Kotletai kol kas buvo šilti. Bet turėjo greitai atvėsti.
Nuo maisto produktų kilo tirštas garas.
Tėtis žiopčiojo ir bandė burna, dantimis, liežuviu sugerti šiltus debesėlius.
Vyras buvo šventai įsitikinęs, kad į namus atėjęs ponas Ignotas jokiu būdu neturi pamatyti iš maisto besitumuluojančios šilumos.
Svečias buvo jautrus ir pažeidžiamas. Garai galėjo jį neigiamai sudirginti.

— Kam ponui Ignotui tos baimės? – kalbėjo tėtis.

Mažoji Astutė ir mama pritariamai linkčiojo galvomis.
Nespėjusius ataušti kotletus visa šeima vėsino ledu, šalto vandens vonelėmis.
Ponas Ignotas atplaukė teliūskuodamas kompoto minkštimais. Iš jo kelnių bei švarko kišenių kabaldavo virtų obuolių, kriaušių, slyvų, abrikosų gabalai. Termiškai apdorotų vaisių fragmentais svečias-nebuvėlis apsigynė nuo agresyvaus šildytų kotletų (tiksliau – jų garų) puolimo.
Po visų tų kulinarinių batalijų namuose liko šiek tiek netvarkos (tėtis, mama ir mažoji Astutė ją stebėjo kukliai stovėdami virtuvės kamputyje), tačiau džiūdamas kompotas traukėsi, apdoroti vaisia virto vientisa, drebančia, neįmanomą smarvę skleidžiančia mase. Paskui ir visai išdžiūvo, virto balkšvomis visą buitį aplipusiomis plėvėmis.
Galop kotletų šildymą, kompotą ir pono Ignoto atėjimą tepriminė ant visų šeimos narių kojų kadaruojantys odiniai skivytai.