Viena tarp daugelio kitų

Inezos Juzefos Janonės knygos „Atitrūkęs šešėlis“ nugarėlėje galima perskaityti dvi nuomones apie šį leidinį. Tai – Vytauto Martinkaus ir Donaldo Kajokai pastebėjimai, galintys tapti kodais, padedančiais iššifruoti autorės kūrybą. Iš kiekvienos nuomonės pasirinkau po vieną raktą knygai atrakinti: praėjusios epochos ženklai ir autentiškumas. Būtent šiais aspektais ir pamėginsiu aptarti I. J. Janonės apsakymus.

Perskaičiau knygą ir supratau, kad apsakymai neliudija jokios epochos. Na, taip modernieji laikai. Tačiau ar XX ar XXI amžius pasakyti neįmanoma. Tiek praėjusioje epochoje, tiek šiais laikais žmonės taupo pinigus mašinai, kūrėjus varžo kasdienybės taisyklės, o mokytojai skaičiuoja metus iki pensijos. Vaizduojamas labai siauras ir uždaras pasaulis. Nėra jokių aliuzijų į išorinius įvykius. Pasitaikantys keli kultūriniai ar istoriniai artefaktai neliudija vaizduojamos epochos, o greičiau byloja apie veikėjų vertybinę skalę. Pavyzdžiui, jauna mokytoja žavisi Maironiu ir M. K. Čiurlioniu apsakyme „Keliauti geriausia slėniu“. Vidinės būsenos neatskleidžia nei nerimastingo XX amžiaus žmogaus, nei susiskaidžiusios tapatybės postmodernizmo epochos piliečio. Veikėjams būdingos tradicinės vertybės, nesukeliančios jiems skausmingų išgyvenimų ar dvasinio šoko. Tad natūralu, kad apie konkrečios epochos ženklų tokioje kūryboje nėra.

Ką gi, belieka ieškoti apsakymų autentiškumo. Pamėginau išskirti vyraujančias temas ir idėjas. Kaip ir pridera psichologiniam realizmui, daugelio apsakymų centre atsiduria žmogus su savo vertybėmis ir problemomis. Dažniausiai pasitaikanti tema yra žmonių susvetimėjimas, sumaterialėjimas, „kitokių“ nepritapimas visuomenėje („Svetimų nereikia“, „Tiesos sakymas“, „Pinigai automobiliui“, „Dulkės“. „Kurti tyla“, „Tėkmėje“ ir kt.). Kituose apsakymuose svarstoma kūrėjo ir jo santykio su aplinka problema („Vežė lapkričio sniege“, „Tik mylintys gieda“, „Sūkuriuose“, „Tyla“). Taigi, kaip matyti, temos yra universalios. Nagrinėtos daugelio Lietuvos ir užsienio kūrėjų. Tačiau pažvelkime į apsakymus atidžiau. Galbūt savita, išskirtinė pačių tema sklaida, spalvos, kuriomis piešiami pagrindiniai veikėjai.

Apsakymuose pagrindinės mintys peršamos labai tiesmukai, nepaliekant vietos skaitytojui pačiam susidaryti savo nuomonės. Apsakymų pasakotojas tarsi bijo, kad jo adresatas gali ko nors nesuprasti ar ne taip suprasti. Tiesmukumą mėginama paslėpti metaforizuota kalba, tačiau ne visos metaforos yra originalios ar neįprastos. Pavyzdžiui, apsakyme tik mylintys gieda kuriama vyturio ir kūrėjo bei saulės ir meilės pasauliui paralelė. Kaip vyturys negali giedoti be saulės, taip kūrėjas negali kurti be meilės. tai tiesiogiai įvardinta jau kūrinio pavadinime. Tai kartojama ir pačiame apsakyme: „...ne apie save galvok, apie kitus galvok, ieškok kelio į žmones, mylėk juos, tik mylintys gieda...“. Šiame apsakyme pasaulis matomas pagrindinės veikėjos akimis. Pasakotojas fokusuoja ją iš vidaus ir pasakoja, ką ji mato, jaučia, girdi. Nėra nuomonių kaitos ar konflikto, esminio lūžio nematyti ir jaunosios veikėjos gyvenime. Kūrinys atrodo tradicinis, plaukiantis skaitytojui pro šalį.

Visuomenės materialėjimo, daiktų kulto problema keliama apsakyme :Kurti tyla“. Šiame apsakyme pasakotojas taip pat pasirenka pagrindinio veikėjo Liucijaus fokusuotę. Jo akimis matoma ir vertinama vartotojiška aplinka: „...žmonės patys nesuprasdami, ką daro, pradeda šokį. Keistą daiktų sielų garbinimo šokį.“ Matydamas tokį pasaulį Liucijus ima jį ironizuoti, hiperbolizuodamas daiktų garbinimo veiksmus: „Sustoja priešais sekciją. Po stiklu – nuo aukščiausios iki žemiausios rūpestingos rankos išrikiuotos krištolo taurelės. Lenkiasi joms. [...] Ant vieno kelio priklaupia prieš televizorių su pastatyta ant jo žaižaruojančia stiklo vaza“. Tačiau šiame poelgyje nejusti jokio drastiškumo.

Dar kartą apie meilę

Apie meilę kalbėti visada ir lengva, ir sunku. Meilės istorijų gausu spalvotuose žurnaluose, gyvenimo būdo laidose. Atvirai (ar bent jau kuriamas toks įspūdis) atskleisti žymių ir eilinių žmonių gyvenimai. Tikimasi, kad tai sukrės, privers išspausti ašarą, leis atpažinti ir save pačius ar savo svajones. Kasdienė kalba, papasakotos visos detalės, faktai aiškiai susieti. Tikriausiai atlieka pramoginę funkciją, bet tai jau žiniasklaidos tyrėjo reikalas.

Daug subtiliau apie meilę kalbama pasakose. „Pelenė“, „Undinėlė“, „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Ir nors girdimos nuo vaikystės jos gali suformuoti pelenių ar undinėlių sindromus, vis dėlto literatūrinė jų vertė seniai neginčijama. Čia susiformavo archetipai ir modeliai, prie kurių vėliau grįžo ne vienas garsus kūrėjas.

Nežinia iš kur semtasi įkvėpimo , kai rašyta „Ponia Bovari“, „Romeo ir Džiuljeta“, Petrarkos sonetai Laurai, Dantės sonetai Beatričei, „Tristanas ir Izolda“, „Lolita“. Šiuose nemirtinguose kūriniuose atskleisti giliausi meilės jausmo virpesiai. Jų menine verte niekas abejoti taip pat nedrįstų.

Atrodo, apie meilę jau pasakyta viskas, tačiau nepaisant to, prie šios temos grožinėje literatūroje vis grįžtama ir grįžtama iš naujo. Priežasčių tam galima rasti daug ir įvairių. Šioje savo recenzijoje - esė noriu atkreipti dėmesį tik į vieną iš jų. Rašymas apie meilę tampa terapija, padedančia autoriui vėl atsistoti ir gyventi toliau, kai ne viskas susiklosto sėkmingai. Išrašydamas skausmą, klajodamas po patirtus jausmus, (neužmirštant fakto, kad literatūra yra fikcija) rašytojas leidžia praeičiai likti praeitimi, o savo emocijoms knygoje. Dažnai tokių kūrinių meninės, literatūrinės vertės vienareikšmiškai nustatyti negalima. Ir prieštaringoje situacijoje atsiduria ne rašytojas, o literatūros kritikas. Kaip žmogus jis supranta, kad knyga rašyta krauju, kad veikėjų išgyvenimai tikri ir nuoširdūs, tačiau kaip kritikas literatūrine verte neabejoti negali.

Panašios mintys mane apniko perskaičius Laimono Inio knygą „Neužmirštuolių kalnas“. Knyga skirta mirusiai žmonai. Knygos pasakotojo žmona, pabaigoje mirštanti nuo vėžio, yra svarbiausia veikėja. Pasakotojui „prisiminimų skeveldros lyg karščiausios žiežirbos nudegina krūtinę“, jo dabartis – nyki tamsa. Supranti, jog tai kenčiančio vyro mėginimas įamžinti (?) mirusios žmonos atminimą, sukurti paminklą (?). O tada ar beturi teisę lįsti į knygą ir kalbėti apie žanrą, stilistines priemones, originalumą, vientisumą?

Negailestingas recenzijos žanras. Ir dar moteriškas smalsumas – Kaip vyras kalba apie meilę.
Skaitant knygą, pirmiausia į akis krinta žanro nevienalytiškumas. Tiesa, pradžioje puikuojasi užrašas, kad tai – romanas, tačiau iš tiesų čia galime rasti visko – padavimų-vizijų apie Neringą, miniatiūrų, meilės laiškų, novelių, prisiminimų apie M. K. Čiurlionį, netgi dramos kūrinį primenančių intarpų. Susidaro įspūdis tarsi rašytojas bandė eiti daugeliu kelių vis nerasdamas tinkamos formos, kol galiausiai nusprendė palikti visas, šiek tiek susietas to paties pasakotojo (lyrinio subjekto?) ir pagrindinės veikėjos – mylimos moters. Tai ne profesionalus išaugimas iš žanro rėmų, o blaškymasis tarp skirtingų, ieškant savojo.

Autobiografinių detalių turinčiose knygose labiausiai skaitytoją traukia nuoširdumas ir atvirumas, lyg tuose spalvotuose gyvenimo būdo žurnaluose būtent jo (ar bent tokios iliuzijos) pirmiausia tikimasi iš rašančiojo. Tačiau L. Inio pasakotojas lyg ko bijotų ar gėdytųsi. Intymų minčių čiurlenimą vis nutraukia gana pompastiški svarstymai apie likimą, kūrėjo paskirtį, Dievo paieškas: „Tradicinis Dievas keičia savo išvaizdą ir tampa šiuolaikiškesnis. Vadinkime jį Kūrėju, Sutvėrėju, Kosminiu Protu, Absoliutu ar dar kaip. Bet ar nuo to pasikeis esmė? (...)

Tavo suknelės iškirptėje išvydau žemuogės lapelį, prikibusį prie saulėje įdegusio kūno, ir tai buvo tarsi atsakymai į visus mano klausimus“.

Kartais nuoširdumas paslepiamas po nėriniuotomis metaforų skraistėmis: „Čia viskas laikina, kaip vėjo dvelksmas, ir viskas amžina, kaip balta gurgždanti smiltis žmogaus atmintyje“. Ir vis dėlto nuoširdumo knygoje daug ir skleidžiasi jis dažniausiai mažutėse detalėse – tokiose kaip rausvame skruoste įsispaudusi raukšlelė.

Gražiausias kūrinyje ir yra grynas vyro ir moters santykis, neapsunkintas papildomos informacijos svoriu. Tada jis būna efemeriškas ir kažkuo čiurlioniškas. Vos pradėjus skaityti „Vietoj įžangos“, vėliau regėjimus, nesąmoningai vis laukiu Čiurlionio pasirodymo. Ir galiausiai jis iš tiesų iškyla veikėjo senolio Antano prisiminimuose. Taigi vyras apie moterį kalba čiurlioniškai, šiek tiek gėdydamasis, slėpdamasis, nukrypdamas į kitas temas. Kaip moteris nežinau, ar norėčiau, kad apie mane taip kalbėtų, tačiau tikrai norėčiau būti taip mylima.

Po praeitį moderniais džipo ratais

Perskaičius naujus Juozo Apučio knygos „Vieškelyje džipai“ pavadinimą, galvoje kilo gana skirtingos asociacijos. Tai nuskambėjo ir kaip dviejų laikmečių jungtis, ir kaip skirtis. Žodis „vieškelis“ nuaidi lyg anachronizmas, praeities liekana, labiau skirta arkliams, o ne džipams (iš čia kyla jų skirtybė). Tačiau, kita vertus, juo važiuojantis džipas padaro vieškelį mūsų laikų realija ir susieja skirtingas epochas. To tikiuosi ir iš knygos: klaidžiojimo po praeitį moderniais (postmoderniais?) džipo ratais.

Knygą sudaro trys dalys: „Atverstinės novelės“, „Atminų novelės“ ir „Rudeninės novelės“, kurių kiekvieną derėtų aptarti atskirai.

„Atverstinės novelės“ – lyg atversti esamo ir buvusio laiko puslapiai, kuriuos reikėtų perskaityti abu – ir dabartinį, ir buvusįjį, – teigia autorius.

Tokiu principu ir konstruojama pirmoji knygos dalis. Pirma novelė – veikėjų dabartis, antra – praeitis. Kad užvestų skaitytoją ant kelio, prieš pirmą novelę autorius pateikia epigrafą – dažniausiai ištrauką iš antrosios. Taip kuriamas spirale bėgančio ir tarp visa ko ryšį atskleidžiančio laiko įspūdis.

Pirmosios dalies pagrindinė tema – Lietuvos kaimas, patyręs melioracijos žalą, saugojęs prigimtines vertybes, išauginęs inteligentų kartą. Ir nors ši patirtis lietuvio sąmonėje yra suvisuotinta („Pasakojama apie tave, tik vardas kitas“, - teigiama knygos moto), tačiau kartu ji išlieka ir be galo intymi, perleista per kiekvieno veikėjo suvokimo prizmę.

Novelė „Prisiminimai prie nematomos jūros“žavi vidiniu kalbėjimu, monologu. Tai daugiausia pirmuoju asmeniu perteiktas sąmonės srautas ir nuolatinis fiksavimas to, kas vyksta dabartyje bei asociatyvinis grįžimas į praeitį: „Beje, sako, kad kurorte šiemet atostogauja didžiuma Lietuvos valdžios. Ne kartu, žinoma, tiktai viename kurorte. Retai taip sutampa, kad Lietuvoj, dažniausiai kaip kokie paukštyčiai išskrenda į tolimus kraštus. Tenai, kur mūsų anūkėlė...“.

Pasakotojas iš pradžių atrodo sutapęs su pagrindiniu veikėju ir fokusuotoju Gvildžiu – senu viena akimi nereginčiu žmogumi, kuris iš kaimo atsikėlė gyventi į kurortą. Tačiau pabaigoje išorinis pasakotojas atsiskiria nuo veikėjo, visa persmelkia gilesnis žinojimas: „Kad žmonės gražiai gyventų... Kad būtų vieni kitiems gražūs, pradžioje... kuriais nors laikais turi susibadyti!..“

Susibadymo motyvas (netgi tiesiogine prasme) perkeliamas ir į antrą novelę „Horizonte bėga šernai“, kur pasakojama, kaip dėl žmonos kaltės Gvildys viena akimi apanka. Pasirinktas kitoks kalbėjimo būdas, kai pasakotojas tampa išoriniu fokusuotoju, perteikiančiu veikėjų veiksmus, jausmus, mintis: „Buvo gailu žmonos, namų ir vaikų, gailestis buvo kone šventas, o neaiškus miglotas ir skausmingas ilgesys varė Gvildį vis tolyn ir tolyn, sakytum, jis būtų sumanęs išvažiuoti į vaikystę, kur visi esame buvę dievai.“ Tačiau vaikystės pasaulio šernai bėga horizonte, o horizonto neįmanoma pasiekti. Vietoj šernų kaip svetimkūniai ropoja traktoriai. Ir vis dėlto lieka gražaus gyvenimo viltis. Tik, kai viena akimi apanka, Gvildys pamato „beržą, kuriame tupėjo išsigandusi gegužė.“

Lietuvio sąmonėje įaugęs melioracijos metu išrautų žydinčių obelų vaizdas magiškai, poetiškai ir kartu visiškai įtikinamai atgyja novelėje „Skraidančios obelys“: „... sugrįžo į sodybvietę, medžiukai ir medžiai ilsėjosi, parkritę ant šonų, tik penkios obelys staiga atsiplėšė, plastelėjo šakomis, pakilo į orą ir ėmė sukti ratus virš Milašiaus galvos... (...)

...Ateina nauji amžiai ir viską rauna su šaknimis... Viską?“ Ši ištrauka yra ir novelės „Vieškelyje džipai“ epigrafas. Kūrinys suskamba lyg atsakymas į epigrafe keltą klausimą. Vaikai, važiuoti džipais, grįžta į kadaise išdraskytas tėvų sodybas pradėti kaimo turizmo verslo. Deja, nesėkmingai, pažeisdami prigimtinį sveiką žmogaus mąstymą, esminius gyvenimo principus.

Net ir skaudžiuose kūriniuose J. Aputis išlieka žodžio meistras, kur šalia poetinio kalbėjimo, mistikos, realizmo, savo vietą randa ir humoras: „– Po biesais! Vasarą juokino germanai, kai prieš guldamiesi daržinėj ėmė mautis šlepetes, o dabar šitie – per pusnis su ratais ir su tais kupriais iš Afrikos... Kad anie negalėjo laimėti, tai aišku, bet kaip šitie gali laimėti?..“

Pirmojoje dalyje šiek tiek nuvilia novelė „Ak, Benai“, pasakojanti apie rašytojo situaciją. Požiūris į sovietinės ir šiuolaikinės literatūros padėtį išsakytas pernelyg tiesmukai ir pompastiškai.

Nepaisant to, „Atverstinės novelės“ man lieka aiškiu liudijimu, kad iš pirmo žvilgsnio į negrįžtamą užmarštį pasitraukusi praeitis, žmogui pačiam nė neįtariant ir toliau lemia kitus jo gyvenimo žingsnius. Naujasis laikas plaukia iš senojo ir vėl į jį sugrįžta: „(...) jeigu kartu su tuo, ką vadiname laime, neužsimegztų ir kitas vaisius - praradimo!

Nelaimingi būtume savo laimėje!“

„Atminų novelių“ pluoštelis pats ploniausias, pasakojantis apie istorinio laiko rėžius – rezistenciją, kolektyvizacijos pradžią. Tema jau daug kartų aptarta mūsų literatūroje. J. Aputis suranda savitą raiškos formą, niuansus, pirmiausia atkreipdamas dėmesį į konkretaus žmogaus patirtį. Labiausiai įstrigo triptikas „Ateina!“. Net ne triptikas, o pats žodis „ateina“. Kai novelėje nuskamba šis šūksnis, kartu su veikėjais patiri baimę, nerimą ir nežinomybę. Nežinai, kas ateina – stribai ar partizanai, nežinai, ką jie darys: „– Ateina! – uždusęs sušunka vaikas, ir motinai iš rankų iškrenta medinis samtis.“

Novelių fokusuotojas dažnai vidinis, į pasaulį žvelgiama veikėjų akimis, tačiau pasakoja išorinis pasakotojas , kuris visa vertina jau iš laiko ir patirties perspektyvos: „Greitai visi ima rengtis, kabina milines ant vinių sienoje. Vinys kada nors galėtų nemažai papasakoti – daug kartų ir daug kas ant jų kabino savo drabužį!“ Pasakotojas neaukština ir nesmerkia, o greičiau atskleidžia žmogiškąją prigimtį. Partizanai puldinėdavo ne tik svetimus, bet ir savus, o rusų kareivis galėjo nusisukti ir „nematyti“, kaip iš tremtinių traukinio gelbėjama dvejų metukų mergytė.

Be galo jautriai atskleidžiamos detalės. Į vaiko sąmonę rėžte įsirėžęs atsiminimas, kaip nėščia rezistencijos kovotoja gavusi į laikraštį suvyniotų lašinių gabaliuką, paskutinę minutę prisimena ir nuplėšia skiautę, kurioje parašytas laikraščio savininkas: „Ji atrišo maišą, nuvyniojo lašinius, atplėšė nuo laikraščio skiautę (...). Ant laikraščio dryžio gerai pažįstama vienarankio paštininko ranka buvo parašytas pavardės vardininkas: Globys.“ Iš tokių detalių ir kuriama tikroji istorija.

Paskutiniąją knygos dalį sudaro gan daug skirtingų novelių, ir vienijančią temą rasti sudėtinga. „Rudeninės novelės“ išsiskiria neįprastais pasakotojais. Savo istorijas pasakoja katinai, varnos ar netgi kojos. Pastarasis atvejis man buvo pats įdomiausias.

Novelėje „Kojaitės, porykit!“ dėl keistos žodžio „koja“ priesagos (turinčios aliuzijų ir į moters pavardę) iš pradžių netgi neaišku, kas yra pasakotojas. Tik įsiskaičius supranti, kad daugiskaitos pirmuoju asmeniu moterų (savo šeimininkių) istorijas pasakoja kojos. Kojų nešiotos moterys buvo prievartautos, muštos, neištikimos, mylėtos kunigų ar savo teisėtų vyrų. Dažniausiai tai skaudžios, tačiau tradicinės moterų patirtys. Neįprastai jos nuskamba tik dėl naujo, iki šiol negirdėto pasakojimo būdo. Be to, kojos negali matyti (... mes esame laimingos negalėdamos matyti jos veido...), jos tik jaučia ir girdi. Kreipdamosios į numanomą adresatą (galbūt skaitytoją) pasakotojos mėgina paversti jį fokusuotoju, tarsi priverčia išvysti kuriamą vaizdą: „Jūs, kurie galit, pamatykit, koks gražus Rožės veidas!“ Tokia kalbėjimo forma sukuria intymumo pojūtį ir kartu lemia sąmoningos naracijos atsiradimą tekste, liudijantį, kad literatūra yra fikcija.

„Rudeninės novelės“, galbūt dėl to, kad pažadintos skraidančių voratinklių, apgaubtos magijos, mistikos aureole. Vienose tai atsiskleidžia viso labo prakalbus gyvūnams („Baimė baigėsi, bet gali būti...“), kitose veriasi subtilios nuojautos, netikėti pastebėjimai („Pro memoria“). Tačiau žaviausios yra tos, kuriose ima veikti antgamtiškos būtybės ir kuriama postmoderni gyvenimo pasaka. Toks kūrinys yra „Priapo ašaros“, pasakos struktūra atskleidžiantis žmogaus kovą su jo valios, minties suvaržymais. Tarsi stebuklinėje lietuvių liaudies pasakoje ne iki galo suvokdamas, ką daro, muzikantų kvartetas pasirašo sutartį su blogio jėgomis (velnio motyvas čia įprasmintas ožio vaizdiniais). Pasirašius sutartį, iš jų mėginama atimti valia: „Nuo šiol jūsų valia galios tiktai kaip maželytis biologinis priedas...“ Muzikantai patyrė įvairių išmėginimų. Jų metu įgijo pagalbininkų (paukščius ir mergaite balta suknele), neleidžiančių jiems pamiršti gyvenimo skonio. Kaip ir pasakose, herojus gali būti tik vienas – juo tampa violončelininkas. Pabaigoje triumfuoja gėris: „Violončelininkas užgrojo. Jo muzikoje buvo girdėti praskrendančių paukščių šlamesys. (...) Būkit laisvi ir niekada neužsidėkit sau antrankių.“

Knygos „Vieškelyje džipai“ paantraštė byloja, kad tai ne novelės, o novelių knyga. Ir iš tiesų, nors ją sudaro trys skirtingos dalys, daug temų, knyga nėra pabira. Į vientisą audinį ją jungia ne tik pasikartojantys veikėjai, bet ir žodžiais sunkiai įvardijamas virpėjimas tarp eilučių. Pasakojimo būdai, pasakotojai kūriniuose yra skirtingi, tačiau visa persmelkta kažkokios nežemiškos šviesos, aukštesnės (galbūt jau ne pasakotojo, o paties rašytojo patirties).

Rašant šią recenziją, nesinorėjo būti postmodernistinės literatūros šakalu, kuriam būtina viską iššifruoti, paaiškinti ir dekonstruoti. Užteko tiesiog būti su knyga, nes pasaulis joje veriasi subtiliai, naujai, netikėtai ir kartu savitai bei natūraliai.

Ir dar. Baigus rašyti, prisiminiau, kad nepaminėjau, jog ši knyga rašytojui buvo sėkminga. J. Aputis – Lietuvos nacionalinės premijos laureatas. Bet juk ne premija nulemia knygos vertę, o atvirkščiai.

Tradicijos balsas

Neseniai leidykla „Naujasis lankas“ išleido naują Juozo Jasaičio knygą, į kurią tilpo net du romanai – „Ganytojas“ ir „Servų vasara“. Nors ir įvilkti į vieną viršelį, šie romanai gana skirtingi. Tad kiekvieną reiktų aptarti atskirai. (Tiesa, abu kūriniai labai trumpi, o ploni romanai ir storos poezijos knygos man visada kėlė įtarimų.)

„Ganytojas“ – biografinis romanas apie Lietuvos kultūros veikėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus gyvenimą. Tai – retrospektyvus kūrinys, pradedamas paskutine vyskupo gyvenimo diena 1875 m. gegužę, kai skaitytojas, vadovaujamas pasakotojo, ima klaidžioti pagrindinio veikėjo atsiminimų labirintuose. J. Jasaitis 1994 m. yra išleidęs monografiją apie M. Valančių. Tad laikantis itin didelio istorinio tikslumo atskleidžiami iškiliausi šios asmenybės gyvenimo momentai. Vyskupas atsimena, kaip šventino bažnyčias, blaivino tautą, bendravo su knygnešiais, tarp jų ir su Jurgiu Bieliniu, kaip išsisukinėdavo nuo caro valdininkų. Mintyse perbėga ir per svarbiausius savo raštus. Kai kuriuos jų cituoja ištikimas M. Valančiaus tarnas Fortunatas.

J. Jasaitis teigia, kad jis paklūsta tradicinei lietuvių literatūros mokyklai. Tad romane apie M. Valančių nėra nei intriguojančio veiksmo, nei išorinio konflikto. Vaizdas čia realistinis (kaip jau minėta, istoriškai preciziškai tikslus), sakinys lygus, mintis aiški. Prisiminimai logiškai ir nuosekliai veja vienas kitą. Laikotarpis susiejamas su konkrečiu žmogumi, vieta su ten rašytu kūriniu, kartais nuo vieno gyvenimo epizodo prie kito padeda pereiti sapnai. Taip iš atskirų M. Valančiaus kelio fragmentų gimsta vientisas romanas.

Nors kūrinyje ir laikytasi istorinės tiesos, vis dėlto ne ją čia svarbiausia atskleisti. (Tas, kas ieško informacijos apie tam tikrą M. Valančiaus gyvenimo laikotarpį ar renka konkrečius faktus, daug lengviau tai padarys, skaitydamas šiai asmenybei skirtas monografijas.) Romane subtiliai veriasi sudėtingas M. Valančiaus vidinis pasaulis. Tai – psichologinio realizmo kūrinys, leidžiantis prisiliesti skaitytojui prie vyskupo tapatybės.

Išorinis M. Valančiaus pasaulis buvo itin neramus: valstiečių sukilimas, spaudos draudimas, knygnešių laikai. Pasirinkti į kieno pusę stoti, turėjo kiekvienas žmogus, o vyskupui tai buvo sudėtingiau nei kitiems: „Atėjo sunkios dienos. Jam reikėjo rinktis. Galėjo nusilenkti žandarams, gubernatoriams – imtis barti bajorus, persekioti, mėtyti savo kunigus. Bet kaip tada būtų pasirodęs savo avelėms vyskupijoje, bažnyčiose? Ar tam užsidėjo vyskupo mitrą, paėmė pastoralą? Ryžosi saugoti ir ginti Bažnyčią.“ (14 psl.)

Nors romane priimtas apsisprendimas atrodo aiškus, iš tiesų jis reiškė nuolatinį laviravimą tarp dviejų skirtingų pusių, nuolatinį rinkimąsi, kas teisinga. Tokių paieškų kupinas visas romanas. Pokalbiuose su caro valdininkais ieškota santykio tarp mandagumo, kietumo ir nusižeminimo:

– Ar jau apsipratote mūsų mieste?
– Buvau pripratęs prie Varnių. Kaune tebesu svečias
– Na, tai aš čia svečias. Vyskupas tebesat namie.
– Kunigo namai yra Bažnyčia.
– Pagaliau turit seną, garbingą bažnyčią.
– Bet esu jos kalinys. Vyskupo bažnyčia yra jam patikėti žmonės. O man uždrausta su jais susitikti.
– Tačiau susitinkat. (72 psl.)

Romane pokalbiai su priešininkais atrodo tikresni nei pokalbiai su bendraminčiais. Pastarieji dažnai panašūs į pagrindinių M. Valančiaus gyvenimo idėjų postulatus:

– Vargstam ir kenčiam, ganytojau. Kiek galim tokioj tamsoj ir prispaudime gyventi? Juk vaikai auga. Ką jie mato? Kas jų laukia?
– Turim sykiu kentėti ir ištverti, Aleksandrai. Gyvenime viskas juda, mainosi, persiverčia. Juk žinom, kad ir po tamsiausios nakties išauš rytas, patekės saulė. Ir juo žvarbesnė iškentėta naktis, tuo vaiskesnė, brangesnė atrodys diena.
– Bet ar pajėgsim, ar pakelsim? [...]
– [...] Išliksim katalikai, išliksim žemaičiai, lietuviai, jeigu išlaikysim, apginsim savo dvasią. (77 psl.)

Šiam pokalbiui tarp vyskupo ir Maironio tėvo A. Mačiulio trūksta gyvumo, tikrumo, frazės tarsi skrieja į plačią auditoriją, o ne šalia esantį žmogų.

Skaitydama apie M. Valančiaus pasirinkimus pasigedau jo raštų vertinimo linijos. Romane šis rašytojas tiesiog džiaugiasi savo kūriniais, tačiau juk iš tiesų gyvenimo pabaigoje daug svarstė, ar jam reikia rašyti, ar apskritai jo darbai turi kokią nors vertę. Tačiau galbūt šis epizodas praleistas sąmoningai? Tai jau mirštančiojo prisiminimai, o žmogui juk būdinga nuslopinti tai, kas nemalonu (kaip kad praleisti ir ne itin malonūs santykiai su Simonu Daukantu šiam atsikėlus į Varnius). Visas kūrinys yra tarsi odė M. Valančiui, o kūrinio forma tokį pasirinkimą pateisina ir kartu liudija gilų J. Jasaičio žmogiškosios prigimties suvokimą.

Romanas baigiamas M. Valančiaus mirtimi. Niekas nežino, ką šis žmogus galvojo paskutinę savo gyvenimo akimirką, tačiau rašytojas, gerai pažindamas vyskupo pasaulį, sukuria įtaigų vaizdinį, išaustą iš svarbiausių jo gyvenimo spalvų: „Štai jis stovi prie didelių juodų durų, pro staktas trykšta neregėta aukso šviesa, anapus skamba giesmės. Jis žino – ten puošniame soste, apsuptas angelų ir šventųjų, sėdi Dievas. [...] Nors pats gal ir retai prie jo glaudėsi, lenkėsi, prašė sau pagalbos. Bet juk trūko laiko, reikėjo vis ginti Bažnyčią, rūpintis jos avelėmis. Dabar pirmąsyk išvys jį savo akimis, stos prieš šviesų jo veidą, prieš Kristaus teismą ir viską apsakys gyvu žemaitišku žodžiu. [...] Ir nebetrukdys jam jokie žandarai, policmeisteriai, gubernatoriai...“ (139 psl.)

Romaną „Servų vasara“ su „Ganytoju“ sieja nebent psichologinio realizmo stilistika. Kūrinyje pasakojama apie vieną Servų šeimos gyvenimo vasarą, kurios centre atsiduria dukters Agnės meilės istorija. Tai – kone klasikinė tarpukario Lietuvos kaimo situacija. Agnė – paprasta kaimo mergaitė. Ignas – vasarojantis kaime studentas. Pasirinkusi jį, Agne turėtų išvažiuoti į nežinomą ir baugų miesto pasaulį, o savo tėvus pasmerktų varžytinėms. Arba ji gali likti kaime ir tekėti už turtingo kaimynų sūnaus. Tiesa, priešingai nei tradicinėse Lietuvos kaimo meilės istorijose, čia ji pasirinkti turi tik klausydama savo sąžinės: ar išduoti savo svajones, ar tėvus. Šio konflikto sprendimas – lėkštas ir netgi nusaldintas. Svajonės sudūžta pačios dėl išorinių aplinkybių, pinigų tėvams kaimynas paskolina, o romano pabaigoje paliekama užuomina, kad Agnė pamils dar kartą. Taigi veikėja apsaugoma nuo sudėtingų apsisprendimų, o rašytojas įtinka skirtingų moralinių nuostatų skaitytojams. Siužetas iš tradicinio tampa banalus.

Šio kūrinio stiprybė įtaigūs, gyvi veikėjų charakteriai, jų vidinio pasaulio atgarsiai. Įsimylėjus pirmą kartą, mergaitės gyvenime vyksta virsmas, kai ji uždaro vaikystės pasaulio duris ir tampa mergina, moterimi. Romane atskleisti įvairūs šio virsmo atspindžiai. (Net keista, kad autorius vyras.). Čia pastebėtas ir džiaugimasis savo jausmu, ir dvilypumas, kai norisi tiek apie santykius pasakoti, tiek nuo visų slėpti, padidėjęs dėmesys išvaizdai, atotrūkis nuo realybės ir, žinoma, nerimas, kylantis dėl tokios staigios emocijų kaitos: „Agnės dienos dabar buvo panašios į kelionę per nepažįstamą, keistą kraštą. Tas kelias viliojo, bet buvo vargingas ir klaidus. Čia kilo į statų kalną, ant kurio degė meilės laužai, bet ten pasidžiaugus reikėjo vėl leistis į pilką, atbodžią plynę, kurioje buvo šalta ir baugu.“ (277 psl.)

Pasakotojas fokusuoja šią veikėją tiek iš išorės, tiek iš vidaus ir taip atskleidžia pačius intymiausius jos išgyvenimus: „Staiga pajuto jį savyje ir bijojo dabar numirti iš laimės. Atsidavė jam visa, nuo pirmojo iki paskutinio kraujo lašo.“ (245 psl.)

Trumpam ji tampa ir kitų veikėjų fokusuotės taikiniu, o tai dar labiau sugyvina Agnės paveikslą.

Tokiu pat principu atskleisti ir Agnės tėvai Morta ir Petras. Dažniausiai juos fokusuoja pasakotojas, atskleisdamas veikėjų mintis apie save ir juos supantį pasaulį. Kartais į juos žvelgiama ir kitų veikėjų akimis. Pasakotojas čia suvokia daugiau nei veikėjai, suteikia jų mintims metaforizuotą raišką: „Prieš akis vakaro saulėje žvilgėjo gelsvas miežių rėžis. Už jo skleidėsi žali, margi kaimo laukai. Viskas čia buvo prigimtose, įprastose vietose, tekėjo seniai suplūkta vaga. Atrodė, kad panašiai savo sodybose plaukia ir žmonių gyvenimai. (241 psl.)

Šiame romane ryškus netekties ir vilties vėl atrasti motyvas, paženklinantis pagrindinių veikėjų gyvenimą. Petras gaisro metu praranda savo tėvų namus. Agnė – mylimą žmogų. Morta – savo moteriškumą, nes Petrui susirgus ji turi atlikti daugybę vyriškų darbų. Tačiau Petrui jo naujieji namai po truputį tampa savi, Agnei paliekama viltis mylėti, o šiai išsipildžius, Morta vyriškus darbus galėtų perleisti žentui. Tad kūrinyje, nepaisant skausmingos veikėjų patirties, mėginama skleisti optimizmą ir šviesą, tegu ir banaliai, tačiau artimai žmogaus prigimčiai.

Abu J. Jasaičio romanai turi ir privalumų, ir trūkumų. Tačiau užvertus knygą, pirmiausia kilo klausimas, kas ją skaitys. Jei „Ganytojas“ gali būti įdomus saujelei intelektualų kaip paskutinės M. Valančiaus dienos interpretacija, tai „Servų vasara“ sunkiai ras kelią pas Lietuvos skaitytojus. Vieniems šis romanas pernelyg lėkštas, kitiems perdaug subtilus. Matyt, nuoširdžiausi šios prozos gerbėjai gyvena išeivijoje. Ne be reikalo romanas „Ganytojas“ laikraščio „Lietuvių balsas“ (JAV) 2004 metų konkurse apdovanotas antrąja premija.

Žaismės pasaulis, kuriuo tiki

Moterų ir vyrų santykiai neišsenkanti grožinės literatūros tema. Moderniai ir neįprastai į šiuos santykius žvelgia lietuvių rašytoja Mari Poisson (Marija Jurgelevičienė) knygoje „Tikra mergaitė“.

Kas yra tikra mergaitė? Būtent toks klausimas kyla paėmus į rankas Mari Poisson knygą „Tikra mergaitė“ 100 marginalinių novelių. Ir nors novelės griežtai sunumeruotos, knygą nejučia pradedi skaityti nuo pabaigos, nuo šimtosios novelės, nes jai, kaip ir pridera marginalinei kūrybai, vietos teliko ant knygos nugarėlės. Visa knyga savo grafika ir maketu stengiasi pabrėžti šios kūrybos marginalumą: raidės mažos, paraščių nėra. Tai novelės – pačios gimusios paraštėse, tikrieji pastebėjimai, nejučia užplūdusios mintys. Bet reikia grįžti prie pirmojo klausimo. Kas yra tikra mergaitė?

Atsakymas į šį klausimą labai paprastas ir knygoje pakartotas kelis kartus. Tikra mergaitė yra Mari Poisson. Tačiau toks atsakymas veda prie kito klausimo. Kas yra Mari Poisson? Koks šios pagrindinės knygos veikėjos, pasivadinusios autorės vardu, identitetas konstruojamas kūrinyje? Šiuolaikiniai sociologai teigia, kad žmogus turi daugybę identitetų, kuriuos keičia priklausomai nuo socialinio konteksto. Paprastai skiriamas šeimyninis, politinis, profesinis identitetai. Šiais trim aspektais galima aptarti ir tikros mergaitės tapatybę.

Mari Poisson santykis su šeima labai įvairialypis. Šeimyninis identitetas nuolat kinta, viena prieštarauja kitam.

Knygoje kelis kartus minimas pirmasis Mari Poisson vyras. Jam nėra skiriama daug dėmesio. Skaitytojas sužino tik tiek, kad jis gyvena Australijoj, kad jam norisi paskambinti ir kad jis išleis Mari Poisson knygą.

Daug daugiau dėmesio, net kelios novelės, skiriama kitam Mari Poisson vyrui G.B., už kurio ji sutiko ištekėti, nes jis buvo filosofas, rašytojas, dirbo universitete, domėjosi fotografija, kompiuteriais, technologijomis, mitologija, feminizmu, buvo impozantiškas. Kaip matyti, nieko nekalbama apie jausmus, tiesiog išvardijamos vyro kaip kokio nors daikto teigiamos savybės. Įvykiai novelėse nedėstomi chronologiškai. (Piršlybos aprašomos jau knygos pabaigoje.) Tad kartais net neaišku, koks vyras turimas omeny. Galiausiai laiką po piršlybų Mari Poisson įvardija kaip NeGyvenimą. Tuo „Ne“ paneigdama save kaip žmoną, nuotaką.

Vaikai novelėse minimi vos keletą kartų. 5-joje novelėje rašoma:

Edita, mano dukra, sako, kad depresija pati yra vaistai nuo depresijos.

Taigi motinos identitetą Mari Poisson pateikia kaip šalutinę informaciją, priedėlį. Dar kartą apie vaikus užsimenama 87-joje novelėje, kai kalbama apie rūkymą:

Slėpiausi nuo vyro, mamos, suaugusių savo vaikų.

Taigi pristatant save kaip tikrą mergaitę, Mari Poisson nėra svarbu pabrėžti motinos identitetą.

Galiausiai visa tai, kas pasakyta, paneigia frazė:

Gerai, kad neturiu nei vyro, nei vaikų.

Taigi šeimyninis identitetas nėra fiksuotas, išbaigtas. Nuolat kyla įtampa tarp vienišiaus gyvenimo ir šeimos žmogaus, taip ir neįvardijant, kuri būtis yra tikroji, o kuri sukurta.

Konkretesnis, bet vis dėlto prieštaringumų neišvengiantis, yra ir profesinis identitetas. Svarbiausia, ryškiausia ir labiausiai akcentuojama yra rašytojos profesija. Tai pabrėžiama jau pirmojoje novelėje, kartu nurodant ir dėl to kylančią įtampą:

Nedrįstu garsiai prisipažinti, kad esu rašytoja.

Taigi pati Mari Poisson laiko save rašytoja, tačiau nuo kitų tai slepia: „sakau, kad esu mokytoja, universiteto dėstytoja, bedarbė.“ Vadinasi, neatitinka tai, kaip ji mato save pati, ir kaip ją mato kiti. Dėl to tarp jos ir pasaulio tvyro įtampa, netikrumas.

Politinis identitetas šioje knygoje susijęs ne su valstybinėmis santvarkomis ar judėjimais, o su kultūra plačiąja prasme, feministine ideologija. Vyrų ir moterų santykių tema yra viena svarbiausių šiose novelėse, o koks Mari Poisson požiūris į vyrus, vienareikšmio atsakymo nėra. (Tai buvo galima pastebėti, kalbant ir apie šeimyninį identitetą.) Viena vertus, Mari Poisson yra ištekėjusi (tačiau tai vadina NeGyvenimu), mini pirmąjį vyrą. Be šių dviejų, jos gyvenime nuolat dalyvauja daugybė kitų vyrų: Gi, Richardas, Usoniforas, Markas. Tik nėra iki galo aišku, ar jie tikri, ar sukurti jos, kaip rašytojos, vaizduotėje. Taigi vyrai moteriai yra reikalingi. Kita vertus, moterį reikia išvaduoti, reikia keisti klaidingą požiūrį į jos ir kalbos santykį:

Troškau sunaikinti įprotį galvoti, kad moteris turi žodžius, o vyras turi kalbą, kad moters žodžiai be vyro kalbos yra tik plepalai...

Konfliktas tarp vyrų ir moterų atskleidžiamas kūrybos ir prigimties kontekste. Vienoje iš novelių į moterų kūrybą žvelgiama per vyro fokusuotę. Vyrai moterų kūrybą traktuoja kaip menkesnę. Moterys rašo noveles, o vyrai esė. O esė žanras jau pats savaime yra geresnis (taip atrodo vyrams.) Kai kalbama apie prigimtį, teigiama, kad moteris – gamtos darinys, o vyras – kultūros. Vyras bijo moteriškos gamtos jėgos, jam saugiau, kai ji kalėjime. Tačiau šis konfliktas nėra aštrus, atskleidžiamas remiantis pasakos struktūra, o šioms būdinga laiminga pabaiga. Mari Poisson nesiūlo problemos sprendimo galimybių. Susidaro įspūdis, kad pats įvardijimas ir užrašymas ir yra santykių gydymas. Galiausiai, nebūtų ji Mari Poisson, visa užrašius ir įvardijus, ji suabejoja, ar tą santykį apskritai reikia keisti:

Be to, jos šventai tiki, kad jų (mano žodžių) joms niekada neprireiks.
Ir tikrai.

Taigi nėra galutinės pozicijos vyrų ir moterų santykių atžvilgiu. Konfliktas ir iškeliamas, ir paneigiamas. Negalima teigti nei, kad Mari Poisson pasirenka feministės identitetą, nei kad jį atmeta.

Labai paprastai atsakius į klausimą, kas yra tikra mergaitė, nusakyti Mari Poisson identitetą pasirodė sudėtinga. Tad, matyt, tikra mergaitė yra prieštaringa, nekategoriška, leidžianti pažvelgti į pasaulį iš kelių pozicijų bei nuolat perkurianti savo gyvenimą, identitetą konstruojanti vis iš naujo. Tikra mergaitė priklauso postmodernizmo epochai, nes būtent tada išbaigtas, fiksuotas identitetas tapo iliuzija.

Sunku apibrėžti ne tik pagrindinę veikėją, pačią knygą sudėtinga įsprausti į vieno žanro ar srovės rėmus. Autorė duoda raktą, teigdama, jog tai 100 marginalinių novelių. Vadinasi, kiekvieną atskirą kūrinėlį galima skaityti kaip novelę. Vis dėlto tai marginalinės novelės, esančios šio žanro paraštėse. Jos yra labai fragmentiškos, paraštiniai užrašai. Ne kiekvienoje jų galima rasti dramatišką, glaustą fabulą su netikėta pabaiga. Kai kurios novelės labiau primena esė. Pavyzdžiui, „Žinojimo tramdymas“, kurioje iškeliama ir svarstoma vyrų ir moterų santykių problema.

Pagrindinė veikėja Mari Poisson atskiras noveles susieja į fragmentišką novelių romaną. Šalia to, pati autorė nuolat dalyvauja pasakojime: kalba apie tai, ką mato, jaučia, girdi, ir komentuoja rašymo veiksmą. Šios savybės priartina kūrinį prie dienoraščio žanro. Taigi knygą būtų galima pavadinti dienoraštiniu novelių romanu.

O koks dar epitetas tiktų prie šio, jau ir taip ilgo, žodžių junginio. Feministinė literatūra? (Tik iš dalies.) Postmodernistinė? (Na, taip. Nuolat kintantis daugialypis pagrindinės veikėjos identitetas.) Galvoje kirba dar vienas žodžių junginys: magiškasis realizmas, kaip ir knygoje minimos Izabelos Allende kūryboje. Knygoje aprašomos realios, dažnai kasdieninės Mari Poisson gyvenimo atkarpėlės: ji rašo, skambina draugei, mezga, perka dviratį. Pasaulis paprastai matomas jos akimis. Tikriausiai būtent dėl tokios fokusuotės, žvelgdamas į pasaulį kartu su Poisson, skaitytojas patiki ir šalia esančiu Angelu sargu, nimfa, virš galvos skrajojančia mirusia Lora. Susilieja realizmas, fantazija ir fantastika, sukurdami žaismingą pasaulį, kuriuo patiki.

Autorės novelių galite paskaityti ir internete www.rasyk.lt