— Juodoji ranka! – klykė žmonės ir išsigandę puldinėjo kas kur. Danguje laigė ne vienas, o šimtai šių mitinių padarų. Kiekvienas ieškojo saugesnės vietos.

Tik Leonas išliko ramus ir abejingas. Jis dešimt metų gyveno ir dirbo Alytuje – mieste, kur juodas, odines pirštines primenančios, oru lakstančios ir individus puldinėjančios plaštakos nebuvo jokia naujiena.
Ypač daug rankų lekiodavo dar sovietinės stagnacijos klestėjimo laikais statytame Pramonės rajone (šiandien vadinamame ,,Šiauriniu pramonės rajonu”). Ankstyvais pavasariais sugrįžusios iš šiltųjų kraštų žmogiškosios galūnės lyg kokie kirai ar kovai būriuodavosi Medvilnės, Mėsos, pieno kombinatų, Šaldytuvų gamyklos teritorijose.
Tais laikais Leonas dirbo vairuotoju ,,Šilumos tinkluose”. Rankų paūmėjimo periodais ryte atėjus į darbą pirmiausiai tekdavo šepečiu ar šluota nuvalyti transporto priemones nutūpusiais įsibrovėles.
Juodosios rankos būdavo plėšrios ir agresyvios. Klykdamos jos kandžiodavo darbuotojo ausis, skruostą, kaklą. Nuo užpuolikių Leonas gindavosi žibalu ar surūdijusiais smeigtukais. Kiekvieną kartą turėdavo išspręsti keblų, drąsos ir reakcijos reikalaujantį uždavinį – čiupti ore staigiai lekiančią ranką ir neutralizuoti ją stipriai užspaudžiant žibale išmirkytu marliniu tvarsčiu arba į jos minkštą kūnelį įsmeigti korodavusį smeigtuką (rūdys kažkaip neigiamai veikdavo šių būtybių medžiagų apytaką).
O kiek kartų (nesėkmingų bandymų atvejais) Leonas buvo sužeistas! Nuo įkandimų nukentėjęs vyras gulėdavo ligoninėse, jėgas bandydavo atgauti sanatorijose. Kiekvieną dieną profilaktiškai išgerdavo virinto pieno.
Galop juodųjų rankų gaudytojas įgijo atsparumą. Išgaravo bet kokios siaubūnų regėjimo skatinamos baimės.
Tad ir šiuo kritiniu atveju vyras nesudrebėjo, o pradėjo raustis savo kelionmaišyje, atsiseginėti kelnes – tikėdamasis, kad kažkur ras bent vieną surūdijusį smeigtuką ar bent jam tapatų aštrų daiktą…