Pirmoji versija. Dabar Raudonikiai – niekuo neišsiskiriantis kaimas tarp Alytaus ir Balbieriškio. Kaip prisimena netoli šios gyvenvietės, Rutkos dvare gimusi močiutė, Raudonikiuose nežinomais metodais veisdavosi briedžiai. Jų ten būdavo devynios galybės. Numelioruotose lygumose kaukšėdami kaulinėmis ataugomis ir kratydami riebalinius pobarzdžius vaikščiodavo ilgakojai raguočiai. Savo ragus jie dažydavo raudona spalva (pigmentas – spanguolės, jungiamoji medžiaga – seilės ir trinti varvekliai), todėl kaimas ir pavadintas Raudonikių vardu.
Pastaruoju metu Raudonikiuose briedžių net su žiburiu nesurasi. Šiauriniai, vakariniai vėjai juos nupūtė tolyn – link Miroslavo ir Radžiūnų. Besiblaškančius kanopinius sutinka tenykščiuose miškuose uogų ieškantys prašalaičiai. O Raudonikiuose dabar veisiasi milžiniškos lervos. Ar bent jau elgiasi kaip tikros lervos. Vaikščioja apsiavusios chrominiais batais, pliaukši botagais. Čechovo neskaito, tačiau nuolat cituoja Seneką ir Ciceroną. Pripažinkime – tai išskirtinis besivystančių vabalų požymis.
Panašių gyvių aptinku kasdamas pavasarinę komposto krūvą kolektyvinio sodo sklype. Atrėžiu velėnos gabalą, o iš jos lenda ištisus sakinius ar pastraipas apie bičiulystę cituojantys kirminai.
Nesu didelis biologijos žinovas, tačiau manau, kad tarp Raudonikių briedžių ir humanitarinį išsilavinimą įgijusių bjaurasčių yra kažkas bendro. Galbūt iš kaimo nupūsti gyvūnai transformavosi į lervas? (Juolab, kad ir mano sodas yra nutolęs lygiai penkiolika kilometrų nuo Raudonikių). Iš smalsumo chirurginiu skalpeliu skersai-išilgai perrėžiau vieną kompostinę būtybę. Iš chitoninio kiauto išlindo maža kiaunytė. Į tikrą kiaunę ji nepanašėjo, nes puikavosi ant galvos išdygusiais rageliais. Gal tai buvo rudimentinė briedinės praeities atauga?

Antroji versija. Šiai hipotezei močiutė paprieštaravo. Kaip prisiminė mamos motina, panašių kiaunyčių ji matydavo Peršėkės upės apylinkėse. Su briedžiais kaimyninės populiacijos atstovės negalėjo turėti nieko bendro. Tais laikais nedideli, simpatiški (rudakailiai, blizgančiomis nosytėmis, sagutinėmis akutėmis) gyvūnėliai skrajodavo miniatiūriniais oro balionėliais. Briedžiai taip pat bandydavo pakilti oran, tačiau bet kokie skraidymo prietaisai juos įsukdavo kaip ventiliatorines mentes ir blokšdavo ant riebios, molingos žemės. Kai kiaunytės išsikėlė nuo Peršėkės krantų (dingo skradžiai žemėn, be pėdsakų), briedžiai dar ilgą laiką viso Raudonikiuose. O ir skraidyti vis bandydavo – sukdamiesi lyg viršun išmesti ir krentantys suglamžyto popieriaus lapai.