau – vienas naftininkas-dujininkas eina link manęs, sėdinčios ant mėlynojo Baikalo uolėtų krantų. Tą jis ir sako...
Iki mano mylima Nosie,
Tavo Menotyrininkas