Poezija / proza
Kai lyja
Ofelija
Kryželis
Greičiausiai būsiu kūda senė
Ir angelai kartais masturbuojasi
Per Ilga Baladė apie Vienišą Vakarą
Po audros
Rašytoja
Ugnė
esu....
fontano mergelė
Upė čiūčiuoja lopšį
cirkas
Kai lyja Kai lyja Įmerki mane į kiaurus batus, Kaip gėlę vazon, kad prasiskleisčiau Kantriai lauki, kol subręsiu iš mažos mergaitės į didesnę mergaitę iš jaunos į senesnę iš senesnės į seną iš senos į mirusią Žinau, kad iš aukštai mane stebi Visa žinantis vyras, Tad išleidžiu musę pro langą- Iš šilto kambario į šlapią pasaulį Ir vėl grįžtu į tavo lovą, Kad mane pervystytum Nesiliauja lyti Ofelija* Ofelija, Urano palydovė, plūduriuoja. Vanduo atspindi žvaigždes. Dangaus kūnas- Moters kūnas, žvejai sako, kad kartais mato undines. Ar Ofelija buvo apsirengusi? Savo mėgstamiausią suknelę? Kaip ji mataravo kojom ir rankom, kai persigalvojo ir nebeįstengė grįžti? Kaip ji žiopčiojo kalbėdamasi su žuvimis, ar bandė jų įsitverti? Ar ji buvo susirišusi plaukus ar šie plaikstėsi kaip vandens augalai? Ofelija dažnai dainuodavo, prausiama vonioje. “ Ak ak, Ofelija , gulbele” Dešimtą kartą dejavo auklė ieškodama rūbo, apvilkti kūnui paskutinįsyk. * Vienas Urano palydovų. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos
Hamletas Hamleto nuotakos vardu. Kryželis Kryželis virš mano tėvų lovos, Kryželis virš mano tėvų tėvų lovos. Kryželis tarp mano mažučių kauburėlių, Pirmosios Komunijos dieną. Išmokau įsakymus mintinai, bet negalėjau liautis pavydėt gražesnės suknelės Linai D. Deklamavau maldas kaip eilėraščius, išpažinau visas nuodėmes, ir buvau tikra, kad naujų nebedarysiu. Buvau tikra, kad prarasiu nekaltybę vestuvių naktį lovoje, virš kuriuos kabės kryželis. Greičiausiai būsiu kūda senė Kokiais 1955 greičiausiai būsiu kūda senė ir užimsiu mažai vietos autobusuose ir eilėse. Už pusės amžiaus į mano kūną Težiūrės vonios veidrodis ir daktarai. Prie manęs liesis tik prakaituoti naktiniai marškiniai, praplyšusia pažastim. Tada prieš užmigdama prisiminsiu mylimojo liežuvį ir jo seilių skonį. Ir visus kitus vyrus, kurie manęs kadaise geidė. Ir dar- kaip girgžda lova, Į kurią sugulama po du. Ir angelai kartais masturbuojasi Ir angelai kartais masturbuojasi, kai lipdo bręstančias paauglių krūtis. Kol mergelės sapnuoja savo būsimų mylimųjų ir kūdikių burnas, kurios apžios jų bokštus. Ir ežerai tarp jų kojų jau turi vardus. Per Ilga Baladė apie Vienišą Vakarą I Kai negali užmigt, Galima dėlioti knygas ir CD Pagal autorius, abėcėlės tvarka. Arba stebėti gražų vyrą, Rūkantį balkone. Tokį vakarą klausaus The Doors, Kokį pusšimtį kartų The End. Nukabinu vestuvinį močiutės portretą Koridoriuj: Visada bijojau tavo žvilgsnio. (Nepyk, ryte vėl pakabinsiu.) Tuščiame kieme, apsuptame penkiaaukščių, Sugirgžda sūpynės: Toks garsas iš senų siaubo filmų. Aaa, ten mano jaunutė kaimynė ant studento kelių. (Jo ranka po jos megztuku. Spėju, ji be liemenėlės) Glamonėjasi. II Šiąnakt mėnulis žemai pakibęs Toks didelis ir apvalus Lyg naujametis žaislas, Kurio atspindys iškreipdavo veidus. Juokingai. Pamenu, kaip sudužo. Prieš septynerius metus. Galvoju apie rūką autostradoje: Tirštos pradilusios marlės. Pralėkdami automobiliu tunelį išskaptuotumėm. Garsiai klausytumėmės radijo. Vaiduokliai trauktųsi iš kelio, Kaip liokajai pagarbiai nusilenkdami. Pagarsinu muziką, Einu kepti blynų virtuvėn. Tokių apskritų kaip saulės. Patekės. Ryte. Tikiu. Po audros Mano burna- kiaura valtis Draugai jūreiviai, matyt, jau ant kranto Gręžiasi dryžuotus marškinius Balta mėlyna balta mėlyna balta… Mano horizonte tik debesys ir jūra Jokio plausto, angelo ar malūnsparnio Liežuvis- vienintelis didelis irklas, Nepakeliamas, slidus kaip aplytas šaligatvis, Bejėgis kaip gyvatės išnara besivoliojanti dykumoj Jo man nebereikės Jaučiu kaip skęstu Draugai jūreiviai grįš pas savo moteris ir motinas Sausais, jūra kvepiančiais marškiniais Mėlyna balta mėlyna… Rašytoja Kas vakarą ji rašo, uždegus žvakę. O kartą per metus, Įsitvėrus stalo kampą, užsivertus ilgus sijonus, Steni. Dažniausiai iš tos moters išlenda po knygą, Minkštais viršeliais. Pavydžiosios ir nerašančios knygų niekaip nesupranta, Neužuodžia stebuklo tik spaustuvės kvapą nuo puslapių. Galiausiai sutaria, jog tai dėl Josios vyro syvų. Ugnė Ugnės namai sudegė Atėjo be uniformos Jai visos pavydėjome Pradinėse klasėse Ugnė atėjo be knygų Rinkome pinigus Kas kiek davė- rašėme į sąsiuvinį jai visos pavydėjome pradinėse klasėse Ugnė per pietus sėdėjo suole nevalgė bandelių ją visos vaišinome pradinėse klasėse Ugnės mamos paakiai- patvinę balelės jos pačios akys liūdnos šlapios ir didelės – gražios visos jai pavydime bet žaidžiame klasę esu.... Esu išpuvusi suoliuko kojelė Sanatorijos parke Nuoga ir nepastebima Po užpakaliais, Įsuptais į ligoninės chalatus Po kuriais slepiasi Nepagydomas liūdesys kišenėse pūpso Languotos nosinės. Esu išpuvusi suoliuko kojelė, Iki nosies panirus tarp nuorūkų. Kiekvieną sykį kažkam sėdantis- trakšteliu Mano meilužė kirvarpa Sulaikiusi kvapą klausos. Esu išpuvusi suoliuko kojelė, Kadaise buvau nudažyta žaliai. fontano mergelė Įmerkus dieną-naktį koją vandenin Šypso fontano mergelė Nejaučia laiko, skausmo, Kad ledinis vanduo gelia. Tokia nešvari – vis prausias Po gigantiškom čiurkšlėm. Jos pažaliavę sėdmenys, nenutirpsta Rankose-besispjaudanti žuvis. Krūtys stačios, aštrios kaip žąsies snapai, Muilo burbulai sprogsta vos prisilietę. Įsiamžinu šalia. Spragt. Turistė. Tokia laikina. Upė čiūčiuoja lopšį Visoj karalystėj šnekam, kad karalienė pagimdė kačiuką. - Ir kam mums šita gėda, sudeginkite raganą. Upė čiūčiuoja lopšį. „Aaa pupa, kas tą vaiką supa?‘ Pamotės bangelės- apgirtusios auklės -moliuskų geldelės. Dideliam kambary daug lovelių pristatyta- palei vieną sieną, palei kitą. Pora musių šoka po lempa. Praskleidus geltonas užuolaidas pro nešvarų langą matyti lizde perinti patelė. Upė čiūčiuoja lopšį. Gal dar vienas pranašas? Sukarpykite Turino drobulę- bus vystyklams. cirkas Aš išėjau į sceną, kad darytum, ką panorėjęs su manim. Pasitikiu, nes lynas niekada nenutrūksta, kai juo žengia cirko mergelė, žvilgančiais žvyneliais siuvinėtu triko, rankos-pečių plotyje ištiestos į šalis. Jos neprakaituojančios pažastys rūpestingai išskustos, kaip prieš pirmąjį pasimatymą. Taip, aš užsivožiau fokusininko skrybėlę, į kurią buvo prisisiojęs triušis. Iš baimės. Prožektoriams deginant akis. Nuoširdumas čia klaidžioja po grimo kambarius- dar viena apdulkėjusi kaukė, kostiumas, pudros sluoksnis, tarp vystančių čigonės krūtų žvangantis pakabukas, žėrintis aukso siūlas, įaustas liemenėn meškos . Uždanga pakilus visada nusileis, Krokodilas išrautais dantimis niekada neįkąs, tad susimokėkit, greičiau susimokėkit, ponai, nes žvėrys iš alkio pasius.